Vėlyvas atradimas: „Kebab n Curry” suktinukas tarp mafijos istorijos puslapių
Kažkas atsitiko – anksčiau taip gana uoliai ragaudavęs gatvės maistą iš vos ne kiekvieno sostinės užkampio kiosko, jau kurį laiką jaučiuosi atsidūręs kryžkelėje. Į krūvą susidėjo daug priežasčių: motyvacijos stoka (po „Azerų” taip ir nebepavyko užtikti kažko, kas pasiektų tokį lygį – pasitaikė kažkiek įdomesnių variantų, bet tik kažkiek).
Kita vertus – nors sostinės gatvės maisto rinka, rodos, yra gana besikeičianti ir čia šmėkšteli naujų vardų, tačiau po penkerių-ketverių metų ir joje pamatai tam tikros stagnacijos ir polėkio trūkumo požymių: arba formuojasi nedideli kelių taškų tinklai, arba taškas įsisuka taip, jog jo šeimininkas metasi į naują užeiga (arba palieka šį svetingą kraštą), į išsuktą vietelę nusamdydamas darbuotojus. Viskas vyksta kaip ir pagal tvarkingą schemą, bet, pavyzdžiui man, yra didelis skirtumas – ar kebabą suka šeimininkas, ar samdomas darbuotojas. Didelė tikimybė, jog kelių kvadratinių metų užeigėlėje, samdomas darbuotojas nespinduliuos tokia meile kaip kad smulkaus maitinimo verslo savininkas.
Restoranėlis „Kebab n Curry”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Och, ilga nusivylusio kebabų ir kitokio į delnus telpančio maisto kolekcioneriaus įžanga gavosi. O dabar prie einamų reikalų – gyvenimo keliai vieną pilką kovo dieną užnešė į A. Juozapavičiaus gatvę, tą pačią, kur garsiojo Vilniaus mafijos krikštatėvio sutuoktinė Tamara turėjo kavinę „Tamara” (vos keli šimtai metrų nuo „Vilniaus brigados” pamėgto tuometinio pirčių ir baseino komplekso „Delfinas” (2005-aisiais šis kompleksas tapo istorija, o jo vietoje iškilo ganėtinai keistos (gal modernios?) išvaizdos daugiabutis). „Tamara” jau seniai virtusi kinų restoranėliu, o visai šalia jo kurį laiką veikė dar vienas restoranėlis, šį kartą turkų „La Turca Bistro”.
Prieš trejus, o gal ketverius metus „La Turca Bistro” konvertavosi jau į indišką restoranėlį „Kebab n Curry”, o prieš kelias dienas, gūglo apžvalgose prisiskaitęs apie lietuviškai kalbantį užeigos savininką indą, fone skambančią indišką muziką ir suviliotas minties rankose išsinešti į naan duonelės suktinuką, pravėriau duris. Paprašysiu dar šiek tiek kantrybės – nuostabiame podkęste „Alkani ir ištrokę” Lukrecijus Dūda, „Azerų” ir „U Gruzina” ideologas prasitarė apie savuosius lavašus (įdomu tai, kad tame pačiame interviu buvo papasakota, kad lavašų ceche darbuojasi Gibonas), o juk būtent nuo lavašo ir prasideda skrandžio užkariavimas. Taigi, galima sakyti, kad būtent naan duonelė ir atvedė mane čia.
Restoranėlis „Kebab n Curry”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Įvirtus į restoranėlį, prieš pusvalandį atidariusį duris, tuščia erdvė manęs nenustebino – nustebino pasitikęs jaunas vyrukas. Nejaugi jis ir bus tas išgirtas šeimininkas? „Ne”, - purto galvą kukliai besišypsantis jaunuolis. Tai gal tas kitas pusamžis tylus vyrukas? Irgi ne. Susipažįstame su jaunuoliu – Hamza iš Maroko, atvyko studentauti į Vilnių prieš kelis mėnesius. Tylus ir nekalbus – kaip ir jo porininkas.
Ką gi, neteks išgirsti indų šeimininko pasakojimų apie kaip sekėsi prisijaukinti ir integruotis į Vilnių, kaip sekėsi prasilaužti besimokant lietuvių kalbą – o savo kelyje teko sutikti ne vieną kebabų kepėją, kurie maloniai nustebindavo gana gera lietuvių kalba.
Restoranėlis „Kebab n Curry”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Restoranėlio valgiaraštis kelia apetitą, bet turiu nusimatęs konkretų taikinį – naan suktinuką: kad galėčiau pastverti jį, neštis rankoje ir čiaumoti.
Restoranėlis „Kebab n Curry”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Skrudinta vištiena, kiniškas kopūstas, pomidoras, rukola, agurkas, ir, žinoma, naan duonelė – štai taip atrodo manasis šešis eurus kainuojantis variantas, aplietas malonaus aštrumo tikka padažu. Kitą kartą matyt ragausiu jau puse euro brangesnį variantą su tandoori (mėtų skonio padažas) ir panyro sūriu.
Restoranėlis „Kebab n Curry”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Rašau kitą kartą, nes nepaisant tam tikro nusivylimo dėl nesutikto šeimininko, pats suktinukas paliko tikrai gerą įspūdį ir gražino viltį, kad Vilniuje dar galima užtikti gerąja prasme nustebinančio gatvės maisto. Kad ir gerokai pavėlus – bet juk geriau vėliau nei niekada, tiesa?
Naan duonelės suktinukas su vištiena ir tikka padažu. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Šis autorinis gastroreportažas gimė mūsų prenumeratorių dėka. Jei tekstas pasirodė įdomus ir naudingas, prisijunkite prie mūsų prenumeratorių-rėmėjų Contribee platformoje. Jūsų 1 euras per mėnesį (ar keli) leis kurti daugiau autorinio turinio apie mūsų miestą.