Kebabų bomba prie VCUP: kaip ,,Elpitta kebabai” vakarą išgelbėjo
Tai žadėjo būti vienas iš tų pilkų vakarų: darbas-greitas perkandimas mieste-namai. Kojoms per Baltąjį tiltą lėtai sliūkinant VCUP lik, galvoje mezgėsi planas, kaip greitai ir neskausmingai nuraminti apie save vis garsiau pareiškiantį skrandį: ach taip, ,,Hesburger‘‘, koks nors mėsainis už 3.8 eur ir vakaro ,,pramogos‘‘ baigtos.
Tačiau šio plano įgyvendinimui sutrukdė aukštesnės jėgos, šiuo atveju apsireiškusios garsiai šurmuliuojančio ir niekaip nieko neišsirenkančio turistų būrelio pavidalu. Mano kantrybė trūko po penkių minučių ir netrukus atsidūriau pėsčiųjų alėjoje. Tačiau kur toliau? Negi į ,,Eden” klubą? Tačiau jau po minutės nuodėmingos mintys išgaravo iš galvos – tiesiai prieš akis prabėgo reklaminė juosta, skelbianti, kad štai čia yra ,,Elpitta kebabai”. Chm, ne matyti, nei girdėti. Ką gi, praverkime duris.
,,Elpitta kebabai” įsikūrę VCUP pašonėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Nenustebkite, jei šis vardas Jums nieko nesako – tai gana naujas žaidėjas sostinės kebabų rinkoje. Prieš pusmetį debiutavęs furgonėliu ties S. Batoro ir Rudens gatvių sankryža, Rustamas štai jau ketvirtą savaitę sukasi keliolikos kvadratinių metrų užeigėlėje beveik pačioje sostinės finansų širdyje – didieji bankai ir savivaldybė nuo jo taško nutolusios per kelis šimtus metrų.
Suprantama, konkurencija viešojo maitinimo sektoriuje čia yra beprotiška, tačiau Rustamas sukasi kaip vijurkas, ir, rodos, patenkintas ir savo kebabų versliuko plėtra, ir nauju užsiėmimu – 33 metų judriam vyrukui patinka derinti įvairias veiklas, tad neveltui šioje kebabinėje galima rasti ir jo vizitines korteles, reklamuojančias prašmatnaus automobilio nuomą. ,,Su vairuotoju. O vairuotojas esu aš”, - patikslina Rustamas, spėdamas ir bendrauti, ir gaminti manąjį kebabą pitoje.
Rustamas greitai perprato kebabų gamybos paslaptis. Foto/Julius Baliutavičius/1323.lt
Egzotiško uzbekų kraujo turintis vyrukas išties komunikabilus – tokių žmonių retai sutiksi kebabinėse, o juk greito gatvės maisto užkandinėse nebendraudamas su klientais vargu ar pasieksi aukštumų. Štai ir ,,Elpitta kebabų” atveju – interjeras savo išraiškingumu ir atmosfera gerokai nusileidžia mūsų aptarinėjamiems ,,Azerams” (nors, žinoma, už šachmatų lentą galima parašyti riebų pliusą), tačiau Rustamo komunikabilumas ir gera nuotaika, įpučianti pozityvumo ir gerokai pavargusiems nuo pilkos dienos, yra aukščiausio lygio.
Užeigos interjeras neįmantrus. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Žinoma, niekas negali žinoti, ar jis išliks toks pat teigiamas, kuomet pas jį per dieną ateis nebe penkiasdešimt klientų, o šimtas. Nemaža pita, į kurią primetama gera šūsnis sultingos vištienos (,,ją užsakome iš Šaulių” - pažymi šeimininkas), tradiciniai kopūstai, netradicinės korėjietiškos morkos ir – dėmesio dėmesio – žiupsnelis kepintų svogūnų traškučių, iš mano kišenės ištraukia penkis eurus ir belieka žengti paskutinį žingsnį – pasinerti į vėlyvo vakaro puotą.
Gamynos procesas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Taip, tai buvo vienas iš tų aštresnių („bet jelapeno tau nedėsiu, nes bus jau per aštru“, - perspėja Rustamas, matyt kiek apsirikęs nustatydamas manąjį pakantumo aštrumui lygį) bombinių kebabų, kurie retai, bet kartais vis dar suvirpina ne tik skrandį, bet ir širdį. Vienas iš tų vis rečiau ir rečiau pasitaikančių stebuklų, kuomet eini sutemusio Vilniaus gatvėmis, lapnoji ne patį sveikiausią maistą pasaulyje ir giedi odes gyvenimui. Pasirodo, lapkritis nėra jau toks labai liūdnas mėnuo.
Rezultatas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt