Dar viena sostinės kavinė keliauja ant prekystalio. Tiesa, Pylimo gatvėje įsikūrusi užeiga „Kišenėlė“ neigiamais finansiniais rezultatais skųstis negali, tačiau vadinamosios senosios mokyklos atmosfera alsuojanti ir lietuviškus patiekalus propaguojančios šeimininkai nusprendė pasakyti: gana. 

Norėdama parodyti vieną svarbiausių savo gyvenimo darbų, menininkė Nijolė Vilutytė kolegas vedasi į Vilniaus laidojimo rūmus „Ritualas". Dramatiško kūrinio gimimas, anot jos, sutapo su ne mažiau dramatiškais asmeniniais išgyvenimais ir reikšmingais Lietuvos istorijos lūžiais. Ekstremalios darbo sąlygos ir didžiulis spaudimas kuo greičiau viską užbaigti buvo susijęs su nuojauta, kad netrukus bus organizuojamos valstybinės reikšmės laidotuvės.

Iš visų XX amžiaus pradžios Vilniaus architektų pasaulyje vienas geriausiai žinomų – Janas Borowskis (1890 – 1966). O šlovę ir amžininkų pagarbą jam pirmiausia atnešė darbas, prikeliant ir po II Pasaulinio karo restauruojant Gdansko miestą. 

Šalia gausaus XX amžiaus Vilniuje realizuoto lenkų architektų palikimo mus pasiekė ir karo audrose dingusio, ar tiesiog neįgyvendinto miesto vaizdai. Tarp tokių nemažai architekto Kazimierzo Biszewskio (kartais rašoma Byszewskio, 1908 – 1973) projektų. Šiandien nedaugelis žino, kad šiam iš Švento Kryžiaus vaivadijos kilusiam kūrėjui teko būti ir vyriausiu Vilniaus architektu, tiesa tik metus.

Vienas ryškiausių XX amžiaus Vilniaus architektų - Stefanas Narębskis (1892 – 1966) savo biografijoje įkūnijo kelis istorinius architektūros laikotarpius – nuo studijų dar Carinėje Rusijoje iki visapusio dalyvavimo Vilniaus restauracijoje bei projektavime, dėstymo Stepono Batoro universitete iki dalyvavimo steigiant Torunės Mikołajaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą. Pridėkime prie to dar aktyvų dalyvavimą pasipriešinime II pasaulinio karo metais, kuris baigėsi gestapo areštu ir įkalinimu Lukiškių kalėjime.

Visų įmanomų XX a. stilių kuratorius ir tikras architektūros patriarchas – taip profesorių Romualdą Guttą vadino ne vienas Lenkijos architektūros istorikas ir architektūrologas. Savo gyvenimiškąjį skrydį jis pradėjo dar už praeitame amžiuje – gimė 1888 metais Varšuvoje, kur ir paliko šį pasaulį 1974 metais kaip Lenkijos Mokslų akademijos tikrasis narys, palaidotas garbingiausios kaimynų sostinėje Povonzkų kapinėse. Jo profesinį kelią pratęsė vienas iš penkių vaikų Michałas Marija Józefas Guttas (1928 – 1940), taip pat architektas, ilgus metus dėstęs ir dirbęs šalia Lietuvos, Balstogėje.

Ne vienas ryškiausias pačios XX a. pradžios Vilniaus pastatas susijęs su Aleksandro Parčevskio (pilna pavardė lenkiškai - Aleksander Antoni Stanisław Parczewski) pavarde. Aleksandras Parčevskis buvo neabejotinai „vietinis“, nes gimė 1884-ųjų birželio 5 d. ne kur kitur, o Vilniuje. O dar jis buvo susijęs su garsia Raudondvario bajorų (herbas „Nalęcz“) Parčevskiu gimine ir netiesiogiai giminiavosi su garsia dailininke, aliejinių paveikslų ir miniatiurų autore Róża Parczewska. Kaip matysime, jie šalia atgulė ir amžino poilsio...

Viena iš ilgiausių Vilniaus Naujamiesčio gatvių pavadinta Antano Vivulskio vardu. Tačiau ne kiekvienas vilnietis, o tuo labiau sostinės svečias žino šią pavardę – kas šis žmogus, kokiu laikmečiu gyveno, kokia buvo jo profesija. Ypatingai išskirtina tai, kad šis kūrėjas per savo gyvenimą Vilniui suteikė tik vieną skulptūrą ir vieną išskirtinį pastatą. Kuris taip ir nebuvo pabaigtas.

Verslininkas dalinasi, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kai automobilių supirkimas Vilniuje yra pagrindinis užsiėmimas

Kam gi tokia paslauga aktualiausia?

