Penktieji Bukčiai: kelionė iš vakar į šiandien

Taigi, po metų petraukos neriame į Bukčius – pirmoje serialo dalyje aplankėme Šeštuosius Bukčius, o dabar eilė atėjo pagrindiniams, Penktiesiems Bukčiams. 

Kas gi tie Šeštieji, Penktieji ir kiek toliau, į Bukčių kapinių pusę į vieną krūvą sulipę Ketvirtieji, Tretieji, Antrieji ir Pirmieji Bukčiai dabar vadinami Lazdynėliais? Populiariai aiškinama, kad sulig kiekvienu Neries užutekiu sielininkai tas vieteles savo kalboje ir ženklindavo kaip „buchtas”. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui Liudvikas Giedraitis savo pasakojime apie Bukčių kilpą, Šeštuosius Bukčius priskiria kitai Neries pusei (ten, kur Titnago gatvė, Gariūnai). O štai man maklinėjant po Bukčius, vietiniai senbuviai Šeštaisiais (apie kuriuos jau ir rašėme) vadina Ungurių gatvės kvartalą, kurį nuo Penktųjų Bukčių skiria keli šimtai metrų. Tikėkimės, kada nors profesionalūs Vilniaus tyrinėtojai sudėlios taškus šioje bukčiadoje. O mes neįspareigojančiai dalinamės savo fotoįspūdžiais iš vietovės, kur savo laiku teko vilkti šiokį tokį jungą.

Pirmoje Bukčių serialo dalyje jau minėjau apie sovietinės sistemos „progresyvų varikliuką”, kuomet kai kurie pažangesni moksleiviai turėdavo galimybę kartą per savaitę pusdienį padirbėti ir užsidirbti. Taigi, kuomet klasės aukėltoja pranešė, jog būrelis moksleivių turi šansą sąžiningu darbu užsidirbti vieną kitą rublį Bukčių metalo gaminių fabrikėlyje, iškilo nemažas būrelis rankų. Kad būčiau žinojęs, kaip tai vyksta iš tiesų... Norint suspėti į autobusą, riedantį nuo Karoliniškių „Kometos” (dabar „Norfa”) ir laiku atsidurti numatytoje popietinėje pamainoje fabrike, tekdavo iš karto po pamokų eiti į viešojo transporto stotelę. Strimgalviais nubėgti į toliau nuo mokyklos buvusius namus ir persirengti pavykdavo tik tada, kuomet nebūdavo paskutinės pamokos (kas kartais nutikdavo, bet retai). Toliau – pusvalandukas riedėjimo į Bukčius, ant mokyklinės uniformos užsimeti chalatą ir marš į cechą: kartais reikėdavo nuo kablių nuiminėti nudažytus kanistrus, tačiau dažniausiai – skaičiuoti keksų kepimo formeles, suformuoti iš jų vadinamąjį „bokštą” („bokšte” - šimtas kepimo formų), ištepti tepalu, saugojančiu nuo rūdžių, suvynioti į popierių – o kita grandis jas jau pakuodavo.

Buvusio fabriko vartai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kurį laiką mes, būrelis mksleivių, sąžiningai skaičiuodavome iki šimto, tačiau netrukus išradome tobulesnę sistemą – pagal šimto kepimo formelių bokšto šabloną iš akies formuodavome kitus bokštus. Kurį laiką viskas ėjosi kaip sviestu patepta, normos buvo vykdomos pašėlusiu tempu, bet netrukus (matyt kai pirmosios tokios siuntos pasiekė prekybos taškus) įsiutęs prižiūrėtojas atskaitė karštą pamokslą apie broką – vienas bokštelis suformuotas iš 96-ių formelių, kitas – iš 98-ių, trečiame – 103 formelės...Ir tik retais atvejais pavykdavo iš akies nulipdyti tikslų šimto formelių bokštelį. 

