Vaizdų pasaulyje gyvenantis kinematografas V. Pauliukevičius: „Tai beribio pažinimo kupina profesija“
Prieš beveik du dešimtmečius audiovizualinių menų pasaulį pamilęs Vytautas Pauliukevičius šia širdį užvaldžiusia aistra gyvena iki šiol. Per pastaruosius trejus metus vyras subūrė „Vaizdo žmonių“ komandą, su kuria dirba kurdamas filmus, reklamas, muzikinius klipus, filmuodamas renginius, šventes, televizines laidas ir gausybę kitų projektų. Vytautas neslepia – video gamybos industrija leidžia iš arti pamatyti be galo daug skirtingų sričių, taip kasdien patiriant beribį pažinimą ir smalsumą aplink supančiam pasauliui.
Vytautai, kaip prasidėjo tavo pažintis su audiovizualinių menų pasauliu?
Filmuoti pradėjau dar besimokydamas mokykloje, kuomet gavęs kamerą į rankas rūpindavausi renginių įrašais, filmuodavau tai, kas vyksta mokinių ir mokytojų bendruomenės tarpe. Net 12-os klasės egzaminus laikiau su video medijų pagalba, kai kūriau trumpo metro filmą.
Vytautas Pauliukevičius. Foto: Anton Prokopov.
Vėliau įsiliejau į tuomet veikusią „Kinomanai.lt“ draugiją, kur vykdavo mėgėjiškų kino filmų festivaliai. Be pirmųjų apdovanojimų, ten įgijau neįkainojamos patirties, prasiplėtė draugų, pažįstamų ratas, taip pat ir kūrybiškumą buvau priverstas lavinti, mat tais laikais neturėjom tokios geros technikos, kokią turim šiandien. Improvizuodavom su akmenimis ir pagaliukais, su medžio šakomis ir cukraus kilogramais. Kam tos šiuolaikinės technologijos, jeigu kuo puikiausią gervę – filmavimo kraną – galima pasigaminti iš medinių pagalių. Truputis inžinerijos, matematinių skaičiavimų, staliaus įgūdžių ir voilà. Nemeluosiu, tuomet tikrai savimi didžiavomės, dabar prisiminus – juokinga, bet visokių triukų prigalvodavom, nes užsidegimas kurti nepaisant iššūkių buvo didžiulis.
O tada mane keliai nuvedė į Druskininkų regiono televiziją. Kadangi pats esu kilęs iš Varėnos, didžiavausi, kad montažo režisieriumi dirbau gimtajame krašte ir tai vietai iki šių dienų esu be galo dėkingas, mat būtent ten pažinau televizijos virtuvę, ne tik mačiau, bet ir pats prisidėjau prie laidų, reklamų, transliacijų gamybos, radau atsakymą į sudėtingą klausimą „ko nori žiūrovas“ ir kokiais kadrais geriausia patraukti jo dėmesį.
Kaip gimė „Vaizdo žmonės“ ir kada pribrendo mintis burti komandą?
Ilgai savo veiklą vykdžiau kaip laisvai samdomas darbuotojas, tačiau kuomet teikiamos filmavimo paslaugos ėmė sulaukti vis daugiau dėmesio ir padaugėjo užsakymų, pradėjau samdyti žmones, kviesti operatorius, scenaristus, montuotojus, aikštelės dailininkus, grimo meistrus dirbti kartu. Vienas drauge įgyvendintas projektas, po to antras, tada trečias, su kai kuriais kolegomis net nepastebėdavom, kaip jau dirbam penkias dienas per savaitę, perkam įrangą, serveriuose sukuriam vardinius aplankalus. Taip natūraliai atsirado poreikis įkurti įmonę „Vaizdo žmonės“ ir aš vienas tapau nebe vienas, o su stipria komanda su kuria jau trejus metus tvirtais žingsniais žygiuojam į priekį.
Kokie iššūkiai pasitiko pirmaisiais „Vaizdo žmonių“ gyvavimo metais?
Kai esi vienas, turi laisvę koreguoti savo užimtumą, darbų krūvį, projektų gausą. Kai turi komandą, už kurią esi atsakingas, negali jų palikti be veiklos. Įkūrus „Vaizdo žmones“ atsirado būtinybė pastoviai turėti klientų, turėti užsakymų, tačiau pirmaisiais mėnesiais mūsų niekas nežinojo, visas turėtas darbų archyvas buvo mano asmeninis. Norėdami gauti stambesnį projektą, privalėjom mokėti apsiginti, kas mes tokie esam ir kodėl, neturėdami vaizdinio pavyzdžio, o tik kūrybinę viziją galvose, galim padaryti geriau nei kiti. Sudėtingas laikotarpis, šiandien jau kur kas lengviau, tačiau rankos niekuomet nesviro pasiduoti. Gal todėl, kad jose visad laikoma kamera, kurios negali išmesti.
Kaip atrodo video kūrimo užkulisiai?
