Prieš kelias dienas prekybos centre „Moki-Veži” įvyko kažkas nenumatyto - po ilgos ilgos pertraukos vėl prisiminiau čebureko iš karštų bandelių vitrinos (kiek teko matyti, visada tuos karštų bandelių taškus globoja tetos) skonį. Kišenė palengvėjo 1,7 euro, o skrandžio įspūdžiai deja, liko tokie, kaip prieš dvidešimt metų, kuomet tekdavo kartais pastverti čebureką iš Spaudos rūmų foje stovinčios tetos. Gaila tik, kad atmintyje neužsifiksavo, kiek tada kainavo čeburekas. Vieną litą?

Iš tiesų nežinia, kada šis Fabijoniškių kioskelis būtų atsiradęs mūsų klajonių po Vilniaus kebabines sąraše, bet jau bešokant į 53-io maršruto autobusą, tarsi kas sustabdė – galbūt sąžinės balsas, prabilęs: ei, senokai nesidalinai įspūdžiais iš Vilniaus kebabinių (nors vos prieš kelias dienas, kėblindamas į „Loftas Fest”, nemenkai žinomame „Yala Yala Bistro” smagiai sudorojau kebabą, puikiai žinodamas, kad „Elfa” teritorijoje manęs lauks kiek neadekvačiai perkainuotas gatvės maistas).

Prie Vakarinio aplinkelio, Perkūnkiemyje, Pavilnionių gatvėje gimstančio didžiulio prekybos molo, kuriame kursis „Maxima” ir „Ermitažas”, atsiras vietos ir greito maisto mėgėjams. 

Nuo liepos mėnesio kaitinusi picų mėgėjų kraują, pirmoji „Domino's Pizza” atvėrė duris, taip pradėdama savo istoriją Lietuvoje ir, ko gero, kiek suneramindama šiame sektoriuje plušančias didesnes ir mažesnes picerijas. 

Vasaros pabaiga atneša dar vienas permainas į sostinės barų žemėlapį. Šį kartą pokyčių vėjas įsisuko į legendinį alternatyvaus stiliaus bariuką „3 staliukai ir telikas”, įsikūrusį Pamėkalnio gatvėje, visai netoli šiomis dienomis garsiai aptariamo Petro Cvirkos paminklo ir skvero.

Vilnius nuo seno turėjo galimybę būti tuo Lietuvos miestu, kurio gyventojai pirmieji susipažindavo su pasaulio virtuvių skoniais ir madomis. Greta tradicinių lietuviškų patiekalų į vilnietiškas receptų knygas nuguldavo patiekalai iš valdovų dvarų, kurių virtuvėse sukosi virėjai iš užsienio, į Vilnių vedė pirklių keliai, o greta vieni kitų čia klostėsi krikščionių pasninkų, judėjų „kosher“ ir musulmonų Ramadano tradicijos.

Kai išgriuvau iš autobuso Santariškėse, pirmas dalykas, kuris mane pasitiko, tai buvo dvigubas kebabo smūgis – ugninis užrašas „Kebabai” ir švieslentėje mirkčiojantis tas pats žodis ant vieno iš naujųjų metalinių kioskų, atrodančių kur kas mieliau nei jų pirmtakai iš 90-ųjų.

Iš entuziazmų trykštančių įrašų socialiniuose tinkluose galima nesunkiai suprasti, kad „loveriai“, prieš pora mėnesių įsikūrę Liejyklos gatvėje, yra ypač patenkinti naująja vieta, o ypatingai vidiniu kiemeliu.

Ar įmanoma sukurpti nedidelį stebuklą Dievo užkampyje (t.y. nuošaliame Karoliniškių kampelyje netoli nuskurdusios „Vaivorykštės” ir Pasakų parko), buvusios snarglinės (nelabai geros reputacijos alaus baro)? Pasirodo, įmanoma. Dar didesnis stebuklas, kad šiam stebuklui – jau septyneri metai, ir jis neša savo putotą vėliavą per visas negandas ir pandemijas.

Dar vieno sostinės restoranėlio likimas pakibo ant plauko – jau kurį laiką Bokšto gatvėje įsikūrusi užeiga „Lagaminas” yra užvėrusi duris ir, kaip liūdnai juokauja restoranėlio vadovė Agnė Mikelionytė, patikėjusi restoranėlio likimą „Dievui į rankas”.