Prieš beveik du dešimtmečius audiovizualinių menų pasaulį pamilęs Vytautas Pauliukevičius šia širdį užvaldžiusia aistra gyvena iki šiol. Per pastaruosius trejus metus vyras subūrė „Vaizdo žmonių“ komandą, su kuria dirba kurdamas filmus, reklamas, muzikinius klipus, filmuodamas renginius, šventes, televizines laidas ir gausybę kitų projektų. Vytautas neslepia – video gamybos industrija leidžia iš arti pamatyti be galo daug skirtingų sričių, taip kasdien patiriant beribį pažinimą ir smalsumą aplink supančiam pasauliui.

Juvelyrika - tai įvairių dekoratyvinių objektų ar papuošalų dizainas, kūryba bei gamyba. Juvelyriniai dirbiniai gali būti gaminami iš pačių įvairiausių medžiagų, tačiau dažniausiai visgi iš aukso arba sidabro. Juos neretai puošia įvairūs pusbrangiai akmenys arba brangakmeniai, tokie kaip deimantai, briliantai, safyrai, rubinai ar smaragdai. 

Praėjusį penktadienį Lietuvą sudrebino žinia, jog sostinėje pirktas „Eurojackpot“ bilietas laimėjo didžiausią sumą per visą loterijos Baltijos šalyse istoriją – daugiau nei 24 milijonus eurų. Netrukus prasidėjusios intensyvios laimėtojo paieškos atomazgą pasiekė vos per kelias dienas. Jau pirmadienį paaiškėjo, jog naujuoju Lietuvos multimilijonieriumi tapo keturiasdešimtmetį perkopęs vilnietis Vytautas (vardas pakeistas dėl laimėtojo saugumo), kuris bilietą lemtingajam žaidimui įsigijo pridavęs automobilio bagažinėje užsilikusią tarą. 

Vilniaus stoties rajone, Šopeno gatvėje, esančio pastato sieną neseniai papuošė Einšteiną vaizduojantis piešinys. Tai – „Erasmus+“ SIENA: „Niekada nevėlu____“, kuriai gimti bendromis pastangomis padėjo programa „Erasmus+“ ir „Open Gallery“. Apie idėjas, gatvės meną, žmones ir miestą kalbamės su kūrinio autoriumi Artur Širin, taip pat atpažįstamu EttoJa vardu.

„Idioteatras“ sukūrė naują spektaklį apie teatralizuotą ekskursiją „Zbignevas“, kuris vieniems bus kupinas nostalgiškų prisiminimų, o kitiems taps atradimų vieta. „Zbignevas“ kvies į teatralizuotą pasivaikščiojimą, kuriame bus galima sužinoti apie tai koks buvo Vilnius, kuo gyveno ir ką jautė to laikmečio žmonės. Plačiau apie „Zbignevą“ ir nostalgiškas jo nuotaikas pasakoja spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Jurgis Marčėnas.

„Dabar aš ilsiuosi“, – sako 63 metų „Bolt“ pavežėja dirbanti Irena Enskaitienė. Dvidešimt metų Vilniuje gyvenanti moteris – viena iš nedaugelio moterų, uždarbiaujančių su šia pavežėjimo platforma. Ji neslepia, kad, panorusi keisti darbą ir vežti keleivius, susidūrė su skeptiškomis aplinkinių reakcijomis, jų sulaukia iki šiol. Vis dėlto, žodžio kišenėje neieškanti moteris džiaugiasi pagaliau radusi ramų darbą, kurio gali imtis kada panorėjusi.

„Kiek laiko man dar liko gyventi?, – paklausė gydytojų Lietuvos operos legenda Virgilijus Noreika 2018 metais po kompleksinio jo sveikatos patikrinimo Santariškėse. Gydytojai po tyrimo išėjo sutrikę, lyg negalėdami patikėti tuo, ką pamatė.

Įamžinant žuvusių vykdant tarnybines pareigas pareigūnų atminimą, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos užsakymu buvo pagaminta 17 vienodų atminimo lentų, įamžinančių tarnyboje žuvusius pareigūnus.

„Kam kilo mintis paišyti ant barikadų – niekas neatsimena. Tekstilės katedra davė kokius 5 litrus dažų ir šluotų. Turėjau tapybos kursą. Su žiguliuku ir visu kursu nuvažiavom prie tų barikadų, išsikrovėm dažus. Ir nė vienas nedrįstam pradėti paišyti. Žiūrim vienas į kitą ir nedrįstam. Ir tada praeina kažkokių paauglių būrelis. Jie mūsų nematė, bet pamatė tuos dažus, čiupo šepečius ir pradėjo dažyti. Mes iškart prie jų prisijungėm. Tuoj viskas buvo išdažyta. Tai buvo kolektyvinė kūryba“, – apie 1991 m. sausio įvykius rašė 2020 m. pabaigoje anapilin išėjęs ilgametis Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas, iškilus lietuvių tapytojas, vadintas maištininku, Linas Leonas Katinas. Šie laisvės ženklų fragmentai dabar – po stikliniu gaubtu prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

Ko kartais trūksta Vilniui? Ogi saviironiško žvilgsnio iš Konstitucijos prospekto dangoraižio. Galėtų juk kažkas ten rengti ne tik tradicines miestui nusipelniusių piliečių pagerbimo šventes, išdalinti premijas, bet ir suorganizuoti sąlygines „Auksines avietes“.

