Mykolas Katkus: Putniagos vaikas, "Suokalbio" liudininkas

Viešųjų ryšių ekspertas ir roko dainininkas Mykolas Katkus – vienas tų, kurie dar puikiai pamena apšepusį, ką tik iš sovietinės fufaikos išlipusį Vilnių, patekusį į laukinio kapitalizmo sūkurį ir tik po to pradėjusį judėti link to, kas šiandien vadinama jaukiu ir saugiu miestu. Banditai, muštynės, futuristinės novelės, įkaušę poetai...Jūsų laukia toks Vilnius, kokio dalis Jūsų neregėjote.

Esi vienas tų laimingųjų, kurie gali išlipti M. Katkaus stotelėje, pasivaikščioti M. Katkaus gatve - ir ne kur kitur, o savo gimtajame mieste. Tiesa, ne Mykolo, o Mikalojaus Katkaus. Ar teko kada praeiti šia Žirmūnų ne tokia jau ir maža gatvele? Neužklumpa toks keistas jausmas, išvydus prie namo pritvirtintą lentelę su užrašu “M.Katkaus g.”? 

M.Katkaus bendrapavardžio pėdsakai Vilniuje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Čia iš tų dalykų, kuriuos išgyvenau paauglystėję, kai ta M.Katkaus gatvė buvo atradimas ir nesibaigiančių draugų pokštų šaltinis (ypač garsiai skaityti kriminalinę kroniką). Tuomet padariau išvadą, kad mano vardu bent jau Vilniuje gatvės tikrai niekas nevadins. Dabar tai visai miela Katkų legendos dalis – kartu su daina apie karvedį Chodkevičių “Mūsų Katkus buvo drūts, tikras buvo karaliuks”. 

Esi iš tos keturiasdešimtmečių kartos, kurie dar prisimena ir sovietinį Vilnių – dalies jo jau nebėra. Kas galėjo, tarkime, 1978-aisiais, tavo gimimo metais, pagalvoti, kad vietoje Šnipiškių pradžioje esančių lūšnynų, sušvelnintai vadintų avariniais namais, išdygs dangoraižiai, kad nebeliks “Žalgirio” stadiono,”Lietuvos” kino teatro, bet atsiras MO muziejus, “Akropoliai”, krepšinis persikels iš Vilniaus koncertų ir sporto rūmų į “Siemens” areną, “Vilniaus bokštų” estradinius festivalius pakeis aktualių roko žvaigždžių pasirodymai ir taip toliau, ir panašiai... Koks Vilnius iš tos sovietinės epochos užsifiksavo tavo atmintyje? 

Aš užaugau Dzeržinskio gatvėje, Putnos stotelėje, tuomet gana pilkoje zonoje prie grėsmingo Šiaurės miestelio ir “Putniagos” – sovietų karininkų vaikų grupuotės valdyto rajono.

"Putniagos" kiemai dvelkia rudenine ramybe. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

44-oji mokykla, kurioje mokėsi mano kiemo draugai, ilgą laiką buvo metalistų bastionas, kol gal 1988-aisiais po didelių muštynių su “Putniaga” ir jiems talkinusiais “Šanchajaus” (turgaus rajono grupuotės) banditais metalistai buvo sumušti ir privalėjo nusiskusti galvas. Vėliau tie garsūs kiemo metalistai tapo ne mažiau pasižymėjusiais urlaganais. Vilniaus modernumo simbolis tuomet buvo ne tamsus ir purvinas senamiestis ar juo labiau Užupis, bet atskiros kitokio pasaulio salos – “Neringos” restoranas, Moksleivių rūmai, Lazdynų mikrorajono daugiaaukščių namų kvartalas. Labai svarbus tuometinis jaunimo kultūros atributas buvo rūsiai – juose buvo galima ant sienų kabintis plakatus, gerti vaisiuką, groti gitara – bent kol niekas nepaskųsdavo. Kai prieš šešerius metus pirmąsyk buvau Minske jaučiausi panašiai – baimėje sustingęs oficiozinis miestas, kuriame gyvybė pulsuoja kažkur požemiuose, butų virtuvėse, keistuose skveruose. 

