Antanas Vivulskis: architektas, galėjęs iš esmės pakeisti Vilniaus veidą

Viena iš ilgiausių Vilniaus Naujamiesčio gatvių pavadinta Antano Vivulskio vardu. Tačiau ne kiekvienas vilnietis, o tuo labiau sostinės svečias žino šią pavardę – kas šis žmogus, kokiu laikmečiu gyveno, kokia buvo jo profesija. Ypatingai išskirtina tai, kad šis kūrėjas per savo gyvenimą Vilniui suteikė tik vieną skulptūrą ir vieną išskirtinį pastatą. Kuris taip ir nebuvo pabaigtas.

Bet apie viską iš pradžių. O Antano Vivulskio, arba Antonio Wiwulskio biografijos pradžia – 1877 metais Totmos mieste Vologdos srityje Rusijoje. Ten likimas nubloškė jo tėvą, seną Žemaitijos bajorą už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Juk Vivulskiai turėjo bajoriškąjį giminės herbą Prusas III, o iš Žemaitijos bajorų Karpuškų buvo kilusi ir menininko motina Adelaida. Vis dėlto, baigęs Miškų akademiją, net ir „nusikaltęs“ caro rėžimui tėvas užėmė gana aukštas pareigas šiaurės vakarų Rusijos provincijoje. Tačiau 1883 būsimo dailininko ir architekto tėvas miršta, ir Vivulskių šeima grįžta į gimtus kraštus – pirmiausia į Mintaują (dab. Jelgalvą Latvijoje), kur gabus berniukas baigs vokišką gimnaziją. Vilniuje Vivulskis nuolatos apsigyvens tik 1913 metais.

Pirmasis Paryžiaus École nationale supérieure des beaux-arts absolventas „iš pakraščių“

Ambicinga motina tolimesnėms studijoms Antanuką išsiunčia... į garsią Chyrovo jėzuitų berniukų gimnaziją, kuri buvo Galicijoje (dab. Ukrainoje). Tai yra – jau nebe Rusijos imperijoje, o tuometinėje Austrijoje – Vengrijoje. Nenuostabu, kad iš ten dvidešimtmečiui  jaunuoliui atsiveria kelias į Vienos Aukštąją technikos mokyklą, kur jis keturis metus studijuoja architektūrą. Austrijoje susidomėjęs skulptūra, jis gali sau leisti dar devynis metus į ją gilintis Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje.

Antanas Vivulskis / Antoni Wiwulski, portreto fragmentas. dail Luczja Bałzukiewicz, 1919. Saugomas – Muzeum Narodowe w Warszawie / Varšuvos nacionaliniame muziejuje.

Reikia pripažinti, kad XIX a. pabaigoje ir pačioje XX a. pradžioje mūsų kraštuose tiek daug išsimokslinusių dailininkų... paprasčiausiai nebuvo. Tai jau Nepriklausomoje Lietuvoje realiai iš kaimo kilę architektai dr. Kudokas ir Landsbergis – Žemkalnis baigė mokslus Romos Karališkoje architektūros akademijoje, Funkas – Berlyne, Kopylovas – Prahoje, Kova-Kovalskis – Grenoblyje ir t.t. Carinėje Rusijoje būsimo architekto viršūne paprastai būdavo Civilinių inžinierių institutas Sankt Peterburge, o tada – daug ir sunkaus darbo projektuojant įvairiausius pastatus dažniausiai Rusijos provincijose. O Wiwulskis galėjo sau leisti – nuo 1904 iki 1908 metų keliauti sau po Vakarų Europos šalis, semtis įkvėpimo.

Tėviškėje pranašu (ne)būsi

Akademinės patirties ir įkvėpimo dailininkui netrukus tikrai prireikė, nes nepaisant sėkmingų pasirodymų Paryžiaus salonuose - skulptoriui pradėjo baigtis pinigai, bet... prieš 1910-uosius jo sukurti eskizai pateko į rankas įtakingiems Lenkijos išeivijos veikėjams – garsaus poeto Adomo Mickevičiaus vyriausiam sūnui Władysławui Mickiewiczui ir Ignaciui Paderewskiui. Jie buvo sužavėti, pastarasis leidžia Wiwulskiui oranžerijoje savo viloje Šveicarijoje. Ir darbo rezultatu tampa didinga Žalgirio mūšio paminklo kompozicija senojoje Lenkijos sostinėje Krokuvoje, iškilmingai atidaryta jo 500-mečio proga, padedant architektui Janui Sasui Zubrzyckiui. Po to, kaip sakoma, kūrėjui „nebereikėjo vizitinės kortelės“...

Architektūrine kūryba Wiwulskis užsiėmė ir iki šlovės metų. Šiandien ne visi žino, bet jis buvo pasiūlęs, pavyzdžiui unikalios koplyčios idėją (1907 m.) prie Morskie Oko ežero šalia Zakopanės ar Krokuvos jėzuitų bažnyčios projektą (1905 m.) Galų gale pilnai realizuotas tapo tik ypač ryškus jo Šiluvos bažnyčios pastatas gimtojoje protėvių žemėje Raseinių rajone. Jį Antonis pradėjo „škicuoti“ dar 1903 metais. Aišku, gaila, kad šis gerokai pralenkęs laiką modernizuojantis, neogotikinis, neoromaninis pastatas buvo užbaigtas 1926 metais... tai yra gerokai po autoriaus mirties.

