Ingvaras Butautas-Storas: „Žalgiris”, B.Dekanidzė ir Gariūnų kebabai

Koks jis tas, aktyviojo futbolo sirgaliaus – ultros – gyvenimas stadione ir už jo ribų? Vienas žinomiausų šalies ultrų Ingvaras Butautas, Vilniaus „Žalgirį” ir šalies futbolo rinktinę palaikantis jau keliasdešimt metų, vasario 29-ąą, kuomet rungtynėse dėl Supertaurės susitiks Vilniaus „Žalgirio” ir Marijampolės „Sūduvos” ekipos, pradės dar vieną sezoną. Nežinia, kaip jis susiklostys žaliai baltiems, tačiau vienos dovanėlės „Žalgirio” aistruoliai turėtų sulaukti - I.Butauto, dar žinomo kaip Storo, prisiminimų knygos rašymo procesas artėja prie pabaigos. Vilniaus „Žalgirio” ultra mums pasakoja....ne, ne tik apie tribūnų reikalus: čia persipina 90-ieji ir kebabai, B.Dekanidzė ir J.Erlickas, gyvenamieji Vilniaus rajonai ir garsioji vamzdžio skulptūra. 

Pamažu, palengva, bet gimsta, ko gero, labiausiai šalies futbolo mėgėjų, o ypač Vilniaus „Žalgirio” aktyviųjų fanų – ultrų – laukiama knyga – tavo prisiminimai susiję su vadinamuoju aplinkfutbolo pasauliu, kuriame persipina daug spalvų ir emocijų: nuo išvykų romantikos iki įelektrintos atmosferos gatvėse pakeliui į stadionus. Bet viskas turi pradžią. Taigi, tolimi 1982-ieji ir tu pirmą kartą atsiduri dabar jau nugriautame Vilniaus „Žalgirio” stadione Rinktinės gatvėje... Kas, be pačio futbolo dar įsitrigo stadione – savotiškas laisvės pojūtis, vyrai, geriantys „Žigulinį”, milicininkų kolonos, smaigstančios žvilgsniais? 

Tai, kad stadione aš pirmą kartą atsidūriau toli gražu ne 1982 metais...Mane iš darželio į stadioną vesdavosi... mama. Ne, ji nebuvo jokia futbolo gerbėja – viskas buvo kur kas proziškiau. Tais senais laikais matyt trūkdavo bilietų tikrintojų. Ir visi „darbo kolektyvai“ turėjo siųsti savo darbuotojus į talką. Kaip ir pvz. draugovininkus, kurie turėdavo budėti gatvėse. Tai va – dažnokai tokiu tikrintoju tapdavo mano tėvas. Visai jam ten patiko, nes egzistavo sistema, kad kažkoks taupus žmogelis įkišdavo tikrintojui ne bilietą, o kažkiek mažesnę sumą ir sutaupydavo. O tikrintojas tas neapskaičiuotas „nedarbines pajamas“ galėjo lengviau panaudoti ne tiek šeimos, kiek savo reikmėms. Pvz. po rungtynių susimesti „po rublį“ su tokiais pat kolegomis. Tokia situacija, suprantama, netenkino mamos. Todėl jį stverdavo mane už rankos ir tempdavo į stadioną. Ir po rungtynių tėvui jau nebuvo nei kur dingti, nei kaip nuslėpti dalies pajamų čerkelei ar bokalui. Ir visa šeima kartu eidavome namo. Toks šeimyninis futbolas tėvui, aišku nelabai patiko. Na, bet ką jis darys – ne į draugovininkus gi eit...Dabar skambės keistai, bet nepatiko ir man. Sunku tada buvo įsivaizduot liūdnesnį užsiėmimą. Tampė mane tais laikais ir po teatrus visokius. Tai va – bet koks baletas mano darželinuko vertybių skalėje buvo kur kas įdomiau nei futbolas...O 1982 metais stadione pirmą kartą atsidūriau berods su keliais klasiokais. Kai jau nebūdavo nė vienos dienos, kad nepagalvočiau apie futbolą, kai buvau nuo pradžios iki pabaigos išžiūrėjęs Pasaulio čempionatą ir galėjau pasakyt visų 24 jame dalyvavusių komandų pagrindines sudėtis, o nuo tada, kai sniegas nutirpdavo iki kai vėl užsnigdavo, leidau valandų valandas futbolo aikštėje.

