Šarūnas Mačiulis: kaip jį Žvėryno kiemai nuo milicijos gelbėjo

Šarūno Mačiulio gyvenimas spalvingas kaip ir jo eurovizinė daina „Traukinys”, su kuria „Poliarizuotų stiklų” (beje, neseniai išleidusios albumą) lyderis itin sėkmingai pradėjo populiaraus konkurso šturmą.

Ir kas žino, kaip viskas susiklostys toliau – labai gali būti, kad į Izraelį, kur vyks „Eurovizijos” finalas, išvyks ne nuglaistyta madinga nūdienos popžvaigždutė, o tikras rokenrolo vilkas, gyvenimiškos patirties sėmęsis ne pačių saugiausių sostinės rajonų gatvėse, jos aludėse ir klubuose. Jo pasakojimuose Vilnius toks kinematografiškas, jog, rodos, muzikanto ranka ištobulinta ne tik rašant hitus, bet ir filmų scenarijus. Sveiki gyvi atvykę į Šaro Vilnių – tokį, kokio galbūt neįsivaizdavote, ir, deja, nebepamatysite. 

Turbūt nesuklysiu Naujamiesčio Savanorių prospektą (buvęs Raudonosios armijos, labiau žinomas kaip Krasnūcha) ir Žvėryną įvardinęs kaip du pagrindinius sostinės rajonus, kuriuose „grūdinosi plienas”, t.y, kad būtent čia prabėgo Jūsų atkyviausi vaikystės/paauglystės metai. Krasnūchoje dainavote kultinės (kultinė, nes turi baseiną) 21-osios (dabar – Gerosios Vilties progimnazija) chore, Žvėryne, 15-ojoje vidurinėje (dabar – Žvėryno gimnazija) pratinotės tapti rokeriu ansamblio „Pop Desantas” sudėtyje. Kokie ryškiausi prisiminimai iš tų jaunų dienų? Ar jau ir tada, 1970-1980-ais, Krasnūcha garsėjo kaip kaip brutalus rajonas? 

Keista apie tai kalbėti, bet juk aš gimiau kai po antrojo pasaulinio karo buvo praėję tik 14 metų. Mieste buvo suvežta daug „zekų“, gavusių laisvų statybų kalinių statusą – jie ir dirbo statybose. Gyvendavo jie pradžioje mediniuose barakuose, neretai 5-6 žmonės viename kambaryje. Po to Krasnūchoje pradėjo statyti pirmųjų blokinių namų mikrorajoną ir kelti juos iš tų barakų į normalius butus. Namai tais laikais atrodė labai gražiai, bet žmonės su savo įpročiais gyveno savo gyvenimą. Aš prisimenu Žvėryną, kuris buvo miesto pakraštys. Panašiai kaip ir Žemieji Paneriai, kur iki to praleidau 8 metus. Sunku patikėti, bet vėlų vakarą praeiti Žvėryną buvo tam tikra prasme mažas žygdarbis.

 Sunku patikėti, bet Krasnūcha ant sienų jau žymima kaip prekės ženklas (TM). Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Rajonas knibždėjo kriminalinio pasaulio atstovais, o tais laikais netgi laikrodis buvo vertas dėmesio grobis (prisiminkime kaip prieš kelis metus narkomanai vogdavo mobilius telefonus, o dabar tai nieko nevertas daiktas pardavimui). Kasdieną pasiekdavo žinios apie tai, kad kažką vakar užmušė, sumušė ar apiplėšė. Užupis toks išliko dar ilgiau. Stoties rajonas, Šnipiškės gal tik dabar pagaliau gali lengviau atsikvėpti. Ačiū Europos Sąjungai: visi išvyko uždarbiauti į užsienius. Ir geri žmonės, ir „blogiečiai”... 

