Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Iš visų XX amžiaus pradžios Vilniaus architektų pasaulyje vienas geriausiai žinomų – Janas Borowskis (1890 – 1966). O šlovę ir amžininkų pagarbą jam pirmiausia atnešė darbas, prikeliant ir po II Pasaulinio karo restauruojant Gdansko miestą. 

Jei kada lankysitės Lenkijos uostamiestyje, tai ant Długa gatvės 45 numeriu pažymėto Schumannų namo netoli miesto Rotušės rasite atminimo lentą, ant kurios lenkų ir anglų kalbomis parašyta –  „Dėkingi už indėlį į Gdansko atnaujinimą – profesoriui Janui Borowskiui (1890 – 1966), kilusiam iš Vilniaus architektui, pirmajam pokario vaivadijos kultūros paveldo konservatoriui“.

Jano Borowskio atminimo lenta Gdanske. Foto: Maria Skadurksa/Gdanskstrefa.

Iš tikrųjų angliško parašo žodžiuose „Vilnius-born“ yra faktinė klaida, nes Borowskis gimė Sankt Peterburge lenko, žinomo Rusijos laivyno karininko šeimoje. Tame mieste jaunasis Janas1907-ais baigė ir realinę mokyklą, o 1917-aisiais – spėjo baigti legendinį Civilinių inžinierių institutą. Įdomu, kad būdamas studentas dar spėjo sudalyvauti lenkų architektų draugijos Peterburge įsteigime.

Tačiau ir Janui, kad netiesiogiai, teko „pauostyti parako“ I Pasaulinio karo metu – 1917 metais inžinierius Borowskis atsidūrė Nikolajevo (dab. Mykolajivas Ukrainoje) sprogmenų fabrike, kur dirbo projektavimo skyriaus vadovu.  Panašus buvo ir pirmasis architekto darbas jau Lenkijoje – jis planavo amunicijos gamyklos dirbtuves Starachowicų miestelyje.

Janas Borowskis. 

Tačiau netrukus atsirado proga imtis ir „civilinių darbų“ – Starachovicėse suprojektavo darbininkams skirtus kvartalus ir labai gražią medinę Visų Šventųjų bažnyčią, kuri, deja, neišliko – sudegė XX a. pabaigoje. Vėliau, jau savo tėvų žemėje Vilniaus krašte jis suprojektuos ne vieną bažnyčią - Greta paveldotvarkos darbų, jis taip pat projektavo ir naujas bažnyčias: Leonpolyje, Jašiūnuose, Švenčionėliuose, Sudervėje (varpinę),  Rūdiškėse, Naujoje Vilnioje ir kitur, tačiau tai buvo jau naujas kūrėjo biografijos puslapis. 

Žymiausių šalies pilių tyrinėtojas 

O atverstas jis buvo 1925 metais, kai, iš dalies nesėkmingai bandęs konkuruoti kaip privataus architektūros biuro Varšuvoje savininkas, Borowskis atvyksta gyventi ir dirbti į Vilnių. Jis pradėjo dirbti Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto Architektūros istorijos ir statybos katedroje, kur išsitarnavo nuo asistento iki docento pozicijos. Įdomu tai, kad universitetas 1929 metais galėjo sau  leisti išsiųsti savo dėstytoją į mokslinę komandiruotę į Prancūziją ir Italiją, studijuoti ir tyrinėti viduramžių architektūrą. Nuo 1927 metų su pertraukomis iki pat karo pabaigos architektas taip pat dėstė daugybę disciplinų ir Valstybinės technikos mokyklos Statybos fakultete.

Toks įdirbis (ir puikus Borowskio piešėjo talentas) neliko nepastebėtas, ir 1930 m. dailėtyrininkas bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijos narys Stanisławas Lorentzas kviečia jį į Krėvos, Trakų salos ir Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimų komisijos sudėtį. Pradėta buvo nuo Krėvos (dabar Baltarusijoje), vėliau imtasi konservavimo ir tvarkybos Trakų salos pilyje, o 1935 metais pradėta tyrinėti ir Vilniaus Aukštutinė pilis. Beje, tai Borowskis pasiūlė atstatyti Pilies pietvakarinio bokšto trečiąjį aukštą, tuo pačiu įrengiant naują gelžbetoninės perdangos stogą, kas pavertė bokštą žymiausia šalies apžvalgos aikštele.

Krėvos pilies konservacijos brėžiniai.

Borowskio talento, kaip atskleidėme ekskursijoje „Istorizmas ir senosios architektūros restauracija Vilniuje XX a. 3-4 deš. bei procesų tąsa pokario Lenkijoje“, prireikė ir tyrinėjant, konservuojant, restauruojant ir sakralinius Senamiesčio pastatus – Aušros vartų koplyčią, Šv. Kazimiero bažnyčią, Šv. Jonų bažnyčios varpinę, Vilniaus Katedrą... Net karo metus architektas praleido Vilniuje, vykdydamas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjerų tyrimą bei nuodugnų jos dekoro detalių piešimą.

