Ganėtinai negausioje sostinės sporto barų scenoje – proveržis. Visų Šventųjų gatvėje Senamiestyje, kur užeigų koncentracija, ko gero, nemenkesnė nei Vilniaus gatvėje, vietoje dar neseniai čia veikusio konceptualaus stympanko filosofiją propaguojančio „Garinio angelo”, vairuojamo Donato Dubausko, duris atvėrė „Begemoto sapnas”, su savimi į šią Senamiesčio vietą atsinešęs sporto aistras.

Vytenio gatvėje, Naujamiestyje, prie Migracijos departamento nebeliko savo laiku gana didelio populiarumo sulaukusio „Liulia Wagon” gatvės maisto vagonėlio.

„Parduodamas vienas geriausių itališkų restoranų Baltijos regione. „Tratorria da Flavio” - pamėgtas vilniečių, Vilniaus svečių bei maisto kritikų tokių kaip Andrius Užkalnis. Vilniaus senamiestyje įsikūręs restoranas išsiskiria ne tik savo virtuve, aptarnavimo lygiu, bet ir savo unikalia vidine dvasia, kuri apjungia unikalią istorinio Vilniaus senamiesčio aurą ir Italijos kultūrines tradicijas”, - taip skelbimuose pristatomas Totorių gatvėje įsikūręs itališkas restoranas „Tratorria da Flavio”, jau kurį laiką atsidūręs ant prekystalio.

Buvo laikai, kai Pylimo gatvės „galiorka”, padabinta magiška skaičių kombinacija 66, iš vargano Stoties rajono „pramogų ir poilsio” komplekso, vietinų vadinto „Pelėkautais”, virto ultra modernia ir populiaria sostinės vieta, kur pirmuoju smuiku grojo legendinė užeiga „Keulė Rūke”, per savo kelerius metus gyvavimo metus padovojusi ne vieną ne tik per Vilnių nuvilnijusi skandaliuką.

Matyt patys sunkiai beprisiminsime, kada Vilniuje pradėjo mirgėti trys pliusai, tačiau čia į pagalbą ateina pačio gastrotinklo „Plus plus plus” tinklapis, savo istorijos pradžią nurodantis vėjuotą 2016-ųjų spalį, kuomet Vingrių gatvėje atsidarė pirmasis „Plus plus plus” gastrobaras. Šiandien jo jau nebėra, tačiau geras startas prieš septynerius metus šiandien virto visa šešių taškų imperija, iš kurių net keturi – tokiose centrinėse ir Senamiesčio vietose, kur patalpų nuomos kainos verčia žagsėti.

Tenka iš karto perspėti – kuomet pravėrėme Algirdo gatvėje įsikūrusios kavinės „Irisė” apšarmojusias ir mažiausiai keliolikos metų laiko išbandymus atvėrusias duris, lauke dar vyravo žiema, o štai prisėdus pasidalinti įspūdžiais – jau ir balandis beldžiasi į duris.

Veiklos koncepciją išgryninęs „Paupio turgus“ baigė atnaujinimo darbus ir lankytojus pasitinka praplėtęs restoranų erdves bei pasipuošęs nauju menininko Jurgio Tarabildos kūriniu. Atnaujinant turgų, buvo nuspręsta atsisakyti čia veikusių 4 parduotuvių, o vietoje jų įrengti papildomas universalias erdves su 56 sėdimomis vietomis, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Vidurio Azijos virtuvė, dar neseniai Vilniuje turėjusi vos kelis taškus, kur burdavosi vietinės uzbekų, kirgizų ar tadžikų bendruomenės bei smalsesni vietiniai, panašu, dabar išgyvena tikrą pakilimą. Ar tik nebus prie tokio pakilimo prisidėjusios kai kurios keleivių pervežimu ir logistika besirūpinančios bendrovės? Štai, pavyzdžiui, atsivertę savo tinklapio vidinius resursus, matome įdomų reiškinį – jei dar prieš pora mėnesių smalsus vietinis gastroturistas labiausiai gūglino „Azerus”, dabar gi geltonus lyderius paieškos marškinėlius perėmė mūsų aprašyti „Dushanbe”, gerokai pagyvinę iki tol nykokai atrodžiusią Kauno ir Smolensko gatvių sankirtą.

Kalvarijų turgus pasitiko mane aptuštėjusiais prekystaliais – artėja turgaus darbo dienos pabaiga, kai kurie prekeiviai jau savo mantą susikrovę, kiti dar tik ruošiasi.Senokai čia būta, tad eidamasį naują vietą įsimesti pilvan šio bei to, neatsispiriu pagundai ne tiesiai pasukti į Turgaus gatvę, o šiek tiek nusukti į šalį, pasižiūrėti, kas gi nugulę ant prekystalių.