Sostinės nekilnojamo turto skelbimų rinką sudrebino intriguojantis pasiūlymas – parduodama viena seniausių ir garsiausių sostinės kavinių, tikras Užupio simbolis - „Užupio kavinė“. Parduodamos ne tik patalpos – visas verslas, tad prašoma suma – atrodo gana įspūdingai. 

Prie P. Cvirkos paminklo pastatyti rožiniai staliukai taip ir nesulaukė savo apgulties valandos. Ir ne dėlto, jog visai neseniai P. Cvirkos paminklo papėdėje įsikūrė žydiško gatvės maisto kioskas – sostinės progresyvaus jaunimo pamėgtas baras-restoranas-šokių aikštelė „Pamella”, Islandijos ir Pylimo gatvių sankirtoje praeivių žvilgsnius traukusi savo rožiniu įvaizdžiu, užvėrė duris – jai ir priklausė rožiniai suolai ir stalai.

Krasnūcha, brutalioji Vilkpėdės Savanorių prospekto dalis, pamažu, bet užtikrintai keičia savo įvaizdį. Kadaise čia sunkiai buvo galima įsivaizduoti kokią nors kitą užeigą nei apskurdusį „Panerį” ar proletariato pamėgtą „Dereviašką”. Bet laikai – nori to a nenori – keičiasi, ir štai, Krasnūchoje jau kurį laiką gali sukirsti neblogą picą Nicholsonų maisto imperijai priklausančioje „Brooklyn Brothers” ar už kelių šimtų metrų įsikūrusioje „Jungle Pizza”.

Kartais gyvenimas padovanoja savotiškų nutikimų ir patyrimų – tokiu ir tapo viešnagė pas „Neskanius kebabus”.

Populiarus mažųjų daryklų alaus, giros ir tradicinio lietuviško maisto puoselėtojas, nedidukas šeimyninis smuklių „Šnekutis” tinklas per pusmetį nuo trijų užeigų sumažėjo iki vienos.

Autentiškas Izraelio gatvės maistas bei kosmopolitiška kultūra – tai, kuo nuo liepos 2 dienos kvies pasimėgauti Vilniuje, Petro Cvirkos skvere vasaros sezoną pradedanti izraelietiško gatvės maisto kavinė „CVI in the park“. Pagal ypatingą receptą paruoštą humusą, anyžines morkas, vištienos „Shawarmą“ bei kitus tradicinius ingredientus, valgomus su pita, čia bus galima susikomplektuoti pagal individualų skonį.  

Fabijoniškių prekybos šventovė „Mandarinas“ - vėl mūsų dėmesio centre. Prieš kelis mėnesius rašėme iš šio prekybos centro dingusią „Čili” piceriją ir svarstėme, kas gi galėtų pakeisti šį kadaise legendiniu buvusį viešojo maitinimo vardą.

Jau dešimtmetį Lietuvoje veikiantis itališko maisto restoranas „Vapiano“ šią vasarą pasitiko su pokyčiais – Apeninų pusiasaliui būdingos virtuvės gerbėjai nuo šiol kviečiami į naują erdvę prekybos ir pramogų centre „Ozas“. Čia įgyvendinti lankytojų patogumui pritaikyti sprendimai – malonus aptarnavimas, įrengta atsipalaidavimui skirta erdvė su natūralių gėlių siena ir išplėstas valgiaraštis, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus gastropasaulyje vis plačiau sklinda šnicelio kultas. Taip, to paties džiūvėsėliais apibarstyto pjausnio, kuris tai sušmėžuodavo, tai dingdavo iš įvairių sostinės užeigų valgiaraščio, kol su nauja jėga atgimė J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje „Prohibicijoje” - visai šalia Rusų dramos teatro esančioje Naujamiesčio užeigoje su nedideliu, bet jaukiu kiemeliu.

Vilniaus gastronominiame pasaulyje toliau vyksta kur kas intensyvesnis nei anksčiau viešojo maitinimo užeigų žemėlapio perbraižymas. Pandemijai sugebėjusų atsispirti naujakurių laukiama ir Šeškinėje – seną istoriją turinčiame raudonplyčiame komplekse Šeškinės gatvėje.

