Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Šalia gausaus XX amžiaus Vilniuje realizuoto lenkų architektų palikimo mus pasiekė ir karo audrose dingusio, ar tiesiog neįgyvendinto miesto vaizdai. Tarp tokių nemažai architekto Kazimierzo Biszewskio (kartais rašoma Byszewskio, 1908 – 1973) projektų. Šiandien nedaugelis žino, kad šiam iš Švento Kryžiaus vaivadijos kilusiam kūrėjui teko būti ir vyriausiu Vilniaus architektu, tiesa tik metus.

Biszewskis priklausė jau tai kartai, kuriai – skirtingai nuo mūsų aprašytų Jano Borowskio ar Stefano Narębskio – jau neteko mokytis carinėje Peterburgo aukštojoje, kurioje rusų kalba. Kai vyresni kolegos stojo į Civilinių inžinierių institutą, Kazimierzas buvo tik vaikas iš miestelio prie Kielcų. Architektūrą jis studijavo jau Varšuvos technikos universitete (lenk. Politechnika Warszawska), kurį baigė 1936 metais. 

Piłsudskio paminklas planuotas Katedros aikštėje 

O štai Vilniuje Biszewskis „debiutavo“ labai įspūdingai – tų pačių 1936 metų liepą paskelbiama, kad jis kartu su kolega Zbigniewu Wysznackiu (vėliau žymus urbanistas, Lodzės miesto planuotojas) laimėjo paminklo maršalui Józefui Piłsudskiui vietos Vilniuje konkursą, aplenkę dar 12 projektų. Apie vietas sprendė autoritetinga komisija – mūsų straipsniuose jau minėti architektai Romualdas Guttas ir Stefanas Narębskis, Varšuvos technikos universiteto profesorius arch. Tadeuszas Tołwińskis, o taip pat dailininkas Ludomiras Sleńdzińskis, o taip pat žinomas fotomenininkas, filosofas, kun. Piotras Śledziewskis.

Vilniaus centro užstatymo fragmentas.

Negana to, konkurse „studentai iš Varšuvos“ aplenkė net du žinomus vilniečius architektus – mūsų taip pat atskira publikacija pristatytą Janą Borowskį, užėmusį antrą vietą bei Franciszką Wojciechowskį, kurio projektas liko trečias. Tiesa, Wojciechowskio projektas buvo jau labai ambicingas – šalia Sluškų rūmų turėjo būti suformuota didelė reprezentacinė aikštė, o link ant Altanos kalno iškelto paminklo turėjo vesti daugiapakopiai laiptai. Borowskis  daug kukliau paminklui numatė vietą Pilies gatvės ašies tęsinyje - maždaug ten, kur Žemutinės pilies įėjimo vartai. Tuo tarpu Biszewskis su Wysznackiu palei visą vakarinę Katedros aikštę planavo ilgą kolonadą, kuri turėjo sujungti ją su Napoleono (dab. Daukanto aikšte). Ironiška, bet pastarosios perprojektavimu Biszewskis turės užsiimti jau Antrojo pasaulinio karo laiku (1944 metais).

Galų gale ilgai vykęs pačio paminklo Maršalui konkursas 1939 m. balandžio mėnesį baigėsi be rezultatų, ir pačio paminklo nespėta užbaigti. Tačiau vertinta pripažinti „studentų urbanistų“ mintis, kad Napoleono, Katedros ir Lukiškių (tada jau irgi pavadinta Piłsudskio vardu) aikštės turėtų sudaryti urbanistinį vienį, galimai sujungtos pėstiesiems skirtomis gatvėmis.

Tad 1937 metais Biszewskis nesunkiai gauna architekto darbą Vilniuje. Ir čia, šalia kelių individualių namų projektų, jam patikimas dar vienas ambicingas ir modernizuojantis projektas – Šiaurinės Mugės (lenk. Targi Polnocne) paviljonų naujoje vietoje Vilniuje statyba. 

Krašto žemės ūkio ir pramonės vitrina 

Kaip žinia, Vilniaus kraštą ir visą Šiaurinę tuometinės Lenkijos dalį reprezentuojanti mugė buvo pradėta 1928 metais Lvive rengtos Rytų ir Tarptautinės Poznanės mugių bei įvairių Europos ir pasaulio parodų pavyzdžiu. Iš pradžių lyg ir galvota ją rengti Varšuvoje, tačiau sėkmingas tuometinio miesto vaivados Władysławo Raczkiewicziaus lobizmas lėmė, kad mugė visada vyko tik Vilniuje, Bernardinų soduose. 1928 metų vasarą ten buvo pastatytas specialus 2 tūkst. kv. m. ploto paviljonas vietoj tuo metu ten buvusių karinių garažų. Buvo išnaudojami ir kiti tuometiniai Vasaros teatro, universiteto Dailės fakulteto pastatai, o į pirmąją Mugę susirinko net 180 tūkst. lankytojų.