Naujamiesčio hipsteriai gali trinti rankomis – jiems atsirado galimybė vienu šūviu nušauti du zuikius. Kaip? Pasirodo, skanus maistas Savanorių prospekte nėra toks nepasiekiamas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.  

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų bandėme paimti Jeruzalės „Azerus” - vienos didžiausių sostinės gatvės maisto legendų gimimo vietą vietiniame turgelyje, kur viskas taip įsisuko ir įgavo pagreitį, kad net ir didžiausi tarptautiniai greitojo maisto tinklai, turintys čia savo taškus, vis pagalvoja – kaip jiems tai pavyko?

Po ilgesnės petraukos kojos vėl užnešė į piceriją, ir „kaltas” dėl to penktadienio pavakarys bei Vokiečių gatvė. Taip ir knieti atsidūrus tokioje vietoje ir tokiu laiku darbo savaitę pabaigti skaniu akordu, o kadangi namie laukia dar ne viena burna, tenka akimis greitai apmesti „medžioklės plotus“ ir durti pirštu. Tokiu paprastu būdu akiratyje atsidūrė „Marinara“, nepilnus metus veikianti kišeninio dydžio picerija.

Dievas mato: tiek kartų praeidamas pro šią intriguojančią vietą, vis baudžiausi pakilti į ją metaliniais laiptais ir vis kažko pritrūkdavo – prieš savaitę ryžtingai pradėtą žygį sustabdė ant durų kabantis perspėjimas, jog čia valdo tik grynieji. Teko vėl grįžti į pradinį tašką, tačiau mūsų užsispyrimui jau niekas nebegalėjo sutrukdyti: kitą dieną čia grįžome rankoje spausdami 5.5 eur.

Sostinės Rotušėje vėl duris atvers restoranas, pakeisiantis čia ilgus metus veikusią, tačiau pandemijos išbandymų neatlaikiusią „Žuvinę“. Tiesa, tiksli data neaiški, tačiau tikimasi, kad galų gale šias patalpas pavyks išnuomoti ir jau šiemet vilniečiai ir miesto svečiai galės džiaugtis skrandžio malonumais sostinės širdyje.

Jei tik Eduardas Mieželaitis būtų gyvas, ko gero, šį rytą, jis kurtų naują savo eilėraštį ir net gi be raudono kvapo - „Virš Naujamiesčio kitas išaušo jau rytas”. Tiesa, su sąlyga, kad vasario 15-osios vakarą jis būtų įslinkęs į naująjį Naujamiesčio barą „Sparta”.

Tarp dviejų judresnių miesto judėjimo gijų – A. Goštauto ir Lukiškių gatvių įsispraudusi Mečetės gatvelė paprastai ilgą laiką būna tyli, rami. Tačiau atėjus pietų metui, čia nuolat galima išvysti būrelius žmonių, kurių didelė dalis dingsta mįslingame pusrūsyje.

Vilniaus gurmanai turėtų suklusti – naujasis Naujamiesčio deimančiukas, tadžikų virtuvę reprezentuojantis restoranas „Dushanbe” pretenduoja tapti vienu didžiausiu sostinės pirmojo metų ketvirčio hitu.

Nors apibūdinimas „Stoties rajonas” žymi nemenko dydžio teritoriją, tačiau centrinė dalis turbūt daugeliui vilniečiui asocijuojasi su nykia plika aikšte autobusų stoties prieigose, aplipusi viešojo transporto stotelėmis ir kioskelias, kuriuose gali laisvai pjauti socialinį sostinės pjūvį.

Naugarduko gatvės liūtai vėl prabudo – štai jau du mėnesius čia, kur kadaise ilgus metus karaliavo elitiniu ir pirmuoju Vilniuje vadintas kinų virtuvės restoranas „Rytai” (beje, teko girdėti istoriją, kad pirmasis sostinėje kinų restoranas buvo įsikūręs ne čia, o gretimoje Aguonų gatvėje), o vėliau kelerius metus iki pandemijos ekonominius karbonadus čirškino Laimutė, vėl vyksta veiksmas – šį kartą liūtus prisijaukinti mėgina kartvelų virtuvės restoranas „Mziuri”.

Po 22 metų „bevardystės“ legendinė Antakalnio užeiga, ilgus metus buvusi žinoma kaip „Baras baras“ arba „Kregždė“ („Kregždute“ sovietmečiu vadinosi visas didelis gastronominis kompleksas Antakalnio gatvėje) nusprendė „pasikrikštyti“ - savininkai šiam garsiausiam Antakalnio barui nusprendė suteikti „Star Bar“ pavadinimą. Pavadinimas nėra toks jau išpūstas – čia iš tiesų galima sutikti legendinių žmonių: nuo sporto komentatorių iki garsių menininkų.

