Taigi, po metų petraukos neriame į Bukčius – pirmoje serialo dalyje aplankėme Šeštuosius Bukčius, o dabar eilė atėjo pagrindiniams, Penktiesiems Bukčiams. 

Antakalnyje, M.Oginskio gatvėje, septynioliktu numeriu pažymėtas medinukas laukia savo transformacijos pradžios. Savivaldybės puslapyje paskelbtuose projektiniuose pasiūlymuose skelbiama, kad šis namas po rekonstrukcijos virs trijų aukštų daugiabučiu su anstatu.

Nuvilnijus „Grigeo Klaipėda” skandalui visuomenės ir žiniasklaidos akys nukrypo ir pagrindinę „Grigeo” įmonę, kuri, lekiant greitkeliu iš sostinės į Kauną ar į pajūrį, vilniečiams tarsi tampa paskutiniu sostinės bastionu. Ir atvirkščiai: grįžtant tuo pačiu greitkeliu namo po ilgokos kelionės, juk neretas mūsų džiaugsmingai šūkteli: „O, jau Grigiškės!”. Vadinasi, namai jau čia pat. 

Kultinis HBO serialas „Černobylis” ne tik vėl privertė pasaulį prisiminti 1986-aisiais tuometinėje Sovietų Sąjungoje įvykusią atominę katastrofą, bet ir atkreipė dėmesį į Vilnių, kurio Fabijoniškės ir šiek tiek Justiniškės seriale persikūnijo į Pripetę – Ukrainos gyvenvietę visai netoli Černobylio atominės jėgainės, po katastrofos virtusia ištuštėjusia dykviete. 

Atėjo paskutinioji ir dar vienai sostinės legendai – per savo gyvavimo tris dešimtmečius „Tauro ragas” spėjo tapti tikru fenomenu. Jei tik sienos prabiltų, papsakotų ne vieną plataus spektro istoriją. 

Štai taip – prieš devyniolika metų prie Antakalnio žiedo, ant Neries šlaito pradėję kilti, bet taip ir nepabaigti Juozo Edvardo Petraičio (2002-aisiais spalvingasis Australijos lietuvis milijonierius kandidatavo į šalies prezidento postą) rūmai verčia naują istorijos lapą.

 Sustojusio laiko sostinėje gali rasti daug kur, ir tuo didmiestis dar įdomesnis: kai kur kultūriniai sluoksniai vienas ant kito klojasi itin greitai, o kitur, žiūrėk, viskas ir liko lyg savotiškame „mauzoliejuje”.

Fontanai – vėl ant bangos. Praėjusią savaitę triukšmingai buvo atidarytas rekonstruotas Operos ir baleto teatro fontanas, į šventę buvo sukvietas nemenkas vilniečių būrys, kalbą rėžė sostinės meras Remigijus Šimašius, žiniasklaidą apskriejo spalvingos nuotraukos. 

Sostinės Beatričės gatvė unikali – ne tik todėl, kad tokį pavadinimą ji turi vienintelė visoje Lietuvoje (gatvelė pavadinta netoliese gyvenusios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės atminimui). 

Drujos gatvėje pradedamas griauti nebenaudojamas vienas didžiausių Vilniuje pramoninių pastatų kompleksas (39 pastatai), priklausantis Vilniaus pataisos namams, ir jį  juosianti tvora.  Sostinėje bus atverta maždaug 2 ha teritorija, kurioje iki 2006  m. veikė nuteistuosius įdarbinančios įmonės cechai, buvo įrengtos kitos pataisos namų patalpos – tokį pranešimą kiek daugiu nei prieš savaitę paskelbė Teisingumo ministerija.

Kokie jie, mūsų Vilniaus kiemai? Šią vasarą išsiruošėme į misiją, kurios tikslas – rasti tuos už širdies griebiančius kiemus, greičiau primenančius ne betono ir asfalto didmiesčio džiungles, o spalvingas oazes, kuriose nėra nei nuorūkų, ne traškučių pakelių, nei kamštelių. Vietoje jų – akmenų ir augalų kompozicijos. 

Koks jis, gyvenimas sostinės patiltėse? Galbūt nemažai miestelėnų yra susidarę ne kokį įspūdį, tačiau po nuošalesniais tiltais, po kuriais neveda pasivaikščiojimų takai, gali išvysti ne tik bambalius, švirkštus, šiukšles ar tai, kas lieka organizme nesuturėta. 

Miestelėnai, pro MO muziejų prašiaušiantys bevardžiu skersgatviu, kadaise vadintu Puvinuoju ir laiptais kylantis Mindaugo „Maximos” link, jau kurį laiką stebi statybininkų sujudimą prie buvusios Vingrių šaltinių vandenvietės: buvusi apšnerkšta teritorija kyla naujam gyvenimui. 

Pastaruosius keliolika mėnesių Šeškinės griuvėsių, kadaise pretendavusių tapti sostinės stadionu-pasididžiavimu, likimas sulaukė itin daug dėmesio. Nenuostabu – opūs didmiesčio objektai tampa gera korta valdžios rinkimuose, ją iš rankovės traukia įvairios pusės. 