Tačiau po kelių metų pradinis projektas pradėjo „springti“, iš viso iki 1933 metų buvo surengtos trejos Šiaurės mugės, vėliau stojo penkerių metų pertrauka. Tačiau, atsigaunant ekonomikai, Vilniaus verslo organizacijos ėmėsi iniciatyvos atgaivinti šį ūkį skatinantį renginį. 1937 metų sausį buvo sukurta Šiaurės Mugės Vilniuje draugija (lenk. Towarzystwo Targów Północnych w Wilnie  arba TTP), kuri iš miesto savivaldybės perėmė parodos organizatoriaus funkcijai, o taip pat įsigijo 8 hektarų žemės sklypą šalia Konarskio gatvės, kur ir rengtos 1938 bei 1939 metų parodos. Būtent jiems Kazimierzas Biszewskis ir projektavo šiuolaikiškus gelžbetonio paviljonus, stovėjusius šalia dab. Savanorių prospekto (tada – Legionowa). Parodos buvo pripažintos visai sėkmingomis, ypač didelį lankytojų susidomėjimą traukė tada jau pradėtos statyti būsimos Turniškių HE maketas. Paskutinė paroda prasidėjo 1939 metų rugpjūčio 19 dieną, bet nespėjo baigtis, nes rugsėjo 1 d. prasidėjo Vokietijos, o vėliau ir SSSR įvykdytas Lenkijos užpuolimas. 

Miesto ateities planavimo darbe 

Natūralu, kad Biszewskio paslaugos kaip naujų paviljonų statytojo tuo metu nereikalingos, ir jis prisijungia prie miesto architektų, kurių pirmoji užduotis – Katedros aikštės (kad ir jau be Piłsudskio paminklo) modernizacija. Daugiausiai dėmesio tam skyrė Vilniaus savivaldybės vyriausias inžinierius, vėliau miesto vyriausiasis architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Jis tęsė mūsų jau aprašytus Romualdo Gutto suburtos komandos darbus, kurie buvo baigti 1942 m. Paradoksalu, kad ir prie Nepriklausomos Lietuvos, ir prie pirmosios vokiečių, ir prie nacių okupacijos dėl Vilniaus ateities kartu dirbo lietuvių ir lenkų architektai – apie tai liudija garsi istorinė nuotrauka, kur architektai Kazimierzas Biszewskis ir Vytautas Landsbergis – Žemkalnis – greta, kartu su dar dviem iš tarpukario žinomais lenkų architektais Juliuszu Dumnickiu ir Zbigniewu Czechu.

Architektai (iš kairės į dešinę) Kazimierzas Biszewskis ir Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, Juliusz Dumnicki ir Zbigniew Czech. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Pabaigus keisti Katedros aikštę, atėjo ir viso Vilniaus ateities vizijos kūrimo metas. Vilniaus miesto muziejaus parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ virtualiame kataloge  galima rasti daug įdomių Vilniaus ateities projektų, tarp kurių ir Biszewskio 1945 metais jau rusų kalba „apipavidalintas“ miesto centro planas su bulvarais ir plačiomis alėjomis.

Grįžtant sovietams, tuo metu Vilniaus miesto Vyriausiojo architekto valdyboje susidaro greitai besikeičianti padėtis, nes Vytautas Landsbergis – Žemkalnis skubiai išvyksta į Vokietiją vaduoti gestapo 1944 m. gegužę suimto sūnaus Gabrieliaus. Tai Kazimierzui Biszewskiui atveria kelią į Vilniaus vyriausiojo architekto pareigas, kuris jas vykdo ir miestą užėmus Raudonajai Armijai. Tačiau jam į pagalbą atsiunčiamas Leningrado miesto statybos projektavimo instituto architektas Vladislovas Mikučianis, kurį laiką prie bendrojo plano jie dirba kartu, tačiau netrukus Mikučianis tampa pagrindiniu miesto architektu – šias pareigas jis eis iki pat 1962 metų. 

Sugrįžimas į Lenkiją 

Tuo tarpu Kazimierzas Biszewskis, panašiai kaip ir mūsų pristatytas Janas Borowskis, persikelia į Gdanską – čia jis nuo 1945-ųjų iki pat mirties 1973-aisiais dėstys Gdansko politechnikos institute. Tik, skirtingai nei vyresnis kolega, užsiims ne restauracija, o projektuos šiuolaikiškus namus – pavyzdžiui, Gdańsk-Wrzeszcz rajone. Kaip individualus architektas bei konkursų dalyvis, atrodo, nevengė ir „stalininio socrealizmo“ stiliaus – apie tai liudija Lenkijos architektų sąjungos išsaugotos iliustracijos.

Sporto draugijos „Sparta“ baseinas, 1959 m. Foto: E. Kupiecki/ žurnalas „Architektura". 

Vis dėl to vienu nuotaikingiausiu architekto darbų tapo XX a. 6 deš. Gdynės Redłowo rajone pastatytas sporto draugijos „Sparta“ baseinas, suprojektuotas Biszewskio su kolega architektu Andrzejumi Kulesza. Visai su malonumu turėtume tokį kur nors Karoliniškių ar Šeškinės šlaite, ar ne?

Tekstas: Jonas Oškinis 

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.