Po keturių valandų, pasibaigus pamainai, eidavome į autobusų stotelę ir dar spėdavome šalimais esančioje parduotuvėje nusipirkti limonado butelį ir padžiūvusių bandelių, o jei jų nebūdavo – batoną. Kelionė atgal su juokeliais, užsigeriant limonadu ir kemšant į urzgiantį skrandį batoną – buvo geriausia šios proletarinės jaunystės dalis. Trečiadieniai buvo tikrai sudėtingos dienos – į namus parsirasdavau tarp aštunių-devynių valandų vakaro ir apie jokias pamokas mintys galvoje jau nebesisukdavo. 

Bet pagaliau, po trijų ar keturių mėnesių, atėjo ta diena...Klasės auklėtoja kiekvieną „jaunąjį proletarą” kviesdavosi už durų, liepdavo pasirašyti algalapyje ir į rankas įduodavo kelias kupiūras. Savajį atlygį gavau „doleriais” - penkias žalsvas trirubles. Kas iš esmės reiškė, kad dirbau už autobuso talonėlius, limonadą ir batoną. Kita vertus, nežinia, ar jaunos moksleivių rankos labiau prisidėjo prie Bukčių metalo fabrikėlio suklestėjimo ar vis dėlto broko procentas buvo nepakenčiamas. Bet kuriuo atveju, buvo akivaizdu, kad šis eksperimentas nepateisino nė vienos pusės lūkesčių.

 Jau seniai nebėra nei fabriko, nei čia buvusios parduotuvėlės. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Ir štai dabar, praėjus tiek metų, dairaisi po Bukčius: jau seniai nebėra nei fabrikėlio (o prieš tai – plytinės, į kurią molis buvo plukdomas iš kito Neries kranto), nei parduotuvėlės (kažkada čia buvo darbininkų bendrabučiai, dabar gi vieni pastatėliai renovuoti, kiti dūla). 

Ir kaip gi tas fabrikėlis vadinosi? Sutiktas vietinis lyg ir minėjo „Riešės” pavadinimą (lyg ir nebūtų logiška), pasakojo, kad kad po fabriku buvo nemaža slėptuvė, ir net bėgiai, kuriais, matyt buvo stumdomi vagonėliai su plytomis, kuomet čia dar veikė plytinė). Dabar gi – nemaža išvalyta teritorija, tik ir laukianti kada čia prasidės statybos. Paklausti apie jas, vietiniai gūžčioja pečiais. „Viskas jau buvo suplanuota, net numatyti paplūdimiai, bet sustojo”, - pasakojo senbuvis, nenorėjęs nei prisistatyti, nei patekti į kadrą, bet papasakojęs, kad Bukčiuose gyvena seniai, o žmoną į Penktuosius parsivedęs iš Šeštųjų. 

Buvusi fabriko teritorija kol kas tuščia, tik likęs „paveldas” – tvora, kažkas panašaus į budėtojų postaus ir transformatorinė, išdabinti gigantiškais užrašais, skelbančiais apie Kijevo „Dinamo” ir Vilniaus „Žalgirio” draugystę.

 Linkėjimai Kijevo „Dinamo” iš Vilniaus. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kol dar neiškilo būsimasis NT projektas (o pavyzdžiui, likę kiti Bukčiai (prie kapinių) transformavęsi į Lazdynėlius, auga itin sparčiai) – čia tylu ir ramu. Nėra parduotuvėlės, bet visi kiti „privalomieji sluoksniai” sudaro savotišką harmoniją: sandėliukai ir garažai, geltonplytis „senamiestis” bei senesni individualūs namai vienoje ir „naujamiestis” - kitoje gatvės pusėje. Daržai ir upė. Katinai ir grafitti. Nudryžta krepšinio lenta pušynėlyje ir pusėtina asfaltuota krepšinio aikštelė. Mergelė Marija ir moteris iš Klaipėdos, budriai saugojanti savo anūkę ir nostalgiškai prisimenanti pajūryje likusius namus: „Nesu čia sava”. 

Kaip visur, taip ir Bukčiuose.

Penktieji Bukčiai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt