Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Visų įmanomų XX a. stilių kuratorius ir tikras architektūros patriarchas – taip profesorių Romualdą Guttą vadino ne vienas Lenkijos architektūros istorikas ir architektūrologas. Savo gyvenimiškąjį skrydį jis pradėjo dar už praeitame amžiuje – gimė 1888 metais Varšuvoje, kur ir paliko šį pasaulį 1974 metais kaip Lenkijos Mokslų akademijos tikrasis narys, palaidotas garbingiausios kaimynų sostinėje Povonzkų kapinėse. Jo profesinį kelią pratęsė vienas iš penkių vaikų Michałas Marija Józefas Guttas (1928 – 1940), taip pat architektas, ilgus metus dėstęs ir dirbęs šalia Lietuvos, Balstogėje.

Kaip nebūtų keista, būdamas darbininkų aktyvisto judėjimo vaiku, Guttas išsilavinimą gavo... Šveicarijoje – studijavo pirma Ciuricho dailės akademijoje, o paskui 1908 metais pelnė Winterthuro technikos aukštosios mokyklos diplomą. Nenuostabu, kad būdamas vos 22 metų dalyvavo ir laimėjo Lenkijos paviljono Italijos 50-mečiui skirtoje parodoje konkursą. Tiesa, pastatas nebuvo pastatytas (paroda neįvyko dėl choleros epidemijos), bet jaunojo meistro „dvarai“ buvo pripažinti ir apžvelgti to meto spaudoje. Nenuostabu, kad jau sekančioje architektūros parodoje, vykusioje 1912 metais Krokuvoje, Gutto „tautinio dvarelio“ stiliaus projektas laimi vieną iš premijų.

Romualdas Guttas. Foto: Wladyslaw Miernicki/Narodowe Archiwum Cyfrowe

O svarbiausia, jaunojo architekto dvarai nelieka vien brėžiniuose – pastatytas jo kvartalas valdininkams Kovelio mieste Volynėje (dab. Ukraina) ir Varšuvos rajono Žolibožo dalyje, pavadintoje „karininkų Žolibožu“ (lenk. Żoliborz Oficerski), kuriame XX a. 3 deš. Gutto dvariukai iškyla Słoneczny aikštėje ir Czarnieckiego gatvėje.

„Pilkos plytos“ didmeistris

Galimai Romualdas Guttas panašius „lenkiško tautinio stiliaus“ dvarelius galėjo projektuoti iki pat II pasaulinio karo, tačiau kaip savarankiškas mąstytojas, projektuotojas, tikras funkcionalizmo bei racionalizmo architektūroje įgyvendintojas jis natūraliai evoliucionavo. Laikydamasis principų „paprastume – jėga“ bei „architektūra formuoja žmogų, aplinką, gyvenimo foną“ Guttas jau 1919 m. Guttas suprojektavo Amatų ir namų ūkio mokyklą Górnośląska gatvėje Varšuvoje.

Varšuvos slaugytojų mokyklą (šiandien klinika „CePeLek“). Foto: Wikipedia.

Vėliau pilkų cementinių plytų dekoratyviniu elementu papuoštą Varšuvos slaugytojų mokyklą (šiandien klinika „CePeLek“) 1927 metais ir sekančiais, 1928 metais Intelektualinių darbuotojų draudimo asociacijos (ZUPU) pastatą (šiandien prof. W. Orłowskio vardo ligoninė) taip pat Lenkijos sostinėje.

Pilkos cementinės plytos tekstūra – medžiaga, tapusi architekto firminiu ženklu – puošė ir jo nuosavą vilą „Profesorių kvartale“, kurią architektas pasistatė tarp 1926 ir 1928 m. Varšuvos  Hoene-Wrońskiego gatvėje – kitų profesorių kooperatyvo kolonijos pastatai buvo neoistoristiniai „dvareliai“.

Romualdo Gutto nuosavas namas Varšuvoje, Hoene-Wronskiego. Foto: Jonas Oškinis.

Tolimesni jo darbai sostinėje buvo garsių firmų - karininkų būsto ir statybos kooperatyvo „Proporzec“, Karinio apgyvendinimo fondo namai,  Draudimo draugijos pastatas, Politikos mokslų mokykla Wawelska gatvėje ir  firmos „Budopol“ namai, realizuoti XX a. 4 dešimtmetyje.

Dolce Vita arba auksiniai „Art Deco“ laikai 

Nenuostabu, kad modernistiniai Gutto darbai atvėrė jam kelius į „aukščiausią užsakovų lygą“ – jau 1933 metais jis projektuoja funkcionalistinę vilą „Direktorinė“ (lenk. "Dyrektorówka") Krynica Zdruj miestelyje Beskidų kalnų pašonėje – čia žiemos metu ilsėjosi pats prezidentas Mościckis. Tas pats aukščiausias valstybės pareigūnas dalyvavo 1933-aisiais atidarant įspūdingą Gutto suprojektuotą gydyklą su 100 x 40 metrų mineralinio vandens baseinu „Lenkijos Birštone“ arba Ciechocineko kurorte istoriniame Kujavijos regione šalia Torunės. Tokį fizinės kultūros, sveikatos ir progreso spindulį Guttas projektavo tarp 1930 ir 1931 metų kartu su architektu lietuviška pavarde Aleksandru Szniolis. „Margaryčių“ architektas Ciechocinekui suprojektavo dar kubistinį miestelio pašto pastatą.

Atvykimas į Vilnių

Ir štai XX a. 4 dešimtmečio II pusėje Guttas... pasirodo Vilniuje, kur užims  Vilniaus urbanistikos biuro vadovo pareigas. Galbūt architektą paviliojo galimybė savo, kaip erdvės mąstytojo ir filosofo idėjas realizuoti ne tik atskirų objektų, bet ir urbanistikos erdvėse. Nors pirmasis Gutto ryšys su Vilnijos kraštu buvo 1935 metais su garsia Lenkijos landšafto architekte Alina Scholtz laimėtas konkursas Pilsudskio dvaro Zalave (lenk. Zułów) aplinkai sutvarkyti.

Kartu su laiką aplenkusia „žalumos“ propaguotoja Scholtz Guttas taip pat XX a. 4 deš. pabaigoje projektavo memorialinį „Pilsudskio kalną“ Krokuvoje, o taip pat vilas senojoje Varšuvos rajono Mokotuvo dalyje, kurias galite pamatyti adresais  Łowicka 39A ir  Kielecka 33A.

Tačiau grįžkime į tarpukario Vilnių... čia tuo metu užvirė ženklios ne tik restauracinės, bet ir urbanistinės permainos. 1936 m. pavasarį įkuriami nauji Vilniaus miesto valdybos Technikos ir statybos skyriaus padaliniai Urbanistikos biuras ir Statybos inspekcija. Biure Gutto pavaduotoju dirbs Jerzys Kobzakowskis, o vėliau – architektas Stanisławas Bukowskis ir inžinierius Janas Peksza. 

Miesto pertvarkos dirigentas 

Urbanistai pabrėžė, kad dar nuo 1933 metų miesto nuosavybėje buvo didelis žemės sklypas tarp dabartinių J. Basanavičiaus (tada - Wielka Pohulanka), Jovaro (św. Jacka), Čiurlionio (Zakretowa) ir Upės (Rzeczna) gatvių. Padalinius jį į sklypus, buvo galvojama sukurti „Miesto-Sodo“ tipo rajoną – panašiai kaip Kauno Žaliakalnio centre ar tame pačiame Varšuvos Žolibože.

Tuo tarpu Romualdo Gutto vadovaujamas Urbanistikos biuras ėmėsi rimtų miesto perplanavimo darbų, ir tai ne tik Katedros aikštės sutvarkymo ir sumoderninimo projektas (1938). Pagal jį, papildytą dar vieno kultinio to meto Vilniaus dailininko Ludomiro Sleńdzińskio idėjomis, 1941 metais Katedros aikštė ir buvo rekonstruota, tik jau vadovaujant arch. Vytautui Landsbergiui – Žemkalniui. 

Kaip turėjo atrodyti Vilnius? 

1937 metų vasarą Vilnius Gutto komandos planųose buvo padalintas į 9 „zonas“, iš kurių tik vienoje – „Istorinėje“ (į ją įėjo Senamiestis, taip pat Užupis, Rasos ir dalis Naujamiesčio) dalyje bet kokiai naujai statybai buvo privalomas  Miesto valdymo valdybos (po išreikštos Urbanistikos biuro nuomonės) ir konservatoriaus biuro sutikimas. Kitose zonose statyba turėjo būti leista, bet atsižvelgiant į gatvių plotį, pastatų tipą ir aukštį, turėjo būti įrengtos ugniasienės ir slėptuvės.

