Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Vienas ryškiausių XX amžiaus Vilniaus architektų - Stefanas Narębskis (1892 – 1966) savo biografijoje įkūnijo kelis istorinius architektūros laikotarpius – nuo studijų dar Carinėje Rusijoje iki visapusio dalyvavimo Vilniaus restauracijoje bei projektavime, dėstymo Stepono Batoro universitete iki dalyvavimo steigiant Torunės Mikołajaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą. Pridėkime prie to dar aktyvų dalyvavimą pasipriešinime II pasaulinio karo metais, kuris baigėsi gestapo areštu ir įkalinimu Lukiškių kalėjime.

Būsimasis architektas gimė lenko karo gydytojo šeimoje Grozno mieste, tačiau jau 1899 metais šeima grįžta į Vilnių, kur jaunasis Stefanas 1911 metais baigia realinę gimnaziją. Kaip ir daugelis talentingų to meto Lietuvos jaunuolių, svajojusių projektuoti pastatus ir miestus – pavyzdžiui, jo tautietis Edmundas Frykas ar Augustas Kleinas – įstojo į Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Tačiau I-asis pasaulinis karas lėmė, kad studijų šiame institute nebaigė - nuo 1916 metų gavo pasireikšti kaip jaunas karo inžinierius pirma Kijeve, paskui Vitebske.

Stefanas Narębskis. Fotoportreto fragmentas.

Po karo Narębskis savęs ieško laisvoje Lenkijoje – pirmiausia Varšuvoje, kur tarp 1918 ir 1921 metų dirbo Reprezentacinių pastatų projektavimo biure, o 1922 metais baigė architektūros studijas Varšuvos politechnikos institute.

Kujavijos ir Dobžynės žemės muziejaus pastatas. Foto: Wikipedia.

Su diplomu kišenėje ir uošvio (taip pat architekto) Antonio Olszakowskio kvietimu persikelia į Włocławeko miestą centrinėje Lenkijoje, kur dirbo vietos architektūros biure, o jau 1927 m. sugebėjo tapti ir miesto architektu. Kujavijos sostinei paliko įspūdingą Kujavijos ir Dobžynės žemės muziejaus pastatą, pabaigtą jau tik 1930 metais. 

Sugrįžimas į Vilijos ir Vilnelės miestą 

O tuo metu Stefanui Narębskiui pasiūlomos tokios pačios miesto architekto pareigos, tik jau... Vilniuje. Jas jis priima ir nuo 1928-ųjų iki 1937-ųjų dirbs pagrindiniu Vilniaus miesto architektu. Be to, nuo 1935 metų dėstys Stepono Batoro universitete. 1937-aisiais buvo paskirtas Dailės fakulteto profesoriumi ir Interjero dizaino katedros vedėju, o taip pat Matematikos ir gamtos mokslų fakultete skaitė paskaitas apie kaimo statybą. Vilniuje Narębskis išleido ir pirmąją savo knygą gremėzdišku pavadinimu „Greitojo perspektyvos piešimo metodas: praktinis vadovas dirbantiems techninėse ir meninėse profesijose bei profesinių ir meno mokyklų studentams“ – iš jo galima spręsti apie platų profesoriaus profesinių žinių lauką.

Tuo tarpu, kaip rodėme ekskursijos „Istorizmas ir senosios architektūros restauracija Vilniuje XX a. 3-4 dešimtmečiais bei procesų tąsa pokario Lenkijoje“ metu, to laikotarpio Vilniaus architektams bene labiausiai rūpėjo Carinės Rusijos laikais nukentėjusios miesto architektūros tyrinėjimai, konservacija ir restauracija. Ženkliai prie to prisidėjo ir miesto architektas Narębskis. Jis tyrinėjo ir konservavo Aukštutinės pilies liekanas, Reprezentacinius arba Prezidento rūmus dab. Daukanto aikštėje,  o tarp 1936-ųjų ir 1939-metų prižiūrėjo Vilniaus rotušės restauravimo darbus. Tai pagal jo projektą pagrindiniame miesto reprezentaciniame pastate įrengti išorės granitiniai laiptai, juodo ąžuolo durys (pagal  pasakojimus, iš šimtmečius viename Švenčionių ežerų išgulėjusio medžio), o viduje – marmuro laiptai su baliustrada.