Video įrašas, nesvarbu, ar tai būtų reklaminis klipas, ar filmas, ar televizinės laidos siužetas, praeina tuos pačius kertinius etapus: sugalvojimą, aprašymą, nufilmavimą ir sumontavimą. Filmavimo aikštelė, nepažįstančiam šios industrijos, gali skambėti labai romantiškai: juk ten dekoracijos, aktoriai, režisieriai, šviesos, kamera, veiksmas. Visgi, didžiulė darbo dalis atliekama užkulisiuose, pradedant nuo scenaristo stalo ir užbaigiant montažinėje.
Vytautas Pauliukevičius filmavimo užkulisiuose. Foto: Anton Prokopov.
Reklamos filmavimas, norint nufilmuoti medžiagą reklaminiam klipui, gali užtrukti iki kelių valandų, tačiau idėjos išgryninimas tęsiasi ne vieną parą, lygiai taip pat kaip ir video montavimo darbai. Dažnai klientai bendrauja tik su manim net neįtardami, kiek skirtingų rankų prisidės prie jo užsakyto gaminamo projekto. Ypač kuriant animacijas, kur dailininkai piešia savo dirbtuvėse, aktoriai garsina studijose, paveikslėliai gyvybę įgauną montažinėje, niekas su niekuo gyvai nesusitinka, tačiau tai netrukdo parengti prie ekranų žiūrovus prikaustantį rezultatą.
Koks kurtas projektas labiausiai įstrigo į atmintį?
Kiekvienas projektas, prie kurio prisidedam, nesvarbu, tai būtų reklamos filmavimas, muzikinių video klipų filmavimas, renginių filmavimas, kino filmo gamyba ar kitokio tipo video kūrimas, turi savito unikalumo. Stengiamės lipti iš šabloninių rėmų, neriboti savos kūrybos, net tą patį darbą kaskart padaryti kaip nors kitaip, originaliau, naujoviškiau, patraukliau, kad žiūrovai, pamatę pirmą vaizdo įrašo kadrą, norėtų pamatyti ir paskutinį. Žinoma, pasitaiko ir tokių projektų, kurie iš savosios idėjos pranoksta kitus. Pavyzdžiui, praėjusių metų lapkritį pasirodęs dokumentinis filmas „Pakalbėkime apie tvarumą“. Tai pasauliniu mastu aktualus klausimas, todėl nuoširdžiai smagu pasidžiaugti, jog Lietuvoje turime ekologijai neabejingų verslų, kuriems rūpi ne tik kaip gyvename šiandien, bet ir kaip gyvens mūsų anūkai ar anūkų vaikai. Taip pat visai kitokio pobūdžio, bet atmintyje įstrigęs yra reklaminis klipas, filmuotas „Angis tattoo“ tatuiruočių salonui. Nors šios reklamos filmavimas užtruko ilgiau, nei planavom, tačiau tikrąją to žodžio prasme leidom savai nurautai kūrybai reikštis pramušant lubas, o gautą rezultatą iki šiol norisi paleisti vis iš naujo, ir iš naujo.
Ką patartum būsimiems užsakovams ir kodėl verta kreiptis į video gamybos namus, o ne mėginti video susikurti patiems?
Patarimas galbūt būtų paprastas: investuoti laiką, netaupyti ir pasitikėti. Einant pas paslaugų tiekėją, svarbu pasidomėti jo nuveiktais darbais. Ne kartą yra tekę sulaukti skaudžią patirtį atsinešančių klientų, kurie pataupę pasirinko variantą, kuris neatnešė norėtos kokybės. Tuomet gelbėdavome, sukdavomės, per trumpesnį nei numatytą laiką pildydavom tuos lūkesčius, kurių kitiems nepavyko.
Vytautas Pauliukevičius. Foto: Anton Prokopov.
Sakoma, kad klaidos reikalingos tam, jog iš jų pasimokytum, tačiau tos pačios klaidos kainuoja, jei ne finansais, tai laiku – neabejotinai. O ką jau kalbėti apie patirtą stresą, nerimą, ištampytą kantrybę. Šiais laikais, video nufilmuoti ir sumontuoti gali kiekvienas paauglys mokykloje, socialiniai tinklai išaugino tokią kartą, jog visi kišenėse turime telefoną su kokybiška kamera ir montavimo programėlėmis, tačiau filmavimo paslaugos – daug platesnė industrija, kuriai vien įrangos, profesionaliam rezultatui pasiekti, neužtenka. Reikia žinių, išmanymo, įgūdžių, patirties ir kūrybiškumo.
Kas tave patį labiausiai žavi kinematografo/videografo profesijoje?
Šitoje profesijoje tu susipažįsti su daugybę profesijų, pasaulių, skirtingų vizijų, pažiūrų, dalykų. Vieną dieną darai reklamą logistikos įmonei, kitą – gyvūnų prieglaudai, trečią – domiesi astrologija, ketvirtą – jau kažką siuvam, kepam, gaminam. Tai apima daug sričių, nuo televizinių projektų iki dokumentinių filmų. Būdamas tokioje aplinkoje, tu kiekvieną savaitę gauni vis kažką naujo, vis kažką sužinai, su kažkuo susipažįsti, prie kažko prisilieti. Tai beribio pažinimo kupina profesija, kurioje savaime išlieki smalsus bei žingeidus.