Kalvarijų (buvusi F.Dzeržinskio) gatvė. Kadaise šioje gatvės atkarpos apylinkėse virdavo žiaurūs subkultūrų mūšiai. Foto: Julius Baliutavičiu/1323.lt

Manau, bene didžiausias skirtumas tarp mūsų kartos ir dabartinių šešiolikmečių buvo (ir mums tebėra) požiūris į naujoves, modernumą. Mes su giliu džiaugsmu išgyvendavome kiekvieną naują namą, vietą, remontą – Vilnius mums kaip tuščia spalvinimo knygelė, kurią kiekvienas naujas namas pripildo gyvybės. Atsimenu kaip su dramos būrelio draugais – Andriumi Jakučiūnu ir Mantu Verbiejumi važiuodavome į oro uostą gerti kavos: jo mėlyna konstrukcija ir švara atrodė kaip kitokio, vakarietiško pasaulio dalis. Panašiai džiugiai išgyvenome pirmąsias kooperatines kavines, picerijas, meno galerijas, džiazo klubus, maisto prekių parduotuves, ekranus. Man regis, kad dabartiniai spalvotame pasaulyje užaugę vaikai kaip tik ieško to, kas tikra, purvina, autentiška: tiek žmonėse, tiek muzikoje, tiek vietose. 

Mykolas Katkus. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kitas Vilniaus istorijos momentas - primityvusis ir net brutalusis kapitalizmas: reketas, suvešėjusi spekuliacija Gariūnuose, kioskų kultūra, “načnykai”, sprogimai ir šūviai gatvėse, avietiniai švarkai – iš vienos pusės. Iš kitos – agresyvios chuliganų gaujos, siaučiančios kiemuose. Neteko susidurti akis į akį? 

Teko – esu stumdęsis ir troleibusuose, ir kavinėse, net ir mušęsis koncertuose. Bet labai žiauraus užkabinėjimo išvengiau – esu aukštas, didelis, ir tai mane ne kartą panašiose situacijose gelbėjo. Be to nuo 12-os metų persikėliau į Žvėryną, kuris buvo gerokai ramesnis rajonas. Apskritai kriminalinės romantikos istorijos buvo labai svarbi tuometinio buvimo gatvėje dalis – visi žinojome kur, kokios gaujos teritorija, istorija, grūmėmės dėl vietos Sereikiškių parke. Iš esmės iki 1996-ųjų miestas buvo nesaugus – grupės „Pompa“ daina apie pasivaikščiojimą Gedimino prospektu (kūrinys „Mano pana“) gerai atspindėjo tuometinę situaciją, o ką jau kalbėt apie Krasnūchą, Stoties arba Kalvarijų turgaus rajonus. Viskas stipriai pasikeitė 1996-aisiais. Nežinau kodėl, bet saugios miesto vietos vis plėtėsi ir jau 2001-aisiais miestas tapo visiškai civilizuotas, kokiu išliko iki šiol. 

Nors grupę “The Station” subūrei jau sulaukęs brandaus amžiaus, tačiau maištingos muzikos fanu buvai nuo paauglystės. Gal galėtum sudėlioti anų laikų jaunojo rokerio marštutą? Tarkime mes, kiek vyresni - jei sužinodavome, kad vyksta koks koncertas ar festivaliukas, kaip taisyklė, “apsiginklavę” kas trilitriniu, kas keliais buteliais alaus, nusėsdavome Karoliniškių miškelyje. Kelios valandos apšilimo – ir pirmyn: į VRM, Statybininkų, Geležinkeliečių (dabartinis “Kablys”) rūmus. Koncertai ir festivaliukai buvo reti, bet kiek džiaugsmo suteikdavo...

Vaikystėje mano kieme gyveno vieni metalistai, o aš, vyresnio brolio įkvėptas, buvau „njuveiveris“, prie šio stiliaus kažkodėl priskirdamas U2, „Talk Talk“ ir „Tears For Fears“. Paauglystė atėjo jau nepriklausomybės laikais, brolis įsirašė „The Cure“ albumus ir pradėjau save vadinti gotu tuo metu, kai šios subkultūros apskritai nelabai buvo. Dar vėliau „The Cure“ papildė naujoji alternatyvaus roko banga – „Nine Inch Nails“, „Soundgarden“, „Nirvana“. Tokios muzikos fanų nebuvo labai daug („Nirvanos“ populiarumas Vilniuje sprogo gal tik 1995 metais) ir tiesiog eidavome į visus koncertus, kurie nekainuodavo, o pagrindinis buvimo muzikos fanu aspektas buvo sėdėti namie ir klausytis muzikos, arba užsidėti ją kokiame draugiškame kabake. Eidavom pas metalistus (pradžioje į „Pilies menę“, paskui į „Pelėdą“), mūsų grupė buvo BIX, kurios klausydavome visokiuose studentiškuose renginiuose profsąjungų rūmuose, taip pat „Skylė“, kuri grojo filologams. Eidavom net pas reiverius į NASA, „Ultra“, „Ekstra“ ar „London Club“. Bet pirmas tikrai didelį įspūdį palikęs koncertas buvo jau pirmame kurse, kai Kalnų parke pasirodė tuomet dar britpopą su gotikiniu prieskoniu grojęs Igoris Kofas. Sakiau: va, kažkas groja mano muziką. 