Ką radau stadione? Šimtus tokių pat paauglių, kaip aš, kuriems patiko futbolas, bet nepatiko tarybų valdžia ir dar labiau – įžūlios rusakalbių Vilniaus jaunuolių, tais laikais vadinamų montanomis, gaujos. „Žalgirio“ pergalių prieš kitataučius euforiją, dainą su žodžiais „Graži Lietuva be rusų“, gausias porungtynines eitynes. 

Rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ stadione, 1988 m. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kaip paprastai sovietmečiu atrodydavo vadinamoji mačo diena, ypač kai į Vilnių atvykdavo priešai – Minsko „Dinamo”, Maskvos komandų, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) „Zenit” fanai? Pamenu, kad aktyviųjų fanų per patį pakilimą (turbūt 1986-1989 m.) buvo daug, reikėjo susirasti vietą, kur būtų galima susirinkti ir spręsti tos dienos, o gal ir kelių dienų, einamuosius reikalus. Taigi, kada ir kur prasidėdavo mačo diena ir kaip fanai pažymėdavo sėkmingą turą? Užeigų tuo metu buvo nedaug ir prasibrauti į jas  pasėdėti prie  putojančio bokalo matyt nebuvo paprasta. Tad ar sovietiniame Vilniuje „Žalgirio” fanai turėjo mėgstamas užeigas (kaip kad dabar – Žirmūnuose esanti „Alaus kolonėlė”), ar pergalės bei pralaimėjimai buvo pažymimi Neries krantinėje, soduose bei „plotuose”?

Šiaip futbolas tais laikais man vykdavo ne 90 minučių, kaip dabar. Savaitgalį iš namų stengdavaisi pasiplauti kuo anksčiau ryte, taip ir nesugebėjus logiškai pagrįsti „ko ten vilktis iš pat ryto?“ nesuprantantiems tėvams. O darbo dieną dar ir nuo dalies pamokų reikėdavo dingti, nes šulioje tokiomis dienomis labai nesisėdėdavo. Ir kokią 11 ryto atvaręs prie stadiono sutikdavai kažkiek tokių pačių, panašių į save, kuriems irgi labai nesisėdi. Ir ne – neidavai tu į jokį barą ar šiaip neieškodavai kur prilakti. Na nebent kokie draugingi varžovų fanai atvažiuodavo (ir tai tas nebuvo mano pomėgiu, tam pakakdavo kitų mūsiškių).

Daugumoje atvejų, eidavai ieškoti nuotykių su atvykėliais. O jei tokių nebūdavo, visada rasdavai ką veikti, apie ką pasikalbėti. Tiesiog bendraudavai. Didelio priešų kiekio pasirodymo atveju („Spartak“, „Zenit“, CSKA) veiksmai prasidėdavo išvakarėse ar dar anksčiau. Ir beje, išvakarėse dar ir daugiau būdavo galima nuveikti, nes milicija manevrus pradėdavo tik mačo dieną. Nieko negaliu pasakyti apie pergalės šventimus po mačo. Pačiam neteko tuo užsiimti. 

Paskutinis Pietų IV performansas „Žalgirio” stadione, 2012 m. lapkritis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Amžina tema – stadionas. Rėžk savo konkrečią nuomonę, kokį ir kokioje miesto vietoje Vilnius turėtų turėti tokį stadioną, kuris trauktų ir ultras, ir paprastus futbolo mėgėjus, norinčius išvysti ne tik patį žaidimą, bet ir praleisti laiką nesulyti, nesušalę ir su dešrainiais rankose?

