Vilnius pagal Kastytį Sarnicką-Kastetą
Pavojingiausia XX amžiaus pabaigos Lazdynų vieta, vištienos karbonadas “pasiolke”, pankroko klubas Senamiestyje, Antakalnio ramybė – kartu su G&G SINDIKATO reperiu, o dabar jau ir rašytoju (čiupkit jo pirmąją knygą "Turnė", jei dar neskaidėte) Kastyčiu Sarnicku-Kastetu neriam į prisiminimus apie Vilnių: koks jis buvo ir koks yra.
Gimtuosiuose Lazdynuose pragyvenai ar tik ne dvidešimt, o gal ir daugiau metų. Kokie ryškiausi prisiminimai?
Tikra tiesa, galima būtų pasakyti kad gimiau ir užaugau Lazdynuose. Nors gimiau kiek pamenu, gimdymo namuose netoli stoties, Tyzenhauzų ar kokioj ten gatvėj, šalia LFF stadiono. Ten pat pasaulį išvydo ir mano sūnus, jei ką. Neskaičiavau, bet turbūt su tam tikrais protarpiais, kai vasarą būdavau “pas močiutę kaime”, išgyvenau Lazdynuose daugiau nei dvidešimt metų. Tiesa, vidurinę mokyklą baigiau Karoliniškėse, tai kaip ir koks kolaborantas, tremtinys ar disidentas kartais jausdavausi. O jei šnekėti apie prisiminimus, tai tie, nostalgiški, tokie iš vaikystės yra ryškiausi: "Vėtrungė" prie "Erfurto", žiedinės dviračių lenktynės, kur važiuodavo ir olimpiniai čempionai, geltona giros “bačka”, Panerių sodai ir stadionas. Vaizduotę labai žadindavo turbūt nuo lenkų laikų likę kažkokie įtvirtinimai Lazdynų miškeliuose.
"Vėtrungė" ir buvęs "Erfurtas" - vieni ryškesnių Lazdynų simbolių. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Įsivaizduok, kieme vėl 1996-ieji, tau dvidešimt metų, ir tenka pravesti ekskursiją po tuometinius Lazdynus. Ką siūlytum apžiūrėti, o ko lyg ugnies vengti?
Kol buvau vaikas man Lazdynai buvo pati geriausia vieta pasaulyje - aplinkui miškai, imdavom dviračius, pasileisdavom paneriu į vieną ar kitą pusę, kai kada išsiruošdavom į ekspedicinius žygius ir miškais plepėdami nukeliaudavom iki ežerų dabartiniame Pilaitės rajone. Vėliau supratau, kad ten savotiška šiknaskylė, kurią tik vienas autobusas per valandą jungia su miesto centru. Šaržuoju, žinoma. Lazdynus kirsdavo ir troleibusų linija. Bet man iki jos reikėdavo paeiti.
O ten kaip tik buvo garsusis Lazdynų kino teatras, kur tais laikais būriuodavosi “montanistai”, daugiausia iš rusakalbių sudaryta jaunimo bendruomenė, kurie stengdavosi mus, šiek tiek kitaip atrodančius, prilupti. Nebepamenu, ar 1996-aisias jie dar būriuodavosi ten. Bet šios vietos vengdavome kaip velnias kryžiaus, o pro čia realiai eidavo vienintelė susisiekimo su išoriniu pasauliu arterija.
Buvęs Lazdynų kino teatras - ne pati saugiausia rajono vieta XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Visgi, jei reikėtų pravesti istoriją rajonu, ar šiais laikais, ar ankstesniais, viena pagrindinių vietų, į kurią nuvesčiau šiuolaikinį, jau keturiasdešimt perkopusį asmenį - tai į aikštę Lazdynų centre prie senojo “Riešuto”, kur dabar įsikūręs labai neblogas gruziniškų patiekalų restoranas. Aš nežinau, gal tik man vienam, kuriame vis dar tūno tas liūdnas socialistinio režimo vaikas, ši vieta sukelia kažkokius nostalgiškus jausmus. Ne dėl architektūros, kokio paminklo ar mokyklos. Tiesiog toje vietoje buvo filmuojamas kultinis vaikystės filmas “Elektroniko nuotykiai”. Aš toje vietoje vėl prisimenu tuos mažyčius džiaugsmus, kurių taip stigo augant tarybinėje eroje.
Visas turinys pasiekiamas 1323.lt prenumeratoriams Contribee patformoje.