Jei grįžtumėte į tuos laikus, pamatytumėme, kaip smarkiai pasikeitė Jūsų jaunystės Vilnius. Štai kad ir kino teatras “Žvaigždė” (dar vadintas ir “Žvaigždute”) - medinė troba, stūksojusi prie pat Žvėryno bažnyčios, ir kurios pėdsakų šiandien nerastų nė archeologai. Arba gazuoto vandens automatai Žvėryno transporto žiede – kur dabar moksleiviai užgula “Jammi” greito maisto kioskelį...Galėtumėte nupasakoti Jums svarbiausių tuometinio Vilniaus vietų žemėlapį – vietų, kurių smalsus paauglys negalėjo apleisti? 

Be abejo, miestas keičiasi, gražėja. Žvėryno „Žvaigždutėje“ praleista daug seansų kino būdelėje, pas mokyklioką Bartašką, kuris dirbo ten kino mechaniku. Dirbti jis pradėjo dar besimokydamas mokykloje, nes seansai būdavo tik vakariniai, taigi po pamokų kaip tik spėdavo nulėkti. Tik šeštadieniais būdavo problemos, nes tada būdavo rytiniai vaikiški seansai, o šeštadieniais reikėdavo eiti į mokyklą. Dabar jau ten laidojimo paslaugų patalpos prie bažnyčios. Žiauriausias pokytis tai, kai Žvėryną perpjovė Narbuto gatvė. Aišku miestui jinai svarbi, bet ganėtinai sujaukė mano Žvėryno pusę ir dabar aš gyvenu „už kanjono“.

 Kažkur čia ilsisi kino teatro "Žvaigždė" ("Žvaigždutė") palaikai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kitas smagus etapas – jau grįžus iš sovetinės armijos. Pedagoginis institutas, pankroko grupė “The Carburators”, diskoteka “Disco Vivo” ir griausmingi skandalai, grasinimai išbraukti iš studentų sąrašų už antitarybinio gyvenimo būdo propagavimą. Ir visa tai 1980-aisiais, per patį brežnevizmo piką. Tai kas gi vyko tuo metu pedagoginiame ir už jo ribų? 

Tai buvo labai įdomūs laikai. Buvo ką tik pasibaigusi Maskvos olimpiada ir buvo šiek tiek atleisti varžtai. Nedaug, bet palyginus su tuo kas buvo, tai pakankamai. Jau gana laisvai galima buvo nusipirkti džinsų. Vilkaviškyje pradėjo siūti lietuviškus džinsus. Karaliavo disco stilius: ABBA, BoneyM, ChingisKhan, Sandra, Bony Tyler ir t.t. Laimei, pedagoginio diskotekai vadovavo iniciatyvus didžėjus Egidijus Butkevičius, kuris pamatė mumyse potencialą paįvarinti diskotekos programą, bet gana greitai užsidarė tas paįvairinimas. Teko eiti į pogrindį. Šalia pedagoginio 4 bendrabučių korpusų, už gero kilometro, prie Latvių viešojo transporto stotelės stovėjo kitas pastatas, kuriame rinkdavosi studentai. Nereikėjo didelės fantazijos ir labai greitai jis įgijo 5 korpuso pavadinimą. Tai buvo alaus paviljonas su staliukais gerti alų stačiomis.

Nesumeluosiu sakydamas, kad ten praleidau ko gero daugiau laiko negu paskaitose, nors paskaitas lankiau gerai ir šiaip su mokslais neturėjau problemų ir stipendijas gaudavau visada. Viskas čia buvo sava ir miela. Barmenė „Žuvycė“ (iš tikrųjų tai Janina), rinkinukai, bandelės su mėsa, kurias „Žuvycė“ įvedė į meniu, kad vargšai „studzentai“ bent pavalgytų kažką begerdami alų. Buvo atsitikusi „nelaimė“ – 5 korpuse surūdijo vamzdžiai ir kol juos keitė, pusantrų metų buvome priversti važinėti į aplinkinius rajonus: Viršuliškes, „Tauro ragą”, „Žemaičius“ arba į panašaus tipo „Bizonų slėnį“, kuris buvo VGTU ir VU universiteto įtakos zona. Ten neretai vykdavo santykių aiškinimaisi su vietinėmis Žirmūnų, Viršulų chebromis.