Po ketverių veiklos metų dešrainių sostinė paliko Antakalnį – nuo gruodžio pirmos dienos amerikietiško maisto mėgėjai bergždžiai klebena „Dešrainis24.lt” paviljono duris. Kultinis gėlių kioskelis, prieš kelerius metus transformavęsis į dešrainių ir šonkaulių oazę, vėl lieka tuščias.

Vieną didžiausių Lietuvoje viešojo maitinimo tinklų, „Čili Pizza“ restoranus kontroliuojanti įmonė „Čili Holdings“ nuo gruodžio 1 d. keičia pavadinimą į „LTK Food Group“.

Įmonei toliau vadovaus Goda Karosaitė. Pasak jos, įmonių grupės pavadinimo keitimas yra natūraliai pribrendęs sprendimas.

Po kelių dešimtmečių pertraukos „Rotonda" vėl kviečia vilniečius ir miesto svečius apsilankyti. Prie daugeliui nostalgiją keliančio pastato Sereikiškių parke atgimimo prisidėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė, kuri, siekdama atgaivinti sostinės širdyje ilgą laiką apleistą kavinę, investavo apie 230 tūkst. eurų.

Kažkada dar sovietiniais laikais, vartydamas „Komjaunimo tiesą“, godžiai perskaičiau straipsnį apie „Scorpions“ ir iki šių dienų prisimenu antraštę: „Scorpions: amžini kaip džinsai“. Štai kokios „klikbaitinės“ antraštės tais laikais būdavo! Ir iš tiesų, „Scorpions“ koncertuoja dar ir šiandien, o štai dėl džinsų amžinybės galėtume pasiginčyti.

Tik ant durų likusi iškaba bei langus puošiantys lipdukai vis dar mena, kad čia, sostinės geležinkelio stotyje, ilgus metus veikė „Gusto blyninė” - vienas iš kelių sostinėje populiarios kavinės taškų.

Legendinei Stoties rajono „Čili picai” (tai pačiai, virš kurios durų V. Šopeno ir Sodų gatvės sankirtoje kabo liūtuko galvos lipdinys) papildžius sostinės viešojo maitinimo istorijos archyvus ir tuo pačiu nusinešus nemažą dalį didingai baisaus dvidešimto amžiaus pabaigos-dvidešimt pirmo amžiaus pradžios Stoties rajono polėkio, čia net tapo šiek tiek liūdna.

Tai žadėjo būti vienas iš tų pilkų vakarų: darbas-greitas perkandimas mieste-namai. Kojoms per Baltąjį tiltą lėtai sliūkinant VCUP lik, galvoje mezgėsi planas, kaip greitai ir neskausmingai nuraminti apie save vis garsiau pareiškiantį skrandį: ach taip, ,,Hesburger‘‘, koks nors mėsainis už 3.8 eur ir vakaro ,,pramogos‘‘ baigtos.

Po to, kai Vytenio gatvėje buvo sukirstas „Liulia Wagon” kebabas (o, pasirodo, tai jau buvo prieš metus), o praėjusią vasarą išbandyti ir „Azerai” (po kelių nepavykusių bandymų paimti jų šventovę Jeruzalėje, tai pavyko padaryti Kauno gatvėje), skaniausių sostinės kebabų paieška kaip ir neteko prasmės, tik daugiau ar mažiau pavytusių kebabinių dokumentacija, paliekant jų pėdsakus sostinės metraštyje.

Perturbacija krečia Trakų gatvę – jau prieš kurį laiką rašėme apie krizės į nebūtį nuneštą vieną seniausių sostinės kavinių „Keisti ženklai”. Dabar gi jau kurį laiką galima matyti dar vienas uždarytas viešojo maitinimo įstaigos duris – bent jau kuriam laikui savo veiklą baigė picerija „Pizzaland”, per savo gana ilgą istoriją spėjusia tapti įprastu Trakų gatvės landšafto vaizdeliu.

39-uoju numeriu pažymėtas Panerių gatvės gigantiškas pastatas, žinoma, prašyte prašosi atskiros studijos – tiek jame yra visko, pradedant nuo gyvenamųjų patalpų, garsaus krepšinio aistruolio Tomo Balaišio-Sėklos kontora ir baigiant ansamblio „Lietuva” repeticijų patalpomis ar vaikų švenčių kambariu. Pats pastatas tiesiog alsuoja Naujamiesčio industrijos dvasia ir jį drąsiai galime laikyti gyvu šio rajono industrinės epochos paminklu.