Pirmiausia vertėtų atsakyti į klausimą – ar Vilniui tas stadionas apskritai reikalingas? Kam? Kad kito Cristiano Ronaldo apsilankymo proga į jį sutilptų visi tie, kurių kitu atveju į stadioną su šautuvu nenuvarysi? Mūsų A lygos klubai žaidžia dar per dideliuose stadionuose. Dažnoms rungtynėms pakaktų tokio, kuris yra Senvagėje (Senvagės gimnazijos stadionas – red.pastaba). Ko Vilniuj labiausiai nereikia – tai didžiulio monstro už labai daug pinigų, kaip dabar suplanuota savivaldybės. Jei kalbam apie optimalų variantą, tai Vilniui reikalingas 8,5 tūkst. vietų (dėl UEFA reikalavimo) stadionas, kaip įmanoma kompaktiškesnis, būtinai su visas tribūnas dengiančiu stogu, normalioje vietoje mieste. Normalioje vietoje reiškia, kad ir ten pat prie Akropolio. Aišku, ne kokoje Naujojoje Vilnioje. Tai yra – arba centre, arba Šiaurės-Vakarų rajonų masyve, kur gyvena absoliuti dauguma vilniečių. Man sunku yra suprasti tuos žmones, kurie skundžiasi oru. Per pastarąjį penkmetį rimtai sulytas buvau Sankt Galene, Šveicarijoje, o sušalęs – Jonavoje. Tada buvo tragiškos oro sąlygos. Visa kita – žmonių išsigalvojimas. Jai tau per šalta, per šlapia ar per karšta (tas irgi stipriai sąlygoja tuštumą stadionuose), tu visada rasi ir kitų priežasčių į stadioną neiti. Stogas šiek tiek pakoreguotų orą. Bet dar svarbiau, kad jis padėtų palaikyti komandą dėl akustikos.

Ingvaras Butautas-Storas tribūnoje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

1990-ųjų kovo 11-oji. Lemtingas posūkis – Vilniaus „Žalgiris” dar spėja Odesoje sužaisti vienerias rungtynes ir paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą atsisako tęsti dalyvavimą Sovietų Sąjungos čempionate. Prasideda stadiono tuštėjimo metas...Kaip tada jauteisi? Kaip futbolo mėgėjui išgyventi tą tarpsnį, kuomet užverčiamas vienas puslapis, bet dar neatverstas kitas?

Dar prieš dieną, prieš paskelbimą, grįžtant iš išvykos, traukiny sutikome disidentą Viktorą Petkų. Jis užsiminė, kad rytoj bus labai svarbi diena ir galbūt sužinosime tai, kas pakeis visą gyvenimą. Nelabai supratau, kad galėtų pakeisti mano gyvenimą, bet V. Petkus buvo visiškai teisus.

Grįžau paryčiais ir kaip tais laikais buvau įpratęs, lūžau atsimiegoti už visą kelionę. Vakare tėvai pažadino fraze: „Jei dabar pramiegosi, visą gyvenima gailėsėsi“. Buvo apie 10 vakaro. O prieš 11 Lietuva jau buvo nepriklausoma. Pamenu, dėl euforijos užmigau vėl paryčiais...O tą atsisakymą priėmiau, kaip futbolo auką ant nepriklausomybės aukuro. Ir galiu sakyti, kad Pietų IV paaukojo tam labai daug. Vėliau teko atsikurt nuo praktiškai nulio. Tribūnoje, surinkdavusioje per 1000, dabar rinkdavosi viena – kita dešimtis, o neretai – vos keletas žmonių. „Žalgiris” krušdavo visus kone dviženkliais rezultatais, ir jokios prasmės tame futbole nebuvo. Išvykos į tuščius stadionus, kurių reta tęsdavosi daugiau nei parą, vos pulsavęs, o kartais ir visai nepulsavęs palaikymas, juodas daugumos bendražygių prasigėrimas, kai koks trečdalis mačo lankytojų tiesiog primigdavo nulūžę pačioje tribūnoje...Ir šiaip viskas atrodė labai tuščia.

Patys sunkiausi metai buvo 1991-ieji, kai pradingo visi tie, kurie dar 1990-ais lankydavosi iš inercijos. 1991 metų gruodį sužibo spingsulė tunelio gale – Lietuvos boikotas, vykdytas FIFA ir UEFA, baigėsi. Nuo tada prasidėjo labai ilgas ir lėtas kopimas į viršų tribūniniuose reikaluose. 