Architekto pastatai – visame Vilniuje 

Neretai pasitaiko atvejis, kai gražiausias ir labiausiai architekto idėjas atskleidžiantis pastatas – tai jo paties namai, kuriuose gyveno. Taip greičiausia yra ir Narębskio atveju – įstabus pastatas Savickio g. 4, šalia legendinės Lukiškių kolonijos. Namą puošia ir architektui skirta memorialinė lenta lietuvių ir lenkų kalbomis. Dėmesio vertas ir visai modernistinis Sveikatos centro dabartinėje Kauno g. pastatas.

Mokyklos Antakalnio gatvėje eskizas.

Tais pačiais 1930 metais pastatyti ir Bendrų pradinių mokyklų rūmai - dabartinė Vilniaus Antakalnio gimnazija, kurių architektūroje sujungtos ir iš Varšuvos bei Vloclaveko atsivežtos istorizmo idėjos, ir artėjančio modernizmo pranašystės. Vėliau Narębskiui patikėtas dar prestižiškesnis projektas - Vyskupų rūmams pritaikyti Lopacinskių rūmų vakarinį korpusą (dab. Skapo ir Šventaragio g. sankryžoje). Įdomu dar tai, kad tai Narębskis suprojektavo ir medinę Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1935 metais Pavilnyje. 

Karo audrose ir Torunėje 

Pirmosios sovietų okupacijos metais architektas dar dirbo biure „Promprojekt", o užėjus vokiečiams įsidarbino antikvaru Niecieckių knygyne, tačiau po priedanga dirbo pasipriešinimo bei slapto švietimo darbą. Todėl 1943 metais buvo gestapo suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime, iš kur perkeltas į darbo stovyklą Pravieniškėse. Sugrįžus Raudonajai Armijai, architektas buvo išlaisvintas ir kurį laiką dar spėjo padirbėti vyriausiu „Listrojprojekt" inžinieriumi, tačiau grėsė naujas NKVD areštas ir vėl Lukiškės.

Nenuostabu, kad 1945 metų vasarą architektas atsiduria Torunės mieste. Kaip ir nemažai buvusių Stepono Batoro universiteto profesorių – karštai imasi darbo, steigiant Mikołajaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą, kuriame dirbo prodekanu, dekanu, o iki pat išėjimo į pensiją 1962 metais – ir Interjero dizaino katedros vedėju. Be to, Narębskio prisidėjo universiteto reikalams pritaikydamas Mikołajaus Koperniko universiteto Fizikos kolegijos rūmus (dabar Matematikos ir informatikos fakultetas). 

Vilniuje nuostabiai išmokstama restauruoti 

Vilniuje įgytos žinios Stefanui Narębskiui leido tarp 1951 bei 1954 metų dar ir vadovauti Paminklų restauravimo dirbtuvėms Torunėje. Todėl prie jo įgyvendintų projektų po karo prisidėjo ir Benediktinių vienuolyno (lenk. Pałac Opatek)  Grudziądzo mieste renovacija, ir Pamario Filharmonijos pastato Bydgoščiuje interjero projektas, ir Torunės rotušės interjero rekonstrukcija pritaikant ją muziejui, ir net „kultinio“ Torunės restorano „Po mėlyna prijuoste“ (lenk. „Pod Modrym Fartuchem“) barokiniame pastate renovacija. Paskutiniu Narębskio gyvenimo akordu galima laikyti kartu su meno istorike Janina Gostwicka rašytą,1968 metais išėjusią knygą „Baldininkystės istorijos apybraiža“ (lenk. „Zarys historii meblarstwa“).

Tekstas: Jonas Oškinis 

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.