 Legendinis Žvėryno "5 korpusas". Dabar čia prekiaujama saldumynais. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Bet remontas pagaliau baigėsi. O aš buvau prisižadėjęs padaryti iškilmingą atidarymą. Susitarėme, kad padarysime po pietų pertraukos. Būdavo tokie dalykai, kad maitinimo įstaiga užsidarydavo pietų pertraukai. Atsimenu, kad grįžinėjau iš jaunųjų gitaristų būrelio užsiėmimo ir turėjau su savim gitarą. Atėjęs prie 5 korpuso radau minią studentų, kurie klausinėjo, kada gi bus ceremonija. Tam reikalui po matematikių paskutinio skambučio grupiokas Dainius Petraitis buvo priglaudęs raudoną juostelę, kuriai perkirpti buvo iš namų pasiėmęs ir žirkles. Viskas vyko spontaniškai. Liepiau rikiuotis fakultetais, po to rėžiau kalbą ant laiptelių apie alaus naudą studentų gyvenime ir griaudint audringiems aplodismentams perkirpau juostelę. Po to ją sukarpiau suvenyrams, sakydamas, kad kitais metais, pateikę ją, gaus alaus nemokamai (kitais metais atsirado keli studentai, kurie prisiminė mano šitą pažadą.Tada aš supratau, kad pažadais negalima švaistytis). Iš kažkur atsirado adatėlės ir visi pasipuošė tais raudonais kaspinėliais, kaip per didžiąsias šventes. Pagrojau keletą dainų, po to įjungėme magnetofoną ir prasidėjo neva diskoteka, kuriai vadovavo dabar žinomas žurnalistas Artūrs Ruduks. 

Po to prasidėjo keisti dalykai. Minioje pradėjo sukiotis įtartini asmenys ir po keliolikos minučių atvyko didžiulė milicijos būda, skirta kalinių pervežimui. Išlipę milicininkai liepė skirstytis. Kursiokas bandė aiškintis, pagal kokį įstatymą mes turime skirstytis, jeigu nieko blogo nedarome, bet netyčia mojuodamas ranka numušė milicininkui kepurę (o gal tyčia?) ir čia prasidėjo masiniai suėmimai. Mačiau, kad tie prieš tai šmirinėję žmogeliai (KGB agentai) rodo į mano pusę ir milicininkai puolė link manęs, bet chebra padarė „kamštį“, o į kitą pusę man - koridorių pabėgimui. Bėgiojau aš gana greitai, bet šiuo atveju būčiau viršijęs ir pasaulio bėgimo su kliūtimis rekordą. Peršokęs porą tvorų, kiemais atsidūriau gana toli ir nusprendęs, kad šiai dienai nuotykių užteks, grįžau namo. Laimei, buvau savo Žvėryne, kur visus užkaborius žinojau kaip savo penkis pirštus. Milicija dar laukė manęs pasaloje prie bendrabučių, bet jie juk nežinojo, kad aš ten negyvenu. 

Po to gerą pusmetį iki pat mokslo metų pabaigos visas pedagoginis šnabždėjosi apie riaušes, nesankcionuotą mitingą už Lietuvos laisvę, šimtus areštuotų studentų ir dar velniai žino ką... Nežinau ar čia tas 5 korpuso atidarymas sujudino ledus, bet jau vasario 16-ąją kažkas ant centrinio fasado baltais dažais užrašė „Laisvę Lietuvai!“ 

1986-1990-ieji, „Poliarizuoti stiklų” triuškinantis žygis per hitparadus, superpopuliari viktorina „Dešimt kart dešimt” - per šią televizijos laidą tada pirmą kartą pamačiau Šarą ir „Poliarizuotus stiklus”, kas iš esmės buvo lietuviški „Oasis” su Liamu Gallagheriu priešakyje, tik žymiai anksčiau nei tikrieji „Oasis”. Kokios tuo metu buvo svarbausios Vilniaus rokenrolinio gyvenimo vietos, kur mėgdavo susibėgti rokerių brolija ir seserija? Juk klubų – tokių, kokie yra dabar, nebuvo, kavinių buvo nedaug, o ir tos matyt labiau orientavosi į kultūringą tarybinių piliečių laisvalaikį prie taurelės. Kas likdavo – aludės arba kolektyviniai sodai?

