Legendinei Stoties rajono „Čili picai” (tai pačiai, virš kurios durų V. Šopeno ir Sodų gatvės sankirtoje kabo liūtuko galvos lipdinys) papildžius sostinės viešojo maitinimo istorijos archyvus ir tuo pačiu nusinešus nemažą dalį didingai baisaus dvidešimto amžiaus pabaigos-dvidešimt pirmo amžiaus pradžios Stoties rajono polėkio, čia net tapo šiek tiek liūdna.

2020-ųjų pradžia – rūgštoka kitokio Vilniaus mėgėjams. Dideli klaustukai dėl „Kablio”, „Jamaikos”, o štai ir, galima sakyti, istorinė sostinės džiazo vieta, turėtų netrukus apsivilkti visai kitokį rūbą.

Pagrindinė Žvėryno transporto ir linksmybių arterija – Kęstučio gatvė – jau kelis mėnesius „švenčia” šios gatvės 55-uoju numeriu pažymėto pastato „sugrįžtuves”. Jei tiksliau – legendinio cokolinio aukšto. Nieko nesupratote? Ką gi, tada aiškiau ir trumpiau – nuo praėjusio rudens čia vėl gali išgirsti šurmuliuojančius žmones, išlenkti bokalą putojančio ir pasinerti į diskusijas.

Vilniuje. Žvėryne (Vytauto g.35) duris atvėrė „fine dining“ tipo (garantuojančio aukščiausio lygmens patiekalus ir aptarnavimą) restoranas „I HATE SUSHI“, orientuotas į sušio patiekalus bei Šampanės regiono gėrimus. Rytų Europoje sušių restoranai jau spėjo pavirsti į greitojo maisto atsiėmimo punktus, todėl žmonėms, turintiems aukštesnius lūkesčius, tekdavo kokybiškų sušių ieškoti užsienyje. Šiandien svečiai kviečiami į gamtos pažinimo kelionę, kurioje galės ragauti tikrų, nuo „pramonės pabėgusių“ sušio patiekalų.

Nors mintimi atidaryti savo barą ar restoraną susivilioja daugelis, tai vis dar lieka viena tų verslo sričių, kurioje bankroto rizika be galo aukšta. Tam smarkiai pakenkė ir karantino metai, ir išaugusios elektros bei kitos kainos. Populiariausių sostinės barų įkūrėjas Matas Puodžiūnas tvirtina, jog norint šiandien atidaryti patrauklią vietą Vilniuje, reikėtų bent pusės milijono eurų investicijų, o išlaikyti tokį verslą kainuoja ne tik dideles finansines išlaidas, bet ir sveikatą, nesugebant nubrėžti ribos tarp darbo ir linksmybių, rašoma pranešime žiniasklaidai.