Urbanistikos biuras propagavo „Miesto – Sodo“ ir privačių vilų „dvynių“ (7x12 metrų) su ūkiniais pastatais statybą pagal specialiai miestui sukurtą namų modelių albumą. Vilniaus pramonė turėjo telktis kairiajame Neries krante prie dab. Savanorių ir Giraitės gatvių iki Panerių; o zonoje prie Naugarduko ir Jasinskio gatvių numatyta sandėlių statyba. Pagaliau, Vilniaus pakraščiai – Paneriai, Burbiškės, Vingio parkas, Karoliniškės, Žvėrynas, Belmontas, Markučiai – turėjo išlikti žali.

Vienintelis architekto pastatas Vilniuje

Tuo pat metu mieste pradėtas realizuoti mokyklų atnaujinimo dešimtmečio planas, pagal kurį kasmet turėjo atsidaryti po vieną modernizuotą mokyklą – pirmiausia dabartinėje Liepkalnio gatvėje (1938 m.), vėliau prie Žirmūnų, Kalvarijų gatvėje, šiauriniame Antakalnyje, Naujamiestyje, šalia Subačiaus gatvės, Saltoniškėse, Užupyje ir galiausiai mokykla miesto centre, baigta apie 1945 metais.  

Liepkalnio mokykla. Foto: Prancūzė/Wikipedia.

Pirmiausiai programa „100 mokyklų Vilniaus kraštui“ ir suteiktu Pilsudskio vardu pasinaudojo pats architektas Guttas, Liepkalnyje (tada Beliny-Prażmowskiego gatvėje) suprojektavo nuosaikaus modernizmo stiliaus pastatą, kuris buvo pradėtas 1937 metais, tačiau baigtas tik 1939-ųjų vasarą, kaip tik prieš karą su Vokietija ir SSSR. II pasaulio karo metu vokiečiai pastate įrengė karo ligoninę, o po karo sovietai - geležinkelių technikumą. Tik neseniai nusistovėjo, kad pastate veikia Vilniaus Liepkalnio mokykla. 

Lenkijos architektūros šlovės Olimpe

Audringus karo metus, kaip teigia jo biografai, architektas praleido „pogrindyje“, tačiau vos išvadavus  Lenkijos sostinę – Guttas tampa Varšuvos Politechnikos atgimimo bendradarbiu ir pirmuoju Architektūros fakulteto dekanu. Socrealizmo eros elegantiškai išvengęs, jis dar su dideliu kolektyvu tarp 1948 ir 1951m. projektuoja didžiulį Centrinio statistikos biuro pastatą Varšuvoje, Nepriklausomybės alėjoje (Aleja Niepodległości 208). Dar vienas „minimalistinio realizmo“ pavyzdys taip pat Lenkijos sostinėje – Varšuvos universiteto Geologijos fakultetas, baigtas 1960 metais  randamas Żwirki i Wigury 93.

Gyvenimo pabaigoje Romualdas Guttas kartu su sūnumi Michału ir dar platesniu kolektyvu projektuoja smarkiai apdovanotą Kinijos ambasados kompleksą su tikru „Azijos stiliaus“ sodu. Taip pat su minėta  Alina Scholtz projektuoja ne vieną memorialinį objektą – Varšuvos sukilėlių štabo memorialą Varšuvos Volos rajone, nacizmo aukų kapines Plocke, Oświęcim, Majdaneke. Paskutiniu  memorialinių vietų temos architektūros akordu Guttui tapo 1965 m. su  Mieczysław Mołdawa suprojektuotas  „Pawiak“ kalėjimo muziejus Varšuvoje. Paskutinį savo darbą Guttas  su savo pokario laikų bendražygiu Tadeuszu Zielińskiu, pabaigė 1967 metais, jau būdamas 79-erių – besilankydami Lenkijos sostinėje jį galite rasti adresu Matejki 4.

Romualdo Gutto – to „Lenkijos Franko Lloydo Wrighto“ kelias nutrūko 1974 rudenį... Vis dėlto, dalis jo buvo nueita ir XX a. Vilniaus gatvėmis, ir šiandien galime tik svarstyti, kaip būtų atrodęs Vilnius, jei II Pasaulinis karas nebūtų nutraukęs Gutto vadovaujamo miesto Urbanistikos biuro vizijų išpildymo.

Tekstas: Jonas Oškinis

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą 

 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.