Simboliniu, šimtuoju numeriu pažymėtą Subačiaus gatvės namuką galima drąsiai įvardinti kaip vieną iš Markučių simbolių, perėjusį ugnį, vandenį ir varines triūbas.

Po daugiau nei 50 metų darbo eteryje Bernadeta Lukošiūtė, daugeliui pažįstama kaip Teta Beta, atsisveikina su klausytojais ir kviečia paskutinės laidos „Tetos Betos viktorina“ klausytis šį sekmadienį, gegužės 31 d., nuo 10.05 val. per LRT RADIJĄ. 

Koks jis tas, aktyviojo futbolo sirgaliaus – ultros – gyvenimas stadione ir už jo ribų? Vienas žinomiausų šalies ultrų Ingvaras Butautas, Vilniaus „Žalgirį” ir šalies futbolo rinktinę palaikantis jau keliasdešimt metų, vasario 29-ąą, kuomet rungtynėse dėl Supertaurės susitiks Vilniaus „Žalgirio” ir Marijampolės „Sūduvos” ekipos, pradės dar vieną sezoną. Nežinia, kaip jis susiklostys žaliai baltiems, tačiau vienos dovanėlės „Žalgirio” aistruoliai turėtų sulaukti - I.Butauto, dar žinomo kaip Storo, prisiminimų knygos rašymo procesas artėja prie pabaigos. Vilniaus „Žalgirio” ultra mums pasakoja....ne, ne tik apie tribūnų reikalus: čia persipina 90-ieji ir kebabai, B.Dekanidzė ir J.Erlickas, gyvenamieji Vilniaus rajonai ir garsioji vamzdžio skulptūra. 

Progresuojant technologijų sričiai, keičiasi ir žmonių santykis su religija. Nors dar pasigirsta nuomonių, kad religija ir technologijos yra nesuderinamos, Vatikanas pasauliui siunčia kitą žinutę – praėjusiais metais buvo pristatytas išmanusis rožinis, o popiežius Pranciškus „Twitter“ socialiniame tinkle turi jau daugiau nei 18 mln. sekėjų. Lietuvos Bažnyčia taip pat modernėja – jau galime išvysti tiesiogines kai kurių maldos namų mišių transliacijas socialiniuose tinkluose.

Šį kartą po miestą mus virtualiai pavedžios ir ne vieną smagią istoriją papasakos fotografas, vertėjas, ekstremalios muzikos mėgėjas bei linksmų plaučių vyrukas Mindaugas Lapinskas, tam tikrame rate dar žinomas ir Pliko pravarde. 

Šarūno Mačiulio gyvenimas spalvingas kaip ir jo eurovizinė daina „Traukinys”, su kuria „Poliarizuotų stiklų” (beje, neseniai išleidusios albumą) lyderis itin sėkmingai pradėjo populiaraus konkurso šturmą.

Viešųjų ryšių ekspertas ir roko dainininkas Mykolas Katkus – vienas tų, kurie dar puikiai pamena apšepusį, ką tik iš sovietinės fufaikos išlipusį Vilnių, patekusį į laukinio kapitalizmo sūkurį ir tik po to pradėjusį judėti link to, kas šiandien vadinama jaukiu ir saugiu miestu. Banditai, muštynės, futuristinės novelės, įkaušę poetai...Jūsų laukia toks Vilnius, kokio dalis Jūsų neregėjote.

Pankai Pilies gatvėje jau senokai tapo egzotika – naujosios kartos maištininkus kur kas dažniau sutikti kitose sostinės vietose. O štai prieš trisdešimt metų sostinės Senamiestyje (žinoma, ir ne tik jame) virė gana intensyvus pankavimas, sodriomis spalvomis aprašytas Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo knygoje “Aš ir Atsuktuvas”. Pankas, muzikantas, rašytojas, dokumentalistas – taip trumpai būtų galima pristatyti rubrikos “Vilniečiai” svečią Nėrių Pečiūrą.

Pavojingiausia XX amžiaus pabaigos Lazdynų vieta, vištienos karbonadas “pasiolke”, pankroko klubas Senamiestyje, Antakalnio ramybė – kartu su G&G SINDIKATO reperiu, o dabar jau ir rašytoju (čiupkit jo pirmąją knygą "Turnė", jei dar neskaidėte) Kastyčiu Sarnicku-Kastetu neriam į prisiminimus apie Vilnių: koks jis buvo ir koks yra.