Egzotiška Nėriaus Pečiūros sostinė: nuo “Vilijos” iki “Bačkos”

Pankai Pilies gatvėje jau senokai tapo egzotika – naujosios kartos maištininkus kur kas dažniau sutikti kitose sostinės vietose. O štai prieš trisdešimt metų sostinės Senamiestyje (žinoma, ir ne tik jame) virė gana intensyvus pankavimas, sodriomis spalvomis aprašytas Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo knygoje “Aš ir Atsuktuvas”. Pankas, muzikantas, rašytojas, dokumentalistas – taip trumpai būtų galima pristatyti rubrikos “Vilniečiai” svečią Nėrių Pečiūrą.

Tavo pirmoji knyga “Aš ir Atsuktuvas” šiemet švenčia šiokia tokią sukaktį – sukako šešiolika metų nuo jos pasirodymo. Tai ne tik literatūrinis-dokumentinis pasakojimas apie pirmąją Vilniaus pankų bangą, bet ir 1983-1990-ųjų sostinės eskizai: knygos puslapiuose šmėkšteli ir šiandien egzistuojančios, ir nebeegistuojančios “Vaiva”, “Vilija”, “Rotonda” (kuri turėtų prisikelti kitąmet), “Stikliai”, Senamiesčio lindynės. Gal galėtum pasidalinti prisiminimais apie šių užeigų tuometinius valgiaraščius, interjerą ir čia sutiktus žmones?

Knygoje "Aš ir Atsuktuvas" - daug eskizų apie pankus ir 1983-1990 m. Vilnių. Foto: N.Pečiūros archyvas.

"Rotondoje" su pankuojančiais klasiokais lankydavomės 1982 -1983 metais. Jaunimas ten valgydavo ledus, gerdavo kavą su efedrinu ir be jo (efedrinas buvo kartūs lašiukai nuo slogos). Tai buvo pirmoji pankų banga, kurie nešiojo žemyn siaurėjančias kelnes juostelėmis arba langučiais, galife, senus dvieilius tėvų švarkus ir paltus bei odinius sovietinius sandalus. "Stikliuose" buvo baras į dešinę ir kavinė į kairę. Kavinėje gėrėm kavą, o bare kokteilį - sovietinės azerbaidžanietiškos mandarinų sultys su degtine. Būdami pankuojantys moksleiviai, mėgome vaikščioti po visą Vilniaus senamiestį. Kartais sėdėdavome "Bačkoje" (Didžioji g.) - tas rūsys atrodė egzotiškas, atrodė, kad sėdi milžiniškos bačkos viduje. Ten kažkaip kitaip nei įprastai plikė kavą ir būdavo galima pagurkšnoti vermuto su ledukais.

"Vilijoje" 1984 metais mes susipažinome su Varvekliu ir tūsinomės su amžiną atilsį Strausu. "Vilijos" kavinėje gerdavome kavą, o "Vilijos" valgykloje valgydavome cepelinus. "Vilijoje" buvo modernus, naujas aštuoniasdešimtųjų interjeras. Vėliau nuo 1985 metų persikėlėme reziduoti į "Vaivą"  (dabar Pilies, o tuometinė M. Gorkio g. 20).

Atsuktuvas (dešinėje) ir Varveklis (kairėje) prie "Vaivos". 1986 m. Foto: N.Pečiūros archyvas

"Vaivoje" buvo kava ir arbata, dešrelės "sosiskos" su garstyčiomis. Ir kietai virti kiaušiniai su majonezu. Alkoholio mums "Vaivoje" neparduodavo, nes patyrusios bufetininkės bijojo riaušių.  "Vaiva" buvo paprasta kaip smuklė, kaip nedidelis pabas - todėl ją ir mėgo senamiesčio bohema. 

Pankavimas pankavimu, bet šalia jo būdavo ir buitis. Gyvenai A.Vienuolio gatvėje, visai netoli to kultinio, berods, gastronomo ir sporto prekių parduotuvės Lenino (dabar – Gedimino prospektas), o šiandieniame “Mc'Donalds” vaikus viliodavo saldumynų parduotuvė “Svajonė”. Kefyrą ir duoną, treningus ir kamuolį bei griliažinius saldainius turbūt šiose parduotuvėse ir pirkdavai? Ar galbūt šalia esančių įstaigų darbuotojai taip ištuštindavo lentynas, jog tekdavo važiuoti apsipirkti į miegamuosius rajonus? 

