Pradėkime nuo priešistorės – preš ketverius metus (nors, atrodo, tai buvo jau taip seniai) Kalvarijų gatvėje, netoli turgaus, kurį laiką stūksojo furgonėlis, kuriame, ko gero, pirmą kartą susipažinau su adanos iešmeliu.

Sostinės nekilnojamo turto skelbimų rinką sudrebino intriguojantis pasiūlymas – parduodama viena seniausių ir garsiausių sostinės kavinių, tikras Užupio simbolis - „Užupio kavinė“. Parduodamos ne tik patalpos – visas verslas, tad prašoma suma – atrodo gana įspūdingai. 

Po 22 metų „bevardystės“ legendinė Antakalnio užeiga, ilgus metus buvusi žinoma kaip „Baras baras“ arba „Kregždė“ („Kregždute“ sovietmečiu vadinosi visas didelis gastronominis kompleksas Antakalnio gatvėje) nusprendė „pasikrikštyti“ - savininkai šiam garsiausiam Antakalnio barui nusprendė suteikti „Star Bar“ pavadinimą. Pavadinimas nėra toks jau išpūstas – čia iš tiesų galima sutikti legendinių žmonių: nuo sporto komentatorių iki garsių menininkų.

Lietuvos nacionalinis muziejus paskelbė dalies Signatarų namų patalpų nuomos konkursą, kurio laimėtojui būtų suteikta galimybė atkurti istorinės kavinės-cukrainės „Baltasis Štralis“ dvasią. Pilies gatvėje esančiame pastate, kuriame šiuo metu įsikūręs muziejus, beveik šimtą metų veikusi kavinė buvo ypatingai populiari tarpukario Vilniaus inteligentijos tarpe.

Nors Žvėrynas paskutinius dvidešimt metų garsėja kaip prašmatni ramybės oazė, tačiau ir čia galima rasti ne vieną ir ne dvi vietas, kur galima nusėsti ne tik prabangiai vakarienei, bet ir smagiai pakelti bokalą.

Ketvirtadienį sostinėje duris atvėrė atnaujintas pagrindinis tinklo „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) restoranas Lietuvoje. Naujoje vietoje – Gedimino pr. 5, įsikūręs restoranas renovuotas atsižvelgiant į šiuolaikines tendencijas, naudojant kuo natūralesnes medžiagas. Nauja, moderni erdvė aprūpinta skaitmeniniais kioskais ir meniu stendais, siekiant sukurti kuo daugiau patogumo klientams.

Baisiausias Vilniaus gatvės (taip, tos pačios kurioe verda siautulingas naktinis gyvenimas) kiemas, panašu, pribrendo pokyčiams. Savivaldybės puslapyje paskelbti projektiniai pasiūlymai, bylojantys apie artėjančią „revoliuciją” 29 numeriu pažymėto namo kieme. 

Jei tik Eduardas Mieželaitis būtų gyvas, ko gero, šį rytą, jis kurtų naują savo eilėraštį ir net gi be raudono kvapo - „Virš Naujamiesčio kitas išaušo jau rytas”. Tiesa, su sąlyga, kad vasario 15-osios vakarą jis būtų įslinkęs į naująjį Naujamiesčio barą „Sparta”.

Kad ir kiek bemylėtum Vilkpėdę, dar kitaip žinomą kaip Krasnūcha (nežinantiems – sovietmečiu Savanorių prospektas buvo vadinamas Raudonosios Armijos prospektu, nuo jo ir susiformavo Krasnūchos pavadinimas), bet faktas yra toks – skrandžio Savanorių žiedo apylinkėse labai nepalepinsi. 

Kaip per miglą prisimenu, kaip prieš kokius gal aštuonerius metus, o gal dar seniau, duris užvėrė mano pamėgta “Gramutė” (prie Pylimo Kiaušinio), o visai netrukus ten jau zujo guvus vyrukas, kurio pagrindiniu virtuvės akcentu tapo traškūs kepti vištos sparneliai (tuomet dar nelabai kas ir girdėjo tokį pavadinimą – Buffalo sparneliai).

Prieš kelias dienas prekybos centre „Moki-Veži” įvyko kažkas nenumatyto - po ilgos ilgos pertraukos vėl prisiminiau čebureko iš karštų bandelių vitrinos (kiek teko matyti, visada tuos karštų bandelių taškus globoja tetos) skonį. Kišenė palengvėjo 1,7 euro, o skrandžio įspūdžiai deja, liko tokie, kaip prieš dvidešimt metų, kuomet tekdavo kartais pastverti čebureką iš Spaudos rūmų foje stovinčios tetos. Gaila tik, kad atmintyje neužsifiksavo, kiek tada kainavo čeburekas. Vieną litą?

