Mažasis Markučių prekybcentris: kaip Veslavas prieš „Maximą” atsilaikė
Simboliniu, šimtuoju numeriu pažymėtą Subačiaus gatvės namuką galima drąsiai įvardinti kaip vieną iš Markučių simbolių, perėjusį ugnį, vandenį ir varines triūbas.
Žemėlapiuose šiuo adresu galite rasti įmonę, įvardintą kaip „Markučių smuklė”, tačiau iš tiesų veikiančią kaip nedidelė universali parduotuvė – tokia, kokių dar nemažai galima išvysti kaimuose, tačiau vis rečiau sutinkamų Vilniuje, o ypač jo centrinėje dalyje. O juk Markučiams lemta tapti naujojo Vilniaus svarbia dalimi, ką liudija ne tik šalimais stūksančio Paupio konversija. Savotiškais Markučių vartais buvę Lipskio bravoro griuvėsiai šiandien jau tapo ultra moderniu „Studios 83” kvartalu, netrukus savo naują etapą pradės milžiniška buvusio „Audėjo” baldų salono ir fabriko teritorija. Ir tai ne viskas.
„Gaila medžių, o ypač berželių – man labai patinka beržai. Čia gyveno mano močiutė, mama, gimiau ir gyvenu aš. Visada atrodė, tarsi gyvenu kaime, bet.., - atsidūsta Veslavas Pšijemski, mažojo Markučių prekybcentrio šeimininkas ir mosteli ranka į priešais stūksančią kalvą, apaugusią medžiais, kažkiek slepiančiais buvusią slėptuvę, savo laiku virtusią klubu „Vault”. - Ir čia netrukus atsiras gyvenamieji namai, nebeliks medžių”.
Veslavas Pšijemski. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Su Veslavu susipažinom prieš kelias dienas, nors pro Markučių parduotuvėlę ir pražingsniuota, ir užsukta ne kartą. Pokalbis lauke truko keliolika minučių, bet atsivėrė visai kitokia šios parduotuvėlės istorija nei buvo galima įsivaizduoti.
Viskas prasidėjo 1921-aisiais, kai Veslavo močiutė įsikūrė Markučiuose, visai šalia dabartinės parduotuvėlės, kurioje, tuomet buvusios paprasta medine troba, gyveno žydų šeima. Dvidešimt metų, iki pat 1941-ųjų, iki Vermachto įsiveržimo į Vilnių, viskas tekėjo gana ramia vaga.
Subačiaus g.100 - vienas iš Markučių simbolių. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Tačiau prasidėjus žydų varymui į getus, kaimynai paprašė perimti Veslavo močiutės jų namus savo globon, kol situacija taps aiškesnė. Ar sostinės gyventojai, juolab vyresni, tapę ne vieno Vilniaus vaikščiojimo iš rankų į rankas liudinnkais, galėjo nujausti, koks tragiškas likimas laukia čia gyvenusių žydų... Taip Veslavo močiutė ir liko prižiūrėti namus, į kuriuos niekas negrįžo nei po metų, nei po penkerių, nei po dešimties...
Subačiaus g.100 - vienas iš Markučių simbolių. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Naujas šios trobelės, jau rekonstruotos ir paverstos kelių aukštų namu (jame įsikūręs ir šeimininkas, ir jo dukra) etapas prasidėjo prieš dvidešimt metų, kuomet Veslavas, jau įgijęs prekybininko patirties Antakalnyje prekiaudamas daržovėmis, nutarė čia atidaryti parduotuvėlę.
Parduotuvės šeimininkai - V ir N. Pšijemski. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Ji tapo ketvirtąja šiame rajonėlyje. Po trijų mėnesių už poros šimtų metrų nuo Veslavo „prekybcentrio” duris atvėrė Markučių „Maxima” ir visos parduotuvėlės netrukus ant savo durų pakabino spynas. Išliko tik Subačiaus „šimtukas”, ir tik dėka nuosavų patalpų bei šeimyninės rangos metodo. Ir kyšių reikalajantiems valdininkams Veslavas atsakydavo paprastai: „Mokėsiu jums – neturėsiu už ką gyventi”.
Subačiaus g.100 - vienas iš Markučių simbolių. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Dosniais eurais Markučių mažajame prekybcentryje nesninga, tačiau per tiek metų susiformavo net savų pirkėjų iš tolimesnių rajonų – Žvėryno, Užupio – pirkėjų ratas, juolab kad čia galima rasti tokių nedidelių gamintojų, kuriems užvertos durys į didžiuosius prekybos tinklus, prekių.
Tarkime, duona čia atkeliauja iš kepyklos, įsikūrusios Šiaulių rajone („labai skani duona”, - net sučepsi lūpomis pašnekovas), bulvės – iš Šilutės. Parduotuvės lentynoje gali išvysti net ir rankdarbių – smagūs meškiukai, pasirodo, jo dukters darbas. „Pasižiūrėjo internete, pabandė, ir, rodos, visai pavyko”, - šypteli Veslavas, nešantis Markučių prekybininko vėliavą jau dvidešimt metų.
Parduotuvės puošmena - dukters rankdarbiai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt