Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Ne vienas ryškiausias pačios XX a. pradžios Vilniaus pastatas susijęs su Aleksandro Parčevskio (pilna pavardė lenkiškai - Aleksander Antoni Stanisław Parczewski) pavarde. Aleksandras Parčevskis buvo neabejotinai „vietinis“, nes gimė 1884-ųjų birželio 5 d. ne kur kitur, o Vilniuje. O dar jis buvo susijęs su garsia Raudondvario bajorų (herbas „Nalęcz“) Parčevskiu gimine ir netiesiogiai giminiavosi su garsia dailininke, aliejinių paveikslų ir miniatiurų autore Róża Parczewska. Kaip matysime, jie šalia atgulė ir amžino poilsio...

Būsimasis architektas aukštąjį mokslą pirmiausia pradėjo 1904 metais Rygos politechnikos institute. Jis buvo įkurtas kaip Rygos Politechnikumas dar 1862 metais, mokėsi jame arti 5 tūkst. studentų, iš pradžių – vokiečių kalba, o nuo 1896 m. – tai yra ir Parčevskio studijų laikais – rusų. Rygoje studijavo, tiesa, kiek anksčiau (baigė 1908 m.) ir garsus lietuvių architektas Feliksas Vizbaras (1880 – 1966) 1910 metais ir mūsų herojus studijas baigia, tiesa, suspėjęs 1906 metais pasimokyti ir Krokuvos Meno akademijoje (Krakowska Szkoła Sztuk Pięknych).  Joje, savo ruožtu, panašiu metu mokėsi ir skulptorius Petras Rimša (1881 – 1961) bei tapytojas Justinas Vienožinskis (1886 – 1960).  

Sugrįžimas į gimtuosius kraštus 

Taigi, būdamas maždaug Kristaus amžiaus, Parczewskis grįžta į gimtąjį Vilnių, ir čia jo laukia intensyviausias kūrybos ir darbo laikotarpis. O beprasidedančios XX amžiaus 2 dešimtmečio Vilnius  - tai visų pirma finansininko, mecenato, vizionieriaus, Žemės ūkio banko vadovo Juozapo Montvilos (Józef Montwiłł) vystomų gyvenamųjų namų kvartalų – kolonijų metas. Manoma, kad projektuojamiems gyvenamųjų namų kvartalams darė įtakos „miesto-sodo“ idėja, tuo metu populiarėjanti Europoje. Teigiama, kad kolonijų įdėją Montvila nusižiūrėjo besimokydamas Peterburge, Vienoje ir Berlyne bei keliaudamas Belgijoje.

Kražių kolonija (Montvilos kvartalas), 2024 m. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tarp 1896 ir 1913 m. Juozapas Montvila inicijavo keturių tokių kvartalų statybas savo įsigytuose sklypuose gražiausiose Vilniaus apylinkėse –dvi Naujamiestyje (Aguonų gatvėje ir Pohuliankoje), Šnipiškėse (Piromonte), Lukiškėse ir  Rasų gatvėje – ją vadino dar „Rojaus sodu“. Kolonijas daugiausiai projektavo architektas Vladislovas Stipulkovskio (Władysław Stypułkowski) ir inžinieriaus Augustas Kleinas (August Klein), tačiau darbo atsirado ir Parczewskiui. Pavyzdžiui, jis buvo suprojektavęs į Rasų koloniją turėjusią įeiti vaikų prieglaudą, tačiau 1911 m. pastatytas tik rizalitas – ir pastato rytinė dalis, dabar čia veikė Rasų specialiosios mokyklos priestatas. 

„Solinės karjeros“ pradžia 

Nenuostabu, kad Parczewskio talentas, ypač kuriant puošnius istorizmo stiliaus pastatus, netrukus buvo pastebėtas ir jam buvo patikėta pačiame Vilniaus centre ir dabar esančio įstabaus pastato statyba. Jo adresas – Vilniaus gatvėje (tuometinė Vilenskaja), o dabartinis namo numeris – 22. Sklypas ilgus metus priklausė Radviloms, tačiau šiuolaikinė jo istorija skaičiuojama maždaug nuo 1807 m., kai Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis (1755-1808), paskatintas Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josepho Franko veiklos sėkmės labdaros srityje ir prikalbinęs jį dalyvauti, įkurė Labdarybės draugiją. Draugijos tikslas buvo kovoti su valkatavimu, slaugyti neturtingus ligonius, globoti vaikus ir senelius. 1895 m. pagal Vincento Gurskio projektą sumūrytas 2 aukštų gyvenamasis namas Labdarių gatvėje. O štai 1911 m. vietoje medinės tvoros pagal  Parčevskio projektą iškilo prekybai skirtas modernizuotų neoklasicizmo formų su renesansiniais elementais pastatas, kuris  uždarė didžiulį, tarp keturių gatvių išsidėsčiusį vidaus kiemą.

Dramatiško likimo pastatas Vilniaus g.22, 2024 m. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Projektas leido architektui pilnai pasireikšti kaip puošnaus istorizmo atstovui, ko vertas vien pastato centre esantis trikampis frontonas su sparnuotų liūtų skulptūromis viršuje – todėl jis dažnai vadinamas „Namu su liūtais“. Pastato likimas per visą XX amžių nuostabiai atspindi įvairius miesto laikmečius – iki II pasaulinio karo čia toliau veikė Vilniaus labdarybės draugija, tačiau 1940 m. ji buvo uždaryta.

Legendiniai sparnuoti liūtai, 2024 m. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Per karą pastatas buvo sugriautas ir sudegintas, tačiau atstačius jį čia įsikūrė propagandinė sovietų „Žinijos“ draugija, o nuo 1962 m. jos skaitykloje veikė Kernagio kartos tarpe populiari jaunimo kavinė, vadinta „Čitalka“. Atgavus nepriklausomybę, čia veikė muzikos įrašų parduotuvė ir Vilniaus turizmo informacijos centras, naujausia jo inkarnacija – kultūrinis baras „Estrada“. Gal „dainykloje“ pasirodantys atlikėjai ir nežino, kad pastatui jau daugiau kaip 100 metų, kad jį 1911 metais projektavo ir statė toks architektas Aleksandras... 

Atgaivinta Renesanso dvasia 

Tuo tarpu grįžkime į XX amžiaus pradžią – ir čia Parczewskio talentą pastebi ir į kompaniją tiesiogine to žodžio prasme kviečia dar viena ryški XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilniaus architektūros asmenybė Vaclovas Michnevičius (lenk. Wacław Michniewicz, 1862 - 1947)  Jis Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą baigė dar 1893 metais, vėliau iki 1895 m. buvo Vilniaus architekto ir inžinieriaus padėjėjas, o tarp 1904 ir 1912 metų Vilniaus miesto architektas. Vis dėlto jis ryžtasi oficialų postą palikti dėl privataus verslo – kartu su Parčevskiu steigia vieną pirmųjų statybos ir architektūros biurų „Architekt“ (bene pirmąjį įkūrė aukščiau minėti Stipulkovskis su Kleinu). Įsikuria, aišku, Labdaros draugijos pastate „su liūtais“, vėliau išsikrausto į Montvilos koloniją Lukiškese.

Tačiau naujam verslui reikėjo itin prestižinio projekto, ir netrukus tokia proga pasitaikė – augančiam Vilniui labai trūko miesto teatro, spektakliai vykdavo ne iki galo tam pritaikytoje Rotušėje. Miesto valdžia netgi „iškomandiravo“ tuometinį miesto architektą Michnevičių pasižiūrėti, kaip atrodo teatrai Europos sostinėse, pavyzdžiui, Vienoje. Žurnale „Zodčyj“ buvo paskelbtas net konkursas, tačiau pradinis Michnevičiaus projektas liko tik brėžiniuose. Teatro ir mokslo draugijų kompleksas, kuris turėjo stovėti Vilenskaja ir Mostovaja gatvių sankryžoje (t.y. maždaug kur dabar Kongresų rūmai) – neiškilo.

Tada iniciatyvos ėmėsi privačios, o tiksliau tautinės bendrijos. 1912 metas Hipolito Korwino-Milewskio iniciatyva palankiomis sąlygomis iš Izrailio Bunimovičiaus įsigijo sklypą Didžiojoje Pohuliankoje (pastarasis tapo ir naujo projekto dalininku. 1913 metais teatro statybą Michnevičius su Parčevskio pagalba baigė. Jame dominuoja sumoderninto Lenkijos renesanso arba Vyslos stiliaus formos, su kai kuriais baroko ir romaninės architektūros bruožais. Tuometinė Vilniaus lenkų visuomenė perdavė pastatą miesto valdžiai su sąlyga, kad jame vaidins tik lenkų teatrai.

Lenkų teatras Pohuliankoje (dabar - J.Basanavičaus g.). Originalas saugomas Ježio Giedroyco universitetinėje bibliotekoje Balstogėje.

Nepaisant to, ir šio Parčevskio su Michnevičiumi projektuoto pastato per XX amžių laukė patys netikečiausi istorijos epizodai. Jame 1917 m. rugsėjį vyko J. Basanavičiaus vadovaujama Vilniaus konferencija, įkūrusi Lietuvos Tarybą. 1922 m. čia įvyko Vilniaus seimas, kurio nutarimu taip vadinama „Vidurio Lietuva“ buvo prijungta prie Lenkijos. Tarp 1925 ir 1929 metų į jį atsikraustė garsi Varšuvos trupė „Reduta“, o iki 1939 m. veikė „Miesto teatras“, vadovaujamas Mieczyslawo Szpakiewicziaus, vėliau prie jo prisijungė gausus lenkų aktorių, pasitraukusių po vokiečių okupacijos, ratas. Po II pasaulinio karo į pastatą iš Kauno persikėlė  Valstybinis operos ir baleto teatras, vėliau čia veikė Valstybinis akademinis dramos, Jaunimo ir Lietuvos rusų dramos teatrai. Dabar, praėjus jau 111 metams nuo rūmų pastatymo čia įsikūrė Vilniaus senasis teatras. 

Paskutinė žemiškos kelionės stotelė 

Visus biuro „Architekt“ planus sužlugdė prasidėjęs I Pasaulinis karas. O toliau... ties Aleksandro Parczewskio gyvenimo metais daugelyje šaltinių dedamas klaustukas, tačiau panašu, kad būtent 1914-aisiais, būdamas vos 40 metų, architektas miršta. Bent jau jo vardas yra tarp vienuolikos Parčevskių, palaidotų šios šeimos koplyčioje šalia Nemenčinės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios. Mauzoliejų 1857 m. pastatė architekto bendravardis iš netolimo Raudondvario. Čia ilsisi ir nedaug sūnų pragyvenę inžinieriaus tėvai - Marja Tekla Ludwika Parczewska (mergautinė pavardė -Mackewicz, mirė 1918 metais) ir Stanisław Tadeusz Parczewski (mirė 1922 m.)...

Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų papuoštas Vilniaus miesto vaizdas, jei likimas Aleksandrui Parczewskiui būtų skyręs dar kelias dešimtis darbo metų... Tačiau ir šiandien šio kūrėjo pastatai Vilniuje prisimenami ir lankomi, net šiuolaikinių architektūrai skirtų ekskursijų.

Tekstas: Jonas Oškinis

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.