Ingvaras Butautas-Storas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Paskutiniai sovietmečio-pirmieji Nepriklausomybės metai, tas epochų susidūrimas buvo ypatingai spalvingas. Laukinis kapitalizmas Vilniuje sprogo su visa jėga: videosalonai, kioskų ir Gariūnų kultūra, garinti džinsai, vyšniniai švarkai, praktiškai nesislapstanti Vilniaus brigada ir kiti banditėliai, nauja ir gausi subkultūrų banga, naujos kavinės, klubai, gėrimai, į Vilnių atkeliauja toks stebuklingas valgis kaip pica...Tiesiog gyvenk ir stebėk. Kas tau labiausiai įsiminė iš to pašėlusio 1986-1996 dešimtmečio? Kaip keitėsi Vilnius ir jo žmonės tavo akyse? Viena miesto legendų byloja, kad teko muštis ir su liūdnai pagarsėjusiu Boria Dekanidze... 

Aš nelabai įtaikiau į madą. Neturėjau vyšninio švarko, nesilankiau kavinėse ir klubuose, o picą pirkdavau per išvykas į Kijevą. Už 40 kapeikų kažkokiame gastronome netoli nuo geležinkelio stoties. Aišku ta pica buvo tokia... Na sakykim – labai sovietinė. Ir šiaip, dešimtmečių taip neskirstau. Nes 1989 ir 1991 gyvenau labai skirtingą gyvenimą. Tai buvo skirtingi dešimtmečiai pagal oficialią chronologiją ir pagal mano gyvenimo – taip pat. O apie muštynes su Boria D. sužinojau tik senatvėje. Tai yra, kad tas konfliktas su kažkokiais rimtais buduliais buvo, prisimenu. Bet kad tenai dalyvavo amžinatilsis būsimasis Vilniaus brigados galva ilgą laiką neįtariau.

Pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį man labiau rūpėjo, kaip atkurti tribūną, nei kaip prikaupt pinigų. Ir dvi „dainuojančios“ revoliucijos joje 1994 ir 1997-8 metais (kuomet tribūnose vyko kiekybinis ir kokybinis šuolis) buvo kur kas svarbiau, nei stebėti kioskų ir Gariūnų madas.

Apibendrinsiu tuo, kad paskutinis ano amžiaus dešimtmetis man patiko tuo labiau, kuo jis buvo arčiau pabaigos.

Viena įdomesnių stotelių tavo gyvenime – dienraščio „Lietuvos aidas” redakcija. Atsimenu tave redakcijos apasaugininko poste ir, jei neklystu, tokios karjeros niekas nebuvo padaręs – iš apsaugininko į sporto žurnalistus. Ir dar tuo metu, kai „Lietuvos aidas” gyveno savo geriausius laikus, buvo spausdinamas šimtatūkstantiniu tiražu bei konkuravo su  „Lietuvos rytu” ir „Respublika”. Praverk buvusios redakcijos duris Maironio gatvėje – kokie smagūs ir gal nelabai smagūs dalykai virdavo tuometiniame Vilniaus žurnalistų pasaulyje? Labai jau viliojančiai atrodydavo redakcijos rūsyje įsikūrusi kavinė „Pas Erlicką” - ar yra tekę ten susidurti kaktomuša su Maestro, kurį vėliau „transferas” nuviliojo į „Lietuvos rytą”, kur šio dienraščio kavinėje jis būdavo ne toks jau retas svečias ir gana pakilios būsenos?

Prieš tai dar kurjeriu buvau. Aš jau ir sargu būdamas surašydavau karts nuo karto apie Lietuvos čempionato turą. Ir dar kokią įdomybę įdėdavau, nes pats buvau buvęs mače. O po to vienas sporto skyriaus žurnalistas išėjo ir man pasiūlė: nori – bandyk. Teko labai greitai išeiti savotiškus kursus vietoj mokslo žurnalistikos katedroje. O su Maestro tekdavo dažnokai susidurt dar būnant sargu. Kartais jam padėt reikėdavo. Pavyzdžiui laiptais lipti. Nuvargdavo žmogus toje kavinėje...

