Šeštieji Bukčiai: kurortas industrijos pašonėje
Bukčiai man, augusiam Karoliniškėse, matyt iki šiol būtų buvusi terra incognito, jei tolimais kokiais 1987-aisiais, klasės auklėtoja nebūtų prabilusi apie vilojančią perspektyvą užsidirbti rublį vieną kitą.
Daug kas iš tų laikų užsimiršto, bet ta „įkvepianti” ir „ motyvuojanti” kalba, kad štai, socialstinė-komunistinė šalis, jums, moksleiviai, suteikia galimybę savo rankomis užsidirbti, iki šiol kartais suskamba ausyse.
Nežinau, kaip tiksliai tai vadinosi, bet trečiadienio popietę, po pamokų, būrelis daugmaž pažangių (blogiukai iš sąrašo buvo eliminuoti, matyt, bijant, kad bus daugiau chaoso nei naudos) moksleivių skubėdavo į stotelę ir nuo tuometinės kometos prasidėdavo kelionė į Bukčių metalo gaminių fabrikėlį. Bet jį (kas liko iš jo) ir prisiminimus apie moksleiviškus potyrius kanistrų dažymo ceche palikime kitai serijai, o dabar grįžkime į 2019-uosius, kovo vidurį, kuomet aš vėl sėdžiu autobuse ir vėl važiuoju į Bukčius – po daugiau nei trisdešimties metų. Taip taip, pirmą kartą po to “uždarbio” laikų.
Taigi, Bukčius šiandien galima sąlygiškai perskelti pusiau – į vienus suka 116 autobusas, į kitą važiuoja 49-as. Arba kaippasakytų vietos gyventojas, 116-as važiuoja į buvusius Šeštuosius Bukčius, o 49-as aptarnauja Penktuosius Bukčius – kur ir stūksojo gamykla, o geltonų mūrinukų bei Mergelės Marijos skulptūrėlės nuotraukomis iš čia ir dažniausiai iliustruojami negausūs įspūdžiai iš Bukčių.
Su istoriniu kontekstu galite susipažinti ČIA, ir kol galvon dedatės datas ir legendas iš šios Vilniaus dalies, mes jau išlipame paskutinėje 116-ojo maršruto stotelėje ir einame gaudyti vėjo laukuose.
Vakarėjantys Šeštieji Bukčiai tušti, tik girdėti statybininkų, renčiančių eilinį prašmatnų tūrį, balsai. Šią Bukčių dalį galbūt ir būtų galima pavadinti kurortine, jei ne kitoje Neries pusėje ūžiantys industriniai Žemieji Paneriai, sukuriantys tam tikrą atmosferą. Toks gana keistas jaumas, kuomet eini pro prašmantnius namus, kai kurie savo dizainu primena pajūryje matytas vilas, derinančias senąją mokyklą su patogumu ir modernumu, o lyg kontrastas joms – Žemųjų Panerių kaminas kyšo. Lyg ir netoli, bet jau kitame Neries krante.
Iš Šeštųjų Bukčių galima grožėtis Žemųjų Panerių industrija. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Patys Šeštieji Bukčiai lyg susiskirstę į du kvartalus – lygumėleje puikuojasi nauji ir prabangūs namai, išdailinta veja, kojos žingsniuoja asfaltu - nemenko kalibro “žvejai” gyvena Upėtakių, Vėgėlių gatvėse. O juk gali būti, kad iš tiesų prieš pora amžių šių vietų čiabuviai didžiąją laiko dalį praleisavo mirkdami upėje ir gaudydami žuvį.
Takelis link Neries. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Praėjus prabangius namus, baigiasi ir asfaltas, keliukas suka nuokalnėn, o prieš akis atsiveria senųjų Bukčių trobesiai. Nors ir naujakurių čia netrūksta. O štai ir takelis Neries link, pravingiujantys tarp dviejų daržų ir išvedantis į plynę, kur gali visa savo esybe pajusti šių vietų jėgą: dar nurudusi, bet jau greitai sužaluosianti pieva, ramiai plaukianti Neris, pavasarinės sąnašos. Na, ir žinoma vienas kitas alkoholio butelaitis.
Tiesą sakant, galima suprasti. Tokiose pakrantėse galima sėdėti valandų valandas ir medituoti. Matyt tokių – medituojančių prie buteliuko – netrūksta. Bet šaiandien jų nėra, tad gali iki valios išdidžioje vienatvėje džiaugtis gamtos ir industrijos sinergija.
Šeštųjų Bukčių nūdiena - 1323.lt fotogalerijoje (Foto: Julius Baliutavičius)