Šarūnas Mačiulis. Be jokių abejonių - Lietuvos rokenrolo ikona. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt 

Taip, tas pasirodymas, per TV viktoriną buvo tarsi bombos sprogimas. Spaudoje buvau sukritikuotas dėl languotų kelnių, nes kur tai matyta, kad dainininkas dainuotų vilkėdamas languotas kelnes. Tada visiems atrodė būtina, kad muzikiniai kolektyvai privalo turėti uniformas. Kliuvo „Anties“ gitaristui Blūšiui dėl nupiešto trikampio ant kaktos. Kaip jis drįso? Štai tokioje atmosferoje vyko pirmieji koncertai. O po koncertų mėgstamiausia vieta buvo legendinis alaus baras „Tauro ragas“. Mes pažinojome visą kolektyvą ir visada gaudavome vietas, nors lauke stovėdavo nutįsusi 3 valandų eilė. Tereikėdavo iš šalia gatvėje stovinčio automato paskambinti ir „sezamas“ atsiverdavo. 

Viršutiniame aukšte virtuvė buvo nuostabi, kaip aukščiausios klasės restoranuose, todėl visada galima būdavo skaniai papietauti pasigardžiuojant šviežiu alučiu. Alus buvo tiekiamas tiesiai iš gamyklos (legenda apie vamzdį iš šalia buvusios „Tauro“ gamyklos nepasitvirtino). Pritrūkus alaus, jį atveždavo mašina su cisterna. Vėl gi gerbėjų būriai tempdavosi prie savo stalų, kurie buvo apačioje prie ilgų barų arba „graikiškoje salėje“ - „apendikse“, kur antras ilgas stalas buvo alaus brolijos klubo. Prie klubo stalo galėdavo sėdėti tik savi ir nusipelnę „bohemai“ žmonės. Aš tuos reikalavimus atitikau, nors ir buvau ganėtinai jaunas palyginus su Juozu Erlicku ir kitais dinozaurais.

„Tauro rago“ didybės likučiai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Likus keliems metams iki Nepriklausomybės Vilniuje, Koncertų ir sporto rūmuose buvo tokie populiarūs megafestivaliai, kuriuose būdavo renkami ir paskelbiami populiariausių dainų dešimtukai. Ir pats veržiausi pro rūmų stiklus į vidų, ardžiausi toje perpildytoje penkiatūkstantinėje minioje, šokau metalą per „Katedrą” ir švilpiau scenoje pasirodžius Egidijui Sipavičiui. Bet kas tuo metu dėdavosi užkulisiuose? Tarnybinis bufetas, įtariu, buvo apgultas tuometinių žvaigždžių. Bet kai į vieną vietą suvažiuoja visos Lietuvos žvaigždynas - „lauk superfinalo, lauk superpabaigos”, kaip dainuoja viena grupė. Taigi – triumfuodavo draugystė ar vis dėlto lėkdavo kibirkštys? 

Sporto rūmai iki šiol lieka mano atmintyje kaip puiki koncertinė salė, kur malonu koncertuoti ir, kas be ko, juos gaubia visa aureolė prisiminimų. Bufetas būdavo užgultas mūsų „primadonų“ kavutės mėgėjų, todėl vyriškoji dalis nesismulkindavo ir „bufetą“ pasidarydavo tiesiog persirengimo kambariuose. Arsenalas būdavo pradžioje atsineštinis, bet po to prasidėdavo „degalų papildymo“ operacijos. Bufete pagrinde būdavo konjakėlis ir brendžiukas, todėl degtinėlę reikėdavo vežti iš miesto su taksi. Gudresni taksistai turėdavo tiesiog bagažinėje sukaupę atsargas, kurios labai smagiai tirpdavo. Buvo netgi nusistovėjusi tvarka, kad pirmajame persirengimo kambaryje - „Poliarizuoti stiklai“ ir „DA-17“ (Arnas Klivečka ir Liutauras Kontrimas), na ir dar kas nors iš administratoriaus nuomone „nepatikimų“ kolektyvų, kuriuos reikėdavo kontroliuoti, kad nepadaugintų alkoholio. 

Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai kelis dešimtmečius buvo svarbiausia Lietuvos koncertinė aikštelė. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tolimiausias - Džordanos Butkutės, nes jos vadyba labai prašydavo ramybės prieš koncertą. Ramybės nebuvo niekam. Visi sporto rūmai dūzgdavo kaip bičių avilys. Pasibaigus koncertui ir išmokėjus honorarus, pratęsimui būdavo išperkamas visas konjakas ir brendis iš tarnybinio bufeto. Ne veltui sakoma: brangiausi yra pirmas butelis, o po to jau kaina nesvarbu... Kaip taisyklė, kitos dienos popietę, išsimiegoję, susirūpinę į sporto rūmus rinkdavosi muzikantai ieškoti paliktų išvakarėse daiktų, gitarų ir t.t. Tokie sugrįžimai aišku vėl turėdavo linksmus pratęsimus. Tarp roko grupių nebuvo jokių pykčių ar kitokių povandeninių srovių, bet štai su „fonograminiais“ būdavo sudėtingiau, nes kai kurie tiesiog spinduliavo arogancija ir būdavo negailestingų pašaipų objektais. Būdavo griežta gradacija: rokas ir popsas. Pas juos buvo savo „tūsas“ ir rokeriai ten net nelįsdavo. Nors, aišku, pasišnekėdavau praktiškai su visais dainininkais ir muzikantais iš abiejų stovyklų, nes „medžiai be lapų“ davė galimybę laviruoti. Buvau savas ir tiems, ir aniems. 

Jūsų gyvenime buvo ir sudėtingas etapas, liaudies vadinamas “užmynimas ant kamščio”. Kita vertus, galbūt tai leido pamatyti kitokį Vilnių. Gal teko pereiti per pogrindinį Vilnių ir jo taškus, sutikti žmones, kurių istorijas iki šiol prisimenate?

Kalbant apie tą etapą, kuo toliau bėgant metas (jau 10 metų), tuo labiau atrodo, kad tai buvo kažkokio tai man nepažįstamo žmogaus gyvenimas. Na, bet kas buvo tas buvo. Tikrai spalvingiausi būdavo „bohemiški“ pasisėdėjimai „Suokalbyje“ (Rašytojų sąjungos kavinė), dailininkų dirbtuvėse Užupyje, tada dar gana kriminaliniame ir iki dabartinio blizgesio labai tolimame, bet nuo to gal dar labiau žavingame. Labai įdomus „bohemiškas taškas“ buvo Vokiečių gatvėje butas, kurį praėję, kiek suprantu, didžioji daugumą menininkų ir vadindavosi tiesiog „einame pas Kliaugienę“, o ten nuėjus, visada rasdavai ką nors netuščiomis. Visada būdavo labai įdomu ir linksma. Dar vienas didelis „taškas” buvo „Muzikinis angaras“. Ten Žilvinas Žvagulis buvo padaręs muzikantų „rojų“. Muzikantai turėdavo ypatingas nuolaidų korteles, savąją aš gana greitai kažkur tai nukišau, bet buvau toks savas, kad nereikėdavo jokių kortelių, kurios suteikdavo tiesiog karališkas nuolaidas. Čia pasisėdėti užsukdavo daugybė šou verslo žvaigždūnų ir kylančių žvaigždučių kaip SEL‘as, ŽAS‘ai, SKAMP‘ai ir t.t. Publikai irgi būdavo papildoma motyvacija apsilankyti „Muzikiniame angare“ ir, jei pasiseks, pabendrauti ar bent paganyti akis į žvaigždes. 

