„Senis be jūros” autorius Mindaugas Petrauskas ir jo 90-ųjų Vilnius: „Žalgiris”, konjakas „Erfurte", šūvis „Veidrodiniame bare"”

Knygų lentyną apie naujųjų laikų Vilnių papildė Mindaugo Petrausko prisiminimai „Senis be jūros”. Lengva kalba parašyta knyga nukelia į 1987-1988-uosius metus. Gyvenimas Lazdynuose, nauji kiemo draugai, žingsniai į suaugusiųjų pasaulį, pirmieji rimtesni jausmai ir susižavėjimai, ne visada linksmi nuotykiai.

Ir, be abejo, Vilniaus „Žalgiris” - bręstančio paauglio gyvenimo epicentras (beje, šios knygos puslapiuose sutinkame ir Ingvarą Butautą, kitos plačiai nuskambėjusios knygos apie Vilniaus „Žalgirio” fanus „Anapus futbolo aikštės” autorių – 1323.lt pastaba). Savo knygos puslapiuose Mindaugas Petrauskas perteikia savo, tuomet draugų vadinto Seniu, vienerius gyvenimo metus. Sveiki gyvi atvykę į XX amžiaus pabaigos Vilnių, į Senio, ką tik pažymėjusio 14-ąjį gimtadienį, pasaulį.

 Mindaugas Petrauskas jaunystėje - gimtuosiuose Lazdynuose, gimtojoje krepšinio aikštelėje. Foto: asmeninis archyvas.

Susitikę su Mindaugu ir pėdindami Žvėryno bei Vingio parko takais pasikalbėjome apie gyvenimą Vilniuje praėjusio amžiaus pabaigoje ir kaip keitėsi mūsų miestas „Senio be jūros” autoriaus akimis. 

Knyga baigiasi tuo, kad sode su bičiuliais švenčiate du gimtadienius – savo ir vieno pagrindinio knygo herojaus Musės. Tau sukanka 15 metų. Kaip toliau klojosi gyvenimas? 

• Jis kaip įsibėgėjo, taip ir bėgo ta pačia linkme. Paauglystė pakankamai audringai tęsėsi su tuo pačiu kolektyvu. Apie penkerius-šešerius metus išlaikėme santykius, buvo ir daug nuotykių, ir išvykų. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę važiavome į Daniją, Olandiją, Čekiją ir t.t.t. Kolektyvas išliko panašus – visi buvo padūkę, bet tikrai jokių kriminalų nebuvo. Anksčiau ar vėliau visi baigė mokyklas, pradėjo kurti šeimas, susirado darbus, tad apie 1993-1994 metus mūsų kolektyvas išsisklaidė. Mokykla, visuomenė, darbai – visa tai suformuoja kažkokius stereotipus ir standartus, o savo kolektyve mes augome ir brendome su daug laisvės.

Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas.

Taip, suprantama – ši knyga kaip ir savos chebros istorija. Įdomu, ar sustosi ties 15-uoju gimtadieniu, ar galbūt knyga turės tęsinį? 

• Mano knyga gimė iš idėjos. Dažniausiai žmonės, kai rašo šeimos istoriją, aprašinėja šeimos medį, sudėlioja visa tai sausai – štai, gimė dėdė Jonas, dirbo, mirė. Štai dar kitas žmogus – gimė, dirbo, mirė. Nesusipažįsti su tuo žmogumi, su savo gimine. Neįsivaizduoji, koks jis buvo, tu tik žinai jį kaip užrašą ant antkapio: vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai bei brūkšniukas tarp jų. Tas brūkšniukas ir yra jų gyvenimas. Tad savo knygoje ir norėjau aprašyti tą brūkšniuką.
• 
    
• Draugai, giminės, mokytojai, treneriai – kokie jie ir jų charakteriai buvo žvelgiant mano akimis. „Senis be jūros” - kaip šeimos medis, knyga labiau skirta, kad vaikai ir jų vaikai šieik tiek galėtų pajusti tą dvasią, kaip gyveno jų bočius. Štai taip ji ir gimė, skirta, pavadinkim, nedideliam ratui žmonių. Tokia trumpa knygos atsiradimo istorija. Nesijaučiu esąs rašytojas – kol kas gavau kelis teigiamus atsliepimus. Tęsinio kol kas neplanuoju, bet galbūt.

• Kaip tavo istorija klostėsi toliau?