Toliau plaukiam roko banga – Vilnius yra įamžins Johno Lennono, Franko Zappos atminimą. Bet juk šios garbės nusipelno ir daugiau roko didvyrių, tiesa? Kokią sostinės vietą parinktum Kurto Cobaino biustui? 

Bet kuri vieta, kuri dar nespėjo hipsterizuotis. Naujininkai gal. Mano gimta Putniaga irgi puikiai tinka, ten viskas dar kokybiškai pilka. 

Žinia, fantastikos žanras tau prie širdies. Kaip gi galėtų atrodyti futuristinis Vilnius? 

Esu labai daug apie tai galvojęs, padėjęs rengti „Lituanicon“ ta tema, net prirašęs novelių. Viena jų – man pirmoji žinoma lietuviška kiberpanko novelė „Idealus pasirinkimas“ (skelbta 1995 metų GLF‘e) pasakoja apie jaunuolį, kuris žaidžia dabartiniame „Skalvijos“ kino centre, kur veikia „virtualios realybės žaidimų salonas“, kitą bičą, vardu Šamanas, kuris virš miesto skraidė oro balionu norėdamas išsklaidyti pagirias ir Katedros riterius, religinių fanatikų būrį, kovojantį už garbę ir moralę. Kitose novelėse dar pasakojau apie Vilniaus neopagonis teroristus ir Rašytojų sąjungos pastato (ten, kur „Suokalbis“) rūsyje uždarytą pabaisas kuriantį biotechnologijų mokslininką. Regis, nedaug teprašoviau? 

Poezija tau nesvetima, o poetus savo laiku maloniai priglausdavo rašytnamyje įsikūręs “Suokalbis” (jau prieš kurį laiką pakeitęs šeimininkus, pavadinimą ir atmosferą). Ar dar spėjai senajame “Suokalbyje” patirti pora bohemiškų nuotykių? Pasidalintum jais su skaitytojais? 

Buvusio "Suokalbio" (dabar - "Salionas") langai. Už jų savo laiku kunkuliuodavo įnirtingas bohemos gyvenimas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

„Suokalbis“ buvo jaunų poetų magnetas ir juodoji senų poetų skylė. Kokiais 2000-aisias jis išsigimė ir virto tiesiog juodąja skyle, traukiančią įvairiausius girtuoklius. Esu ten gausybę kartų naktinėjęs su kitais jaunais poetas, ypač per naktinius „Poezijos pavasario“ skaitymus, kai dalis net nesulaukdavo savo eilės arba ant scenos kopdavo su neapsiverčiančiu liežuviu. O bohemiški nuotykiai ten visuomet tokie patys – keli labai girti ir talentingi žmonės apsijuokia, o tu tai kažkaip liudiji arba sudalyvauji: ar girta poetė kabinėjasi, ar girtas poetas į snukį siūlo. Mano mėgstamiausia „Suokalbio“ vieta visuomet buvo rūkomasis kieme – ten ir ramiau, ir visi velniai išeidavo tik po vieną.

Trumpas Vilniaus gidas pagal Mykolą Katkų – dešimt sostinės vietų, kur tu jautiesi gerai.

Barai – „Vėjai“, „Spiritus“, „Burbulio vyninė“. Vilniaus gatvės „Cafeinne“. Rokantiškių kapinės ir aplinkiniai miškeliai. Vingio parkas. Sereikiškių parko dalis Trijų kryžių papėdėje. Šv.Stepono gatvė. „Peronas“. Akademinis dramos teatras. Ir daug daug vietų, kurių jau nebėra.