Justiniškių kraštovaizdis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Esi gyvenęs ne viename Vilniaus rajone – Stoties rajoną keitė Justiniškės, Justiniškes – Karoliniškės. Kokie ryškiausi prisiminimai iš kiekvieno šių rajonų, kurie tarsi atitinka tavo gyvenimo tėkmę – vaikystė sovietiniame Stoties rajone (spėju, turėjo būti pakankamai nejauku), paauglystė, branda ir nemaža dalis jau susiformavusio žmogaus – Justiniškėse (dar viena miesto legenda byloja, kad tą pačią rajono mokyklą lankė Selas, kurį kažkada švietimo ir ugdymo įstaigos koridoriuje „pavaišinai” spyriu į užpakalį). Ir štai jau kurį laiką – Karoliniškių dvylikaaukštis. Paskaičius tavo „Koralų kronikas” feisbuko profilyje, galima susidaryti įspūdį, kad, deja, prastai Karoliniškėse – būtent tame kvartale, kur vienas šalia kito išsidėstę didieji prekybos centrai „Lidl”, „Norfa” ir „Maxima”. Beje, gal ir nereikėtų stebėtis: prisimenu, kaip Baltupiuose sutiktas kebabų pardavėjas džiaugėsi čionykščiais gyventojais, ir keikė anksčiau turėtą vietą prie Karoliniškių poliklinkos: vagys, narkomanai...

Dabar man įsižeist? Niekas iš mano kaimynų nebūtų sutikę, kad gyvenom Stoties rajone. Gyvenome Senamiestyje, kaimyniniame Filharmonijai kieme, o Stoties rajonas buvo ten kažkur už Aušros Vartų ar pradedant Sodų gatve. Ir viskas mano Senamiestyje buvo jauku. Taip, buvo tuometinių budulių, bet kur jų nebūdavo? Taip, mano šulią Justuose lankė Selas. Ir dar viena muzikos žvaigždė – Mikutavičius. Abu jie buvo jaunesni, o Selas – daug jaunesnis. Marijonas buvo normalus bičas, lankė ir žaidė futbolą, į „Žalgirį“ ateidavo. Jį pažinojau. Selo – ne, nes na ar tamsta pažįsti aštuoniais metais jaunesnius žmones, besimokiusius tavo mokykloje? Gal ir esu kada įspyręs, jei maišėsi po kojomis. Justai man nepatiko nuo pat to, kai ten atsikėliau. Štai ten, ypač, kai jie dar statėsi, buvo išties nejauku. Kita vertus, jei paauglystėje nebūčiau persikėlęs į Justus, galbūt ir nebūčiau užsigrūdinęs ir su laiku tapęs „kietu biču“, nebijančiu gauti į snukį kur nors priešiškoje teritorijoje per išvyką.

Karoliniškių landšaftas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

O Koraluose mane viskas tenkina. Na taip, yra mano name daug girtuoklių, bet jie kažkokie kultūringi, per daug pas mane nelandžioja ir nesikabinėja. Jei nori pasimušti, pasimuša tarpusavyje su sugėrovais. Gal kad nepriklausau jų bendruomenei, tai gerbia.

Jei jau prakalbom apie prekybos centrus. Kaip tu, gyvenantis šalia trijų prekybcentrių, išsirenki į kurį prekybcentrį keliauti apsipirkti? Kuriame iš jų palieki daugiausia pinigų? 

Kai reikia tik cigarečių ar dar kokių smulkmenų, kurių „Lidle” galima rast, einu į „Lidlą”. Nes arčiausias. Kai reikia rimčiau apsipirkt – į „Maximą” ar „Norfą”. Nes „Lidle” – labai mažas pasirinkimas. Arba priklausomai nuo to ko reikia. Jei reikia apelsino – eisi į Lidlą. Jei arbatos – į Maximą, jei kopūstų – į Norfą. Kitaip mokėsi dvigubai.