Galbūt kai kam sunku būti patikėti, bet štai ši nuotraukose įamžinta Vilkpėdės čeburekinė veikia jau keturiolikus ar šešioliktus metus. Įspūdingas pasiekimas, žinant, kad ne tokia jau dažna sostinės užeiga sugeba savo kulinarinę vėliavą nešti keliolika metų. Ir tai – be jokių feisbukų, instagramų bei gūglo mapsų. Tikroji Vilkpėdės kulinarinė alternatyva.

Vidurio Azijos virtuvė, dar neseniai Vilniuje turėjusi vos kelis taškus, kur burdavosi vietinės uzbekų, kirgizų ar tadžikų bendruomenės bei smalsesni vietiniai, panašu, dabar išgyvena tikrą pakilimą. Ar tik nebus prie tokio pakilimo prisidėjusios kai kurios keleivių pervežimu ir logistika besirūpinančios bendrovės? Štai, pavyzdžiui, atsivertę savo tinklapio vidinius resursus, matome įdomų reiškinį – jei dar prieš pora mėnesių smalsus vietinis gastroturistas labiausiai gūglino „Azerus”, dabar gi geltonus lyderius paieškos marškinėlius perėmė mūsų aprašyti „Dushanbe”, gerokai pagyvinę iki tol nykokai atrodžiusią Kauno ir Smolensko gatvių sankirtą.

Naujajam vilniečiui (o jų kiekvienais metais sostinėje, jei tikėti statistika, daugėja ne vienu ir ne dviem tūkstančiais) turbūt kiltų klausimų, kaip tokiame apybaisiame Kauno gatvės pastate galėtų būti įsikūręs restoranas ir dar su ilgamete istorija. Tačiau faktas toks: „Ararat” savo istoriją būtent šioje vietoje rašo jau keliolika, o ir gal ir daugiau nei dvidešimt metų.

39-uoju numeriu pažymėtas Panerių gatvės gigantiškas pastatas, žinoma, prašyte prašosi atskiros studijos – tiek jame yra visko, pradedant nuo gyvenamųjų patalpų, garsaus krepšinio aistruolio Tomo Balaišio-Sėklos kontora ir baigiant ansamblio „Lietuva” repeticijų patalpomis ar vaikų švenčių kambariu. Pats pastatas tiesiog alsuoja Naujamiesčio industrijos dvasia ir jį drąsiai galime laikyti gyvu šio rajono industrinės epochos paminklu.

Kažkada dar sovietiniais laikais, vartydamas „Komjaunimo tiesą“, godžiai perskaičiau straipsnį apie „Scorpions“ ir iki šių dienų prisimenu antraštę: „Scorpions: amžini kaip džinsai“. Štai kokios „klikbaitinės“ antraštės tais laikais būdavo! Ir iš tiesų, „Scorpions“ koncertuoja dar ir šiandien, o štai dėl džinsų amžinybės galėtume pasiginčyti.

Ir vėl esame gastronomijos kelyje, šį kartą kuriam laikui pamirštam sostinės kebabines ir neriam į dienos pietų rinką, kurioje šiais nestabiliais, energetikos krizės mėtomais laikais gali pasidovanoti įvairių potyrių.

Vidurinės Azijos virtuvė Vilniuje plečiasi šviesos greičiu, kiek į šalį stumtelėdama kinų virtuvę ir įsikurdama tose patalpose, kur anksčiau vilniečius pasisotinti kviesdavo raudoni (tik ne tos specifikos, apie kurią galbūt pagalvojote) žibintai.

Dievas mato: tiek kartų praeidamas pro šią intriguojančią vietą, vis baudžiausi pakilti į ją metaliniais laiptais ir vis kažko pritrūkdavo – prieš savaitę ryžtingai pradėtą žygį sustabdė ant durų kabantis perspėjimas, jog čia valdo tik grynieji. Teko vėl grįžti į pradinį tašką, tačiau mūsų užsispyrimui jau niekas nebegalėjo sutrukdyti: kitą dieną čia grįžome rankoje spausdami 5.5 eur.

Tarp dviejų judresnių miesto judėjimo gijų – A. Goštauto ir Lukiškių gatvių įsispraudusi Mečetės gatvelė paprastai ilgą laiką būna tyli, rami. Tačiau atėjus pietų metui, čia nuolat galima išvysti būrelius žmonių, kurių didelė dalis dingsta mįslingame pusrūsyje.