• - Perėjau į sportininkų klasę 23 vidurinėje mokykloje. Visą tą laiką dar žaidžiau krepšinį. Su kolektyvu ir toliau bendraudavome, eidavome į Vilniaus „Žalgirio” rungtynes, važinėjome į išvykas – beje, juk Trispalvės pasirodė ne kur kitur, o Vilniaus „Žalgirio” varžybose. Vėliau – jau labiau į Lietuvos futbolo rinktinės varžybas.
• 
• Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas. 
• Per Sausio 13-ąją su chebra prie parlamento, prie laužų budėjome, matėme ir dalyvavome visuose įvykiuose. O dar ir į sovietinę kariuomenę imdavo – ganėtinai keistas laikas. 1991-aisiais įstojau į Lietuvos policijos akademiją, po kelių dienų važiavome paatostogauti į Palangą. Už Gariūnų sustabdo mus rusų kariškiai, BTR autostradą užblokavę. Galvoju: na, nieko sau. Vidurinę mokyklą baigiau, į Policijos akademiją įstojau, važiuoju atostogauti ir dabar tiesiai iš autobuso būsiu paimtas į sovietų kariuomenę dviem metams. Buvo nelabai linksma. Tačiau tik patikrino dokumentus ir praleido.
• 
• Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas. 
• Kai pradėjau mokytis Policijos akademijoje, padidėjo užimtumas, mokslai tęsdavosi nuo pirmadienio iki šeštadienio, vienintelė laisva diena likdavo sekmadienis. Be to, būdavo įvairūs budėjimai mitinguose – į juos visada veždavo, būdavome rezerve. Bendravimas su chebra natūraliai sumažėjo. Aišku, jiems kiek juokinga buvo, kad Senis nuėjo į policiją.
• Na taip, juk buvai kontrkultūrinis vaikinas... 

• Taip, mūsų santykiai su milicija nebūdavo patys geriausi (šypteli). 

Bet grįžkime kiek atgal...Lazdynai yra tavo gimtas rajonas? 

• Mano tėvai gyveno J.Basanavičiaus gatvėje priešais cerkvę. Bet kai aš gimiau, tai jau iš gimdymo namų važiavau į Lazdynus. Visa vaikystė, paauglystė ten prabėgo, pragyvenau ten iki man sukako 23 metai. Lazdynai, pavadinkime, kaip atskiras miestas mieste, tuomet ten gyveno apie 30 tūkstančių žmonių. Buvo trys lietuviškos ir viena rusiška mokyklos. Mūsų name, kur aš gyvenau, pusė gyventojų buvo lietuviai, kiti – rusai, lenkai, žydai.
• 
    
• Lietuviai paaugliai nebuvo tie standartiniai trumpai kirpti su raudonais kaklaraiščiais ir tvarkingomis uniformomis. Dalis buvo depešistai, dalis – metalistai, dalis – pankai. Piteris, Gansas – tokie garsesni pankai buvo. O mūsų grupelė pagal savo muzikinį skonį buvome arčiau metalistų (knygoje minimas ir nemenkai Lietuvos metalo pasaulyje garsus Tomas Balaišis-Sėkla – 1323.lt pastaba), laisvės savybėmis – arčiau pankų, o gyvenimo būdas – Stadionkės (taip vadinosi knygoje minimas neoficialus jaunimo susibūrimas, šiandien geriau žinomas Pietų 4 vardu, kurio gyvenimas sukosi aplink Vilniaus „Žalgirio” klubą – 1323.lt pastaba).
• 
• Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas. 
• Kiekvienas rajonas – Karoliniškės, Viršuliškės, Žvėrynas – turėjo savo jaunimo grupeles, kurie eidavo į futbolo varžybas. Ir kai visi sueidavo į stadioną, susidarydavo 1000-2000 žmonių minia. Apie 100-150 aktyvesnių važinėdavo ir į išvykas, laisvu laiku mieste rinkdavosi prie Katedros aikštės. Vilniaus „Žalgiris” geriausius rezultatus pasiekė 1987 metais, tad ir fanatizmas buvo aukščiausio lygio. Lazdynuose mūsų chebros gyvenimas dažniausiai sukosi aplink „Erfurto” parduotuvę.
• 

 Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas.

O į „Erfurto” restoraną teko užsukti? 

• Teko. Ir net konjako paragauti ten teko. Mums turbūt buvo po 18-19 metų. Musei tėvas davė 300 rublių anuomet populiariems džinsams „piramidkėms” nusipirkti Gariūnuose. Bet Musė nusprendė, kad jis nerado tinkamų džinsų, nuėjome į „Erfurtą” ir sėkmingai tuos rublius investavome. Sėdėjome naktiniame bare, barmenai su baltais marškiniais, peteliškėmis, juodomis kelnėmis. Baldai aptraukti raudona oda, visur medis. Konjakas „Belyj Aist”, pepsikola – kas tais laikais nebuvo taip jau įprasta. 