Prieš pirmąją pandemijos bangą naujuoju gastronominiu ir lėbautojų traukos centru pretendavusioje tapti J. Basanavičiaus gatvėje tvyro permainų ir lūkesčių nuotaikos.

Po to, kai „Statoil” degalinių iškabas pakeitė „Circle K”, atsirado toks jausmas, lyg kažko būčiau netekęs. O taip, to seno gero dešrainio su pagardais, praskaidrinusį ne vieną dieną.

Nors penktadienio pavakarę Vilnių vėl apgaubė lietaus debesys, Naujamiestyje, J.Basanavičiaus gatvėje anaiptol nebuvo liūdna. Pagaliau ir čia švystelėjo ženklas, kad mūšyje su pandemija ne visas šios gatvės užeigas ištiko liūdnas „Čingio” likimas – šis baras-klubas savo laiku gerokai pažadino vieną pagrindinių Naujamiesčio arterijų, turėjusių rimtų pretenzijų tapti naująją ošiančia Vilniaus ašimi.

O buvo taip. Važiuojame su seserimi, ji pasakoja apie Kalnėnų „Maximos” pranašumą prieš Juodojo Kelio „Lidl”. „Be to, ten yra ir „Crisperia”, ir tai pliusas”, - sako sesuo. „A, taip. Neblogos bandelės”, - atsakau aš. „Kokios bandelės? Ten gi ne kepyklėlė, ne „Crustum”, o „Crisperia”, traškios vištienos reikalai, sparneliai, filė, mėsainiai”, - nusijuokė sesuo. Man, kaip buvusiam KFC ir esamam „Felix vištienos” fanui, tai negalėjo prasprūsti pro ausis.

Į Kauno, Šv.Stepono ir V.Šopeno gatvių sankryža ateina gastronominės permainos – dar vienas pandemijos laikų, vienoms užeigoms smogusiems bankrotu, o kitoms pravėrusioms naujas galimybes, liudijimas.

Sparčiai auganti maisto pristatymo į namus platforma „Bolt Food“, gausi gurmanų skoniams įtinkančiomis virtuvėmis, pagerbė savo Baltijos šalių partnerius pirmuosiuose restoranų apdovanojimuose. Klientų įvertinimą simbolizuojančias prestižines statulėles gavo 11-ika Lietuvos maisto į namus tiekėjų, pasižymėjusių įvairiose kategorijose.

Savanorių prospekto pradžioje stūsančiame didžiuliame „Helios City” komplekse – šiokios tokios permainos.

Kurį laiką pirmame aukšte veikusi burbulinė arbatinė „Byutea” jau prieš kurį laiką uždarė duris, o patalpose vyksta remonstas – intensyviai ruošiamasi įkurtuvėms.

Pusketvirtų metų sostinės gurmanus džiuginęs Naujamiesčio, Kauno gatvės, perliukas „Uptown bazaar” tyliai užsidaro. Paskutinę darbo dieną, balandžio 30-ąją, čia dirbo vos kelios užkandinės – o juk priešpandeminiais laikais čia buvo galima akis paganyti ir skrandžius pasotinti bent keliolikoje įvairiausią maistą siūlančių užeigų.

„Memo Kebabinės” prekės ženklas ne vienam vilniečiui yra kritęs į akis, ir tai nenuostabu. Uždarytas duris ir šį užrašą galima išvyti Pylimo gatvėje, ten, kur kažkada buvo „Aušros” kino teatras, ir Trakų gatvėje. Taigi, panašu į visą tinklą, tačiau tik su vienu dirbančiu tašku, kuris štai jau, berods, trečius metus traukia kebabų piligrimus į Pašilaičius.

Dėl visko kaltas KFC - dar nuo tada, kuomet jis stovėjo šalia „Muzikinio angaro” (nebepamenu, ar jau buvo nugriautas) J.Jasinskio gatvėje. Nors iš pradžių vištienos fastfūdas pernelyg didelio pasitikėjimo nekėlė, bet ilgaainiui pastebėjau, kad kojos vis pačios užnešdavo ten, kur būriuodavosi smagus jaunimėlis. Deja, tos J.Jasinskio gatvės vietos landšaftas jau seniai pasikeitęs, KFC nukeliavo į kitas sostinės vietas, o ir sostinės greitmaisčio rinka ėmė žaibiškai pildytis.