Vilniuje jau kelintą dieną vyksta susirėmimai tarp komunistų ir nacių, tačiau jų sostinės policijos kriminalinių įvykių suvestinėse nėra.

Nutiko toks įdomus dalykas – visai neseniai naršant voratinklyje, akis užkliuvo už antraštės „Namas – stiprioji Šimonytės pusė. Nausėdos – silpnoji”.

Turbūt dar puikiai prisimenate, kokį furorą ir naują susidomėjimo bangą britų grupe „Queen” ir jos dramatiško likimo vokalistu Freddie Mercury sukėlė visai neseniai didžiuosiuose kino ekranuose rodytas filmas „Bohemian Rhapsody”. 

Bukčiai man, augusiam Karoliniškėse, matyt iki šiol būtų buvusi terra incognito, jei tolimais kokiais 1987-aisiais, klasės auklėtoja nebūtų prabilusi apie vilojančią perspektyvą užsidirbti rublį vieną kitą. 

Naujamiesčio Amatų gatvelė, kartu su Švitrigailos gatve iš vienos pusės ir Naugarduko – iš kitos, sudaranti nediduką trikampį, ilgus metus buvo tarsi nepastebima industrinio Naujamiesčio dalis. 

Antakalnio monstras ir primiršto Vilniaus tyrinėtojų džiaugsmas – buvęs karininkų bendrabutis L.Sapiegos gatvėje - dar kartą mėgina pajusti konversiją ir galų gale benamių lindynės statusą pakeisti į kur kas mieliau skambančių apartamentų prestižinėje Antakalnio vietoje vardą. 

Skaičiaus 13 visai nebūtina baidytis. Tarkime, įsėdus į 13-o maršruto autobusą galima visai maloniai(arba beveik maloniai, bet apie tai žemiau) prastumti kelias valandas slampinėjant po Vilkpėdę arba Žemąjį Pavilnį - žiūrint kurią kryptį pasirinksite. 

Nors Sibiras, kalbant apie lietuvių pasipriešinimo istoriją, joje užima nemažą vietą, tačiau Lietuvos gatvių žemėlapyje rasime tik vieną gatvę – ir ji vingiuoja Markučiuose.

Nemažą dalį Naujininkų, išsidėsčiusių tarp dviejų svarbių transporto gijų – Dariaus ir Girėno bei Liepkalnio gatvių, būtų galima drąsiai vadinti mažąja Dzūkija: čia driekiasi ne tik Dzūkų, bet ir Alytaus, Varėnos, Perlojos gatvės.

Žvėrynas jau keliolika metų užima aukštą vietą sostinės prestižinių rajonų sąrašuose, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, čia ir šiandien galima rasti atmosferinių, kvapą gniaužiančių vietų.

Kas yra Vilkpėdės širdis ir kur ji yra? Vienintelio atsakymo matyt negalėtume pateikti – vieni įvardintų Vingio parką, kiti – neseniai renovuotą Savanorių pr. “maksimytę”, trečias variantas – Gerosios Vilties progimnazija (buvusi 21-a vidurinė) su prie jos prisišliejusiu baseinu “Olimpinė pradžia”. 

Viršuliškių Č.Sugiharos ir Ąžuoyno gatvių sankirta ilgus metus buvo į akis nekrentantis užkampis, nors auto/moto gyvenimas čia virte virė. Dabar situacija gerokai pasikeitusi: išdygo keli daugiaaukščiai gyvenamieji namai, Viršuliškių ir Karoliniškių “krantus” sujungė pėsčiųjų viadukas.

Žinoma, savitą atmosferą turi kiekviena sostinės gatvė, kiekvienas kvartalas, tačiau jaudinantį virpaliuką – tą tikrąją atmosferą – pajausti gali gražu toli ne visur. 

Kokia ji, gruodžio 7-oji, Vilniui? Su rytiniu sniegu žiniasklaidos priemonėse ėmė dygti nekantraujančios antraštės apie sekmadienį įvyksiančią protesto akciją, tačiau ją perspjauna naujienos apie neva nutekėjusį konservatorių planą versti valdžią. Premjeras S.Skvernelis, žinoma, nerimsta. 

Senais laikais, kai dar iš miegamųjų rajonų važiuodavau į A.Mickevičiaus biblioteką Senamiestyje, ši trasa būdavo tarsi savotiškas atsakymas laukiniam, niekieno netrukdomam šėliojimui Karoliniškių draustinyje, su lankais, plunksnomis plaukuose, lauželiu ir ant jų kepamais lašiniais. O štai čia iš indėno galėdavai virsti miesto pasipriešinimo dalyviu, įjungdamas vaizduotę, kad partizaninis karas su stribais verda ne miškuose, o miesto gatvėse. Ech, ta vaikystė.

Visai šalia Šilo tilto, Žirmūnų pusėje, jau įsibėgėja vadinamojo Žirmūnų žiemos uosto sezonas. Nedideliame užutekyje snaudžia “Ryga” (tiek ir teliko Vilniaus laivyno, kadaise turėjusio keturis tokio tipo upinius laivelius), ledas jau sukaustė kelis nedidelius uosto namelius, stūksančius upės vandenyse ir dabar, žiemą, atrodančius itin romantiškai.