Lazdynuose jaunimas konfliktuodavo? 

- Tuo metu marozus mes vadindavome montanomis. Arba būdavo komjaunuoliai, jauni draugovininkai, padedantys milicininkams. Rusai vilkėdavo kiošines kelnes arba treningus, želdindavo žandenas. Rusai linko būti marozais, o lietuviai – neformalais. Rusai neidavo į lietuviškų mokyklų teritorijas, o mes pas juos nelįsdavome, neidavome į 36-os vidurinės mokyklos (rusų) diskotekas. Bet šalia Lazdynų yra vadinamasis Pasiolkas (Lazdynėliai bei Bukčiai – 1323.lt pastaba).

Ten gyveno nemažai marozų. Toje vietoje, kur yra pėsčiųjų tiltas, kartais pasipliekdavo lietuviai su rusais. O paskui atėjo 90-ieji, prasidėjo Gariūnų era, nemažai lazdyniečių ten pradėjo uždirbinėti pinigus. Prasidėjo lengvo banditizmo metas – kas uždirbdavo pinigų, tas ir buvo valdžia. Raudoni arba žali švarkai, automobiliai...Pajuto banditėliai, kontrabandininkai ir visokie perpardavinėtojai, jog jie yra gudrūs, jog jiems viskas galima. O kiti – kurie studijuoja aukštosiose mokyklose, klausosi metalą – dažniausiai būna be pinigėlių. Jei anksčiau buvo skirstymąsis pagal tautybes, tai 90-aisiais pagal tai, ar uždirbi pinigus ar ne. Uždirbti galėdavai tik kažką makliavodamas, iš atlyginimo nelabai galėjai pragyventi.

Vilniaus „Žalgirio” fanai, XX amžiaus pabaiga. Foto: asmeninis Mindaugo Petrausko albumas.

Pradėjo banditėliai kelti sparnus – pusė jų prisipirko dujinių pistoletų, kita pusė – kažkokių neaiškių. Vykdavo baliukai, kildavo konfliktai ir žiūrėk, jau kažkas traukiasi pistoletą. Dalis ir mano pažįstamų tapo gariūnskais, forsais. O aš tuo metu pradėjau dirbti policijoje. Kaip jaunas, perspektyvus, mokantis anglų kalbą, 1996-aisiais, pradirbęs policijoje metus, išvažiavau su pirmąja mūsų pareigūnu grupe į policijos misiją buvusioje Jugoslavijoje. Kai grįžau, vedžiau ir iš Lazdynų išsikrausčiau – prasidėjo klajonės. Iš pradžių Žirmūnai, po to Naujamiestis, o dabar jau per dvidešimt metų gyvenu Pavilnyje, kur pasistačiau namą. 

Tavo vilniečio stažas – daugiau nei 50 metų. Esi matęs jį ir sovietmečiu, esi pabuvojęs ir užsienyje – ten praleidai aštuonerius metus. Kas džiugina ar liūdina šiandieniame Vilniuje? 

• Savo draugams ir pažįstamiems užsieniečiams sakau, kad Vilnius man yra numeris vienas. O aš esu kai ką matęs, kai kur gyvenęs. Nėra kitos vietos ir nesiruošiu niekur kitur gyventi – tik Vilniuje. Kaip nebūtų keista, panašiai galvoja ir mano vaikai – 24 ir 28 metų. Ir jie yra pajutę tą miesto dvasią ir meilę jam. Pirmas dalykas, kurį išskirčiau – Vilnius nėra per didelis. Buvau neseniai Rygoje – vis tiek ten viskas jaučiasi kitaip: didesni prospektai, didesni namai. Vilnius man yra jaukus – Senamiestis, Naujamiestis. Net ir tie miegamieji rajonai – jei juos sutvarktyme, būtų tikrai jaukūs. Miestas įleistas į gamtą, į miškus, nesijauti nutolęs nuo gamtos. Tikrai Vilniuje yra daug vietų, kur eini ir jauti, kad esi gamtoje.