Įsivaizduok, į svečius atvažiuoja užsienietis, kuriam nereikia įprastinių miesto simbolių ir grožybių – nei Gedimino pilies, nei Aušros vartų, nei Prezidentūros ir net Trijų Kryžių kalno. Kokį kitokį Vilnių jam parodytum, kur nusivestum? 

Jau buvo taip. Vienas panašus atvažiavo, sako: „Nuvesk į savo Vilnių, kur pats laiką leidi”. Kur aš jį nuvesiu, jei senatvėje laiką leidžiu namie? Nuvedžiau ten, kur kažkada kažkas buvo – „Žalgirio“ stadionas, „Žalgirio“ bazė. Tai pats prie Trijų Kryžių nuvarė. Ai, dar pamenu prieš daug metų rodėm užsieniečiams tuos jau įprastinius simbolius. Na ir mūsų šedevrą – vamzdį parodėm. Kažkodėl jie pyktelėjo, manė, kad iš jų kažkaip subtiliai tyčiojamės. Tada sakiau – tegu tie užsieniečiai nusisamdo sau gidą.

Prisimenu, kad tavo reportažuose iš pastarųjų metų kelionių po Lietuvą ir užsienį ne tokią jau menką vietą užimdavo ir gastronominiai įspūdžiai – vietos kebabų įvertinimas. Kebabinių šeimininkai, jei tik būtų sužinoję, kokį reiklų klientą aptarnauja, matyt šokinėtų iš džiaugsmo, išgirdę bent tai, kad jų kebabas patenka tarp įskaitinių. Rėžk kad ir skaudžią, bet tiesą – ar Vilniuje teko kur sukirsti įskaitinį kebabą. Ir jei taip – ar patektų į visų laikų geriausių kebabų top 10?

Matai kame esmė. Vilniuje aš kebabų nevalgau... Todėl nieko negaliu pasakyt apie juos.

Na, nebent tai, kad Koralų kebabai man pasitaikė visai nekokie. O patį neskaniausią visų laikų ir visų aplankytų vietų kebabą kažkada pirkau Gariūnuose. Ir bijau, kad apskritai Lietuvoje valgyti kebabai nelabai patektų į Top 10. Visų laikų geriausi (nes didžiausi) kebabai būdavo Balstogėje, garvežiuko formos kioske prie geležinkelio stoties. Įskaitinis kebabas yra kebabas pitoje, o ne lietuvių, rusų ir kitų postsovietikų mėgstamas lavašinis. 

Nori prisidėti prie Ingvaro Butauto memuarų pasirodymo ir knygą savo rankose turėti anksčiau nei I pasirodys prekybos vietose? Aktuali informacija: 

• • 10 eurų – vienos knygos siuntimas Lietuvoje į pasirinktą vietą arba atsiėmimas Vilniuje likus mėnesiui iki knygos pasirodymo prekyboje.
  • 25 eurai – vienos knygos siuntimas į pasirinktą vietą užsienyje likus mėnesiui iki knygos pasirodymo prekyboje.
  • 49 eurai – knyga ir vardinė spausdinta padėka knygos vidiniame tituliniame puslapyje (visame tiraže).
  • 99 eurai – atskiro leidimo išskirtinio dizaino knyga, asmeninis knygų įteikimas su autoriau įrašu. Spausdinta padėka knygos vidiniame tituliniame puslapyje (visame tiraže).
  • 499 ir daugiau eurų – atskiro leidimo, išskirtinio dizaino knygos (5 vnt.) + individualus susitarimas dėl padėkos formos. Spausdinta padėka knygos vidiniame tituliniame puslapyje (visame tiraže).
  Pinigai renkami į VŠĮ "Pirmyn, Žaliai Balti" sąskaitą. Prašymas nurodyti mokėjimo paskirtyje - parama I. Butauto knygai išleisti.
  Futbolo sirgalių klubas "Pirmyn, Žaliai Balti"
  Sąskaitos Nr. LT654010042400043925
  Luminor|DNB SWIFT: AGBLLT2X
  Kartu su mokėjimo duomenimis įveskite savo adresą, kad būtų žinoma, kur siųsti knygą.