Ilgesiu savo tėviškei persmelkti ir gausūs XX a. I deš. Wiwulskio dailės, grafikos ir skulptūros darbai – „Malda Alyvų kalne“, „Pabėgimas iš Sibiro katorgos“, „Laisvė ir lygybė“, skulptūrinė kompozicija „Žemaičiai“ (1901 m.), Kęstučio paminklo eskizas (1904 m.), Tado Kosciuškos paminklo modelis (1907 m.) ir t.t. Nemažai jų šiandien yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvuose.

Dar viena įspūdinga jo universalumą parodanti biografijos detalė – Wiwulskis 1912 metais dalyvavo...  1912 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Stokholme, nes ten pirmą kartą meno  (architektūros, literatūros, muzikos, tapybos ir skulptūros) konkursai buvo olimpinės programos dalis. Aukso Antanas neiškovojo, tačiau turėjo proga dar kartą susipažinti su naujausiomis meno ir architektūros pasaulinėmis madomis.

Visiškai kitokio miesto vizija

Bet grįžkime į Vilnių, juolab, kad čia 1913 metų rudenį atvyksta ir Wiwulskis. Atvyksta ne šiaip sau, o statyti jo jau suprojektuotą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią miesto Naujamiestyje, aukštumoje prie kelio į Kauną.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios (arch. A. Vivulskis) statyba XX 4 deš.; šaltinis: lnb.lt

Jau tada tampa visiškai aišku, kad ilgainiui miestas neišsiteks dabartiniame Senamiestyje ar Neries pakrantėse, o naujiems rajonas reikalinga ryški architektūrinė dominantė. Tokia ir tapo įspūdingasis Wiwulskio projektas su modernistinėmis neoromaninėmis formomis, konstrukciškai pirmasis šiuose kraštuose išnaudojęs gelžbetonį. Bažnyčios sienos kilo sparčiai, apie ką liudija išlikusios archyvinės nuotraukos, tad jei ne Pirmasis pasaulinis karas...

Vilnius. Trijų kryžių (autorius A. Vivulskis) kalnas. Atvirutė, apie 1939. Šaltinis: bn.org.pl

Jam prasidėjus, Wiwulskis perskelia į nuosavą dirbtuvę Olizarų rūmų rūsyje (dab. Bernardinų skersgatvis), dėsto skulptūrą, piešia, eskizuoja... Šio jo vilnietiško laikotarpio viršūne tampa 1916 metais miestą papuošęs baltasis Trijų Kryžių paminklas, pastatytas ant Plikojo kalno – vėliau sovietų 1950 m. sprogdintas ir tik 1988 – 1989 m. jau Sąjūdžio kartos atkurtas. O štai ieškantiens viešoje vietoje esančios Wiwulskio mažosios architektūros pavyzdžių dėmesį derėtų atkreipti į Šv. Jono bažnyčios šoninėje navoje esančią skulptoriaus 1917 metais sukurtą stelą Tadui Kosciuškai.

Tragiškai nutrūkusi biografija

Karas ėjo į pabaigą.... 1918 metų pabaigoje ir taip neramų Vilniaus gyvenimą pradėjo trikdyti žinios apie čia greitai pasirodysiančius Raudonosios armijos būrius bei kuriamą bolševikinę respubliką. Jausdamas pareigą, Wiwulskis kaip eilinis stoja į lenkų savyginos būrį. Pagal dramatišką pasakojimą, jau 1919 m. sausio naktį patruliuodamas prie jo būstinės - Honestų rūmų Užupyje, kitam kareiviui atidavė savo šitą milinę, ko pasekoje peršalo ir susirgo plačių uždegimui. Vilniaus genijui gyventi liko savaitė... Kaip tik todėl, praėjus šimtmečiui, ant to pačio namo dab. Užupio g. 5 buvo atidengta Vytauto Nalivaikos skulptūrinė kompozicija „Architekto Vivulskio milinė“.

Tragiškai pasitraukus autoriui, „našlaičiu“ tapo ir įstabusis Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektas. Jos statybą nesėkmingai bandyta užbaigti 1930–1938 metais, tačiau 1939 m. darbai  vėl nutrūko. Galų gale sovietai 1962 m. jos sienas galutinai nugriovė, o toje vietoje iškilo Statybininkų kultūros rūmai.

Galų gale, 2019 m. lapkritį  Vilniaus savivaldybės inicijuotos programos „Kuriu Vilnių“ dėka  skvere Vytenio ir Vivulskio gatvių sankryžoje atidengtas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios formos atminimo ženklas, kurį suprojektavo šiuolaikinis skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Gintaras Čaikauskas.  Tai dar viena proga vilniečiams stabtelėti, įsižiūrėti į užburiančias Wiwulskio formas, ir pasvajoti – kas būtų, jei būtų buvę... 

Tekstas: Jonas Oškinis

Kiti ciklo „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“  straipsniai:

Romualdas Guttas: architektūros kometa, švietusi  ir Vilniaus danguje

Stefanas Narębskis: ilgas kelias iš Vilniaus į Torunę

Kazimieras Biszewskis: neišsipildžiusio Vilniaus kūrėjas

Janas Borowskis: tarp senosios architektūros restauracijos ir modernizmo

Aleksandras Parčevskis: nutrūkusi Vilniaus architektūros styga

Straipsnius ir ekskursijas apimants projektas „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.