Teko ne kartą užsibūti iki ryto. Labai dažnai nuėjus į tualetą, atgal į VIP salę net nesugebėdavau sugrįžti, nes buvau per prievartą pasodinamas prie vaišėmis nukrauto stalo ir su naujais gerbėjais balius tęsdavosi, kartais netgi su pratęsimais sodybose pajūryje, pasiplaukiojimu jachtomis ir... sugrįžimu atgal į angarą, kur jau laukdavo nauji gerbėjų būriai. Tačiau prieš angarą buvo dar viena legendinė Vilniaus Senamiesčio vietelė muzikos klubas „Langas“, kuris buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos muzikinis klubas, davusiam startą daugybės gerų idėjų įgyvendinimui. Čia vykdavo nuostabūs koncertai, kurie būdavo dar nuostabesni savo afterparčiais. Teko naktinėti ir čia su „Rebelheartais“, YVKYGYG „gražuoliais“, „Seno kuino“ vyrukais - Džyza, Vilijum Važnevičium, Benka-Benu Vainu. Pastarieji trys jau, deja, iškeliavo Anapilin.

Vilniaus Senamiestis, žinoma, puikus. Bet ir miegamieji rajonai turi savo žavesio. Kurie rajonai jums labiausiai prie širdies, ką jie turi tokio? 

Nenoriu nieko įskaudinti ir galbūt atrodysiu neoriginalus, bet puikiai jaučiuosi Žvėryne, Vilniaus ypatingame, gamtos apsuptame rajone, kuriame gyvenu jau 45 metus nuo vaikystės ir niekur nenorėčiau kraustytis, nes čia įleidau savo šaknis labai giliai. Iš čia išlydėjau Anapilin savo tėvus, žmoną. Čia užaugo mano dukra Eglė ir dabar pirmuosius savo mėnesius skaičiuoja anūkė Goda. 

Dar vienas, gana neįprastas taškas – Kirtimų kultūros rūmai, kuriuose repetuojate. Spėju, kad galbūt ir teko labiau pasidairyti po šį rajoną, o gal net ir pasmalsauti, kas gi vyksta legendiniuose ketvirtadienio šokiuose “Kam per 30”? 

Deja, taip jau susiklostė, kad tuose šokiuose buvau tik vieną kartą ir gana trumpai, nes kažkaip tai labai jau anksti prasidėjo muštynės ir šokiai buvo nutraukti. Tam tikrą gyvenimo etapą teko padirbėti visiškai šalia taboro. Nebuvau niekada bandęs narkotikų, bet tas vaikščiojimas po traškančius po kojomis panaudotus švirkštus užmušė bet kokias mintis net pabandyti nors ir lengvų, nors ir super lengviausių kvaišalų. Prieš dešimt metų visiškai atsisakius alkoholio, pradėjau sugrįžimo prie muzikos etapą. Net nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, bet nuostabi Kirtimų kultūros centro direktorė Vilma Paulauskienė sudarė mūsų kolektyvui idealias sąlygas repeticijoms ir koncertams. Čia mūsų antri namai.

Tradicinis klausimas: svarbiausios, mylimiausios, mėgstamiausios Vilniaus vietos? 

Neslėpsiu, kad mėgstamiausia vieta pasivaikščioti yra Senamiestis. Visas. Grįžęs iš tolimų kelionių ateinu čia ir pagalvoju: kurių velnių aš dar važiuoju kažkur į pasaulio kraštą, kada turiu tokį miestą, kuriame jaučiuosi taip puikiai?  Svečius visada nuvedu blynelių į Pilies gatvės kepyklėlę. Čia visada garantuotai puiku. Apsiperku dažniausiai „Panoramoje“, neretai apsilankau Kalvarijų turgavietėje. Koncertuojame dažniausiai „Tamsta club“ ir „Alaus namuose“ rudenį ir pavasarį. Kiekvienas klubas turi savo veidą, savo aurą. „Tamsta“ labiau klasikinio stiliaus, o „Alunamis“ labiau rokeriškas. Būtinai nueikite į Katedros varpinę 17:00, nes tada skamba visi varpai. Jausmas nepakartojamas!