Nuo 1976 iki 1992 metų teko gyventi A. Vienuolio g. 12 namo 30-tame bute. Duoną, pieną, sviestą ir visa kita pirkdavome centriniame gastronome Lenino prospekte. Ten visada būdavo maisto produktų. Išskyrus griliažinius saldainius, kurie buvo skanumynas ir "deficitas" - retesnė prekė. Tilto gatvės pradžioje buvo dar vienas gastronomas "Šalna", kur taip pat buvo ir duonos, ir pieno, ir visokių žuvies konservų. "Svajonę", specializuotą saldumynų parduotuvę, pamenu, bet man labiau įstrigo "Vaisvandeniai". Tai buvo maža sulčių krautuvėlė prieš Žemaitės paminklą. Ten būdami vaikai dažnai mėgdavome užsukti, išgerti įvairių sulčių. O sporto prekių parduotuvės nepamenu. Šalia centrinio gastronomo buvo nauja ir didelė daržovių parduotuvė - ją atsimenu ryškiau. 

Nors šiandien atrodo, kad tuo laikmečiu (1983-1990) pramogų, apart lindėjimų knaipėse lyg ir nebūdavo, tačiau skaitant knygą, atrodo, kad nuobodu nebūdavo: diskoteka “Amicus”, pirmieji pusiau slapti “Sa-Sa” ir “WC” koncertai (ar iš tiesų vyko tas knygoje aprašomas koncertas-orgija kažkokioje troboje šalia Vilniaus?) ir gana plačiai reklamuojami “Anties” koncertai, vėliau – ir pankroko festivaliai, jaunimo muzikos klubo atidarymo koncertas Lengvosios atletikos manieže. Koks kultūrinis įvykis iš tų laikų paliko ryškiausią prisiminimą? 

Romano "Aš ir Atsuktuvas" žanras yra gana komplikuotas. Tai romanas, paremtas autobiografiniais motyvais.  Memuarais jo laikyti neverta, jame nemažai literatūrinės išmonės. Tad pirmas pankroko grupės "WC" koncertas įvyko 1986 metų pabaigoje VRM kultūros ir sporto rūmuose. Minimas "koncertas-orgija" troboje - literatūrinė išmonė romano siužetui vystyti. Ryškūs paauglystės įspūdžiai buvo ir iš Palangos diskotekos "Plaščiadkė". 1982 - 1983 metais, būdami moksleiviai, su klasiokais nutranzuodavome į Palangą ir kiekvieną vakarą eidavome į "Plaščiadkę". Diskoteka po atviru dangumi ir miške buvo įspūdinga. Nakvodavome palapinėse kempinge Kontininkuose. Vieną naktį patekome ir į miliciją. Laimė, buvo sutrikęs tarpmiestinis telefono ryšys ir milicininkai neprisiskambino tėvams. Teko pasirašyti pasižadėjimą, kad tuoj pat važiuosime namo. Šiemet, tai prisimindamas, nusifotografavau prie senojo Palangos milicijos pastato.

Vėliau itin įspūdingi buvo pankroko festivaliai Vilniuje Alumnato kiemelyje 1987-ais, 1988-ais, 1989-ais metais. Man atrodo, kad Alumanto kiemelis buvo restauruotas ir atidarytas visuomenei aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Architektūros paminklas, jame ir dabar labai smagu apsilankyti. 

Buvusios Palangos milicijos būstinė gerokai pasikeitusi. Foto: N.Pečiūros archyvas. 

Įdomu, ar teko apsilankyti “Dainavoje”, buvusioje šalia namų A.Vienuolio gatvėje. Ar “Neringoje”? Įdomiai tokiose estradinėse vietose turėjo jaustis pankuojantis jaunuolis.... 

"Dainavoje" ir "Neringoje" teko epizodiškai apsilankyti tik po 1990 metų.  Tai buvo bičiulių -  "Naktinių personų", "Exem" koncertai.  O aštuoniasdešimtųjų  "Dainavos" naktinio baro repertuaras girdėdavosi naktimis. Per kiemus lyg garso šulinius idealiai sklido garsas ir į A. Vienuolio gatvės namus, bet niekas nepanikavo. Žmonių nervai buvo gerokai stipresni. Muzikinis triukšmas nenervino ir miegoti netrukdė.

