Vilkpėdės legenda: Tadas Blinda ir 90-ųjų dvasia

Bevardis alaus baras (tiesa, anoks jis bevardis, bet apie tai – kiek vėliau), išdidžiai stūksantis Savanorių prospekto devynaukščio gyvenamo namo pirmame aukšte pasigirti nei kranų, nei kraftinio alaus pasiūla negali. Ir vis tik – tai tam tikras Vilkpėdės simbolis. Panašiai, matyt, kaip ir Antakalnio gatvės baras, Antakalnio gyventojų folklore taip ir vadinamas – baras „Baras”. 

Ir pro Vilkpėdės barą, ir pro jo „pusbrolį” Antakalnyje praeita, pravažiuota tūkstančius kartų, bet neabejotinai „krasnūchos” „pabas” šiose varžybose „praeita milijonas kartų, bet neužeita” laimi ryškia persvara. Galų gale atėjo momentas ištaisyti šią klaidą ir diena tam pasitaikė ypač tinkama: karšta praėjusio