• Kitas dalykas – Vilniaus žmonės. Man jie patinka. Farsofščikai, marozai – jų yra, bet Vilniuje daugiau nei pusė žmonių yra labai įvairūs: ir metalistai, ir pankai, ir menininkai, ir lietuviai, ir rusai, ir žydai, ir romai. Viskas taip susimaišę, bet miestas toks laisvas, ir žmonės laisvi. Ir tų stereotipų yra mažiau nei kituose miestuose, net ir Lietuvos.Vilnius dėl savo tos laisvės turi išskirtinumą. Galvoju, kad pagal savo švarą, tvarką ir gyvenimo kokybę Vilnius turėtų patekti į Europos miestų Top 10. 

Jei žmogus prietų prie tavęs ir pasakytų: Mindaugai, ar galėtum pravesti per Vilnių savo jaunystės takais, koks tai būtų maršrutas? 

• Startuotumėme prie to paties mūsų atsinešto pavogto ar perkraustyto krepšinio stovo mūsų jaunystės kieme, Lazdynuose, Architektų gatvėje. Tada einame į „Erfurtą”. Po to – einame per „Elektroniko nuotykių” filmavimo vietas iki buvusio Lazdynų kino teatro. Hipotetiškai pažiūrime filmą, sėdame į troleibusą ir važiuojame į Senamiestį, Trakų gatve einame į buvusį „Žemaičių” alaus barą Vokiečių gatvėje, nusileidžiame į rūsį.

• Tada – į Pilies gatvę, į buvusią „Vaivą”, kur galime išgerti likeriuko ar „Dainavos”, einame į Katedros aikštę, parodome, kur rinkdavosi Stadionkės chebra ir kur buvo pora mūšių su Subačiovkės chebra įvykę. O tada jau vertėtų eiti Koncertų ir sporto rūmų bei buvusio „Žalgirio” stadiono link.

Tau teko studijuoti, o po to ir pradėti dirbti policijoje įdomiais laikais: 90-ieji, žalių ir raudonų švarkų metas, Vilniaus brigada, Gariūnų suklestėjimas, kioskelių kultūra...Kas užsifiksavo iš tų laikų? 

• Kai į Lietuvą 1993 metais pirmą kartą atvyko popiežius Jonas Paulius II, mane paskyrė dirbti į „Lietuvos” viešbutį. Ten lyg ir delegacijos nariai turėjo gyventi, o mes turėjome palaikyti viešąją tvarką. Po bažnyčias važinėti ar gatvėse stovėti nereikėjo – turėjome viešbutyje savo kambariuką. Patruliuojame tame viešbutyje, eina užsieniečiai ir sako: „Bum bum bum” ir rodo į apačią.
• 
• Mindaugas Petrauskas, 2026-ieji. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
• Nusileidžiame liftu į apačią – ten buvo, berods, „Veidrodinis baras”. Jis visas – sienos, lubos, - buvo išklijuotas veidrodžiais. Ateiname, o bare – mirtina tyla, nors baras pilnas žmonių. Visiška tyla, niekas nieko nekalba, sėdi vyrukas susiėmęs už peršautos kojos, kraujas bėga. Kitas vyrukas su užlaužtomis rankomis guli ant baro, šalia - „Makarov” pistoletas. Šalia vyruko ant žemės kulka guli. Klausiu: „Kas čia buvo?”.
• 
    

• Paaiškėjo, kad vyrukas iš ekonominės policijos prisigėrė ir ėmė mosikuoti „Makarov” pistoletu. Ten buvo viduje buvę marozai pagalvojo, kad čia dujinis pistoletas, paėmė už rankos, ėmė lenkti ją žemyn. Pistoletas iššovė ir vienam vyrui peršovė koją, o kulka, perskrodusi koją, dar zvimbdama apsuko aplink barą 2-3 ratus. Todėl žmonės ir sėdėjo tylūs ir išbalę, nes galvojo, kas būtų buvę, jei ta kulka kažkam į galvą terkšteltų. 

Turbūt vienas įspūdingiausių momentų? 

• Yra tekę taškus ir Koraluose, ir Senamiestyje likividoti. Važiuoti į razborkes ir dujas purkšti. Policijoje dirbau 27 metus – visko yra tekę matyti.

Ką taške pamatėte? 

- Tik kai pradėjau dirbti, 1994-aisiais, teko likviduoti tašką Karoliniškėse. Durys, po to – grotos, kurias tenka su bulgarke išpjauti. O viduje – kaip parduotuvėje: įstiklinti šaldytuvai, gali rinktis, ko nori. Išvežėm tris pilnus uazikus (sovietinis krovininis mikroautobusas – 1323.lt pastaba), prikrautus degtinių, konjakų, pilstukų. Tai yra tam tikras verslas - tada paskui prasidėdavo įvairių žmonių skambučiai, tarp jų ir iš policijos vadovų. Visko būdavo.