Suspėjo pabūti modernistu 

Išaugusią Borowskio poziciją Vilnijos architektų tarpe liudija tai, kad 1934 metais būtent jam buvo patikėta pritaikyti ir rekonstruoti objektus Zalave, Józefo Piłsudskio dvare, kur buvo suplanuotas Nacionalinės atminties muziejus. Be to, jis spėja pasireikšti ir kaip individualių modernistinių namų statytojas – kaip rodėme ekskursijoje „Žymiausių Lenkijos architektų modernistų darbai Vilniuje“, jis kartu su žydų kilmės architektu Isaakui Smorgonskiu 1937 metais projektuoja dvi racionalistines vilas – priklausiusias Anna Hansenowai ir Stanislawui Baginskiui (dabar – Pamėnkalnio g. 32) bei Antoniui Kiaksztui (dab. Pamėnkalnio 34, ilgą laiką žinoma kaip „Venclovų namai“ - pagal pokario gyventojus).

Prieš pat II pasaulinį karą architektas taip pat sudalyvauja kuriant ir statant du iš žymiausių Vilniaus modernistinių pastatų, kuriuos lankėme aukščiau paminėtoje ekskursijoje.

Lenkijos pašto taupomosios kasos (PKO) rūmus (dab. Gedimino pr. 12). Eskizas.

Tarp 1936 ir 1937 metų jis stato Lenkijos pašto taupomosios kasos (PKO) rūmus (dab. Gedimino pr. 12) kartu su konkursą laimėjusiais Varšuvos modernistais Juliuszu Żórawskiu ir Zbigniewu Pugetu. O visai šalia, 1938 m. dabartinėje Gedimino pr. 14 iškyla jo konkurento Krašto ūkio banko (BGK) pastatas, projektuotas jau su Stanisławu Gałęzowskiu ir Jerziu Pankowskiu. Pastatą papuošia įspūdingas ir dabar išlikęs skulptoriaus Tadeuszo Godziszewskio horeljefas, o dekoruojami abu fasadai Lenkijos modernizme madingesniu smiltainiu. 

Reikalingas visur 

Nors, kaip rodo dokumentai, Lietuvos SSR valdžia nelabai norėjo tokio specialisto išleisti, 1945 metų vasarą ir Borowskis išvyksta į Lenkiją, pirmiausia Torunės krypti. Tolimesnės „trajektorijos“ rodo, koks pareikalaujamas specialistas jis buvo karo nuniokotoje šalyje.  Iš pradžių 1945-ųjų vasarą Borowskis dirba Varšuvoje Valstybinėje architektūros paminklų konservavimo studijoje konservatoriumi, tada spalį jis perkeliamas įvertinti Vroclavo pastatams ir paminklams padarytą žalą. O jau spalį jis – Gdanske, kur dėstys architektūros istoriją Politechnikoje, o vėliau – ir architektūros istorijos paskaitas Gdansko valstybinėje aukštojoje dailės mokykloje (dabar – to miesto Dailės akademija). Tačiau svarbiausia tai, kad 1946 metų pavasarį jis tapo pirmuoju Gdansko ir Gdansko vaivadijos paminklų konservatoriumi po Antrojo pasaulinio karo.

Sako, lenkų kalboje yra tokis išsireiškimas – „człowiek-instytucja” (liet. žmogus-įstaiga), kai asmenybė sugeba reikšmingai paveikti aplinką, savo žinių  ir gebėjimų dėka kuria kokybės standartus. Pasak gausiomis padėkomis ir medaliais jį apdovanojusių Gdansko gyventojų, būtent toks buvo Janas Borowskis. Sudėtingoje pokario aplinkoje, sovietų subombarduotame mieste, kurio vertybes išgrobė ir išslapstė naciai, jis susivokė sukurti unikalų kultūros paminklų registrą, kurio dėka pavyko išsaugoti nuo galutinio sugriovimo keliasdešimt autentiškų pastatų. Atstatymui jis 1947 metais įkūrė specializuotas konservavimo dirbtuves, kurios vėliau tapo Valstybinių paminklų konservavimo dirbtuvių Gdansko filialo branduoliu. Na, o minėtas registras, su papildymais – Gdanske naudojamas ir šiandien... 

Įspūdingas ir Borowskio asmeniškai prižiūrėtų restauracijos ir atstatymo projektų dabar šeštajame Lenkijos mieste sąrašas. Tai – ir Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, ir miesto Rotušė, ir Karališkoji koplyčia, ir Šv. Elžbietos bažnyčia, ir garsieji Žalieji vartai (lenk. Brama Zieliona). O Trakuose ir Vilniuje sukauptas žinias apie viduramžių pilis konservatorius galėjo pritaikyti ir visiems Lietuvoje puikiai žinomoje Malborko pilyje. 

Laiko nesunaikintas palikimas

 Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčia Gdynėje. Foto: Bartlomiej Ponikiewski/Gdynia.pl

Nors pats palikuonių neturėjo, po savęs Borowskis Pamario sostinei paliko ir visą plejadą mokinių – restauratorių ir konservatorių, prisidėjusių prie tiesiog stebuklingos miesto atkūrimo. Išėjęs į pensiją, prisidėjo prie Lenkijos meno istorikų draugijos Gdansko skyriaus įkūrimo. O paskutiniu jau architektūros emerito kūriniu tapo kartu su kolega Leopoldu Taraszkiewicziumi suprojektuota įspūdinga modernistinė Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčia Gdynėje (dabartinis adresas - Armii Krajowej 46). O po penkių metų profesorius atgulė garsiausiose Gdansko Oliwos kapinėse.

Tekstas: Jonas Oškinis 

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.