Palyginkime tavo jaunystės Vilnių su dabartiniu, šių dienų Vilniumi. Ar ko nors trūksta – to, ką turėjo 1983-1990 m. Vilnius ir ko neturi 2018 m. Vilnius? 

Bėda, kad viskuo esu patenkintas. Vilnius ir tada, ir dabar yra puikus. Kai dar buvo gyvas mano tėvas, Petras Pečiūra, kartais užlipdavome ant Trijų kryžių kalno ir grožėdavomės miestu. Ir dabar mėgstu nuo to kalno žiūrėti į Vilnių - didingas šimto bažnyčių miestas.

Nėrius arthausinio Vilniaus fone. Foto: N.Pečiūros archyvas.

Galbūt nedaug kas žino, bet tu esi įdainavęs du (o gal ir daugiau) Vilniui skirtus kūrinius (vieną su Algiu Greitai, kita – tavoji “Koralai, Žirmūnai, Lazdynai”). Puikios dainos ir būtų puiku prisiminti, jų istorijas: kaip jos gimė ir gal kokių netikėtų nuotykių kilo jas įrašinėjant? 

Algis parašė savo dainą apie Vilnių, kiek pamenu, prieš kažkuriuos naujuosius metus. Gal 1992 ar 1993 metais. Jis žiūrėjo pro langą į miesto žiburius ir dainavo tą kūrinį. Netrukus, kai SSG leido kasetę, pakvietė įdainuoti duetu.

O “Lazdynai, Koralai, Pašilai” gimė staiga ir netikėtai ruošiantis vienam 2016 metų rudens koncertui. Šito muzikinio pokšto mintis yra ta, kad dar prieš einant į barą, reikia įsiminti rajoną, kuriame gyveni. Kitaip naktį gali atsitikti taip, kad taksi tave nuveš visai ne namo. Tai anekdotinė fantazija. 

Šiandien populiaru kalbėti apie idėjas. Kokia būtų tavo idėja Vilniui? Mero  nusamdyti pankai, išsiskutę spalvingus irokėzus, su turistais pozuojantys prie akmenų Katedros aikštėje? 

Man atrodo, kad labai neblogą idėją Vilniui iš Reikjaviko yra "atvežęs" Andrius Mamontovas. Jis siūlė iš kurio nors viešojo požeminio tualeto padaryti punk stiliaus muziejų. Nes tokiame apsilankė Islandijos sostinėje. A. Mamontovas netgi FB pagalba kreipėsi į gerbiamą miesto merą ir pastarasis atrašė, kad "pagalvosim". Jeigu miesto valdžia suteiktų patalpas tokiai įstaigai - galima būtų rimtai svarstyti šią idėją. Nes medžiagos - tapybos, fotografijų, tekstų, knygų, muzikos ir dabar netgi filmų apie Vilniaus pankus turime tikrai pakankamai. Kaip žinia, 2019 metų sausio mėnesio pabaigoje įvyks naujo pilnametražinio dokumentinio filmo apie legendinę Vilniaus undergroundo, konceptualaus punk stiliaus grupę "Sa-Sa." premjera. "Punk" -  ryški XX amžiaus meno srovė, tad kodėl gi negalėtų būti tokio muziejaus?

Įsivaizduok, kelioms valandoms tampi gidu. Kokiu maršrutu, per kokias vietas vestum miesto svečius?

Mūsų maršrutas prasideda Katedros aikštėje "ant akmenų", kur rinkdavosi aštuoniasdešimtųjų pradžios pankai ir naujabanginis jaunimas. Iš ten žygiuojame į Alumnato kiemelį, kur vyko garsieji pankroko festivaliai. Po to į "Salamos" kiemą ir Vokiečių gatvę, kur rezidavo metalistai, Artūras Barysas ir kiti aštuniasdešimtųjų pabaigos undergroundo atstovai. Toliau leidžiamės Didžiąja ir Pilies gatve iki "Vaivos" ir po to Jaunimo sode apsilankome "Rotondoje".

O galiausiai Gedimino prospektu nušliaužtume prie buvusių KGB rūmų pamitinguoti po LSSR  KGB pirmininko kabineto langais. Į tokią ekskursiją mes kasmet einame per "Vilnius PUNK" festivalių jubiliejus. Žygiuosime ir 2019 metų vasarą, kai pažymėsime festivalio "Vilnius Underground'89" trisdešimtmetį.

Nėrius Alumnato kiemelyje, 2018 m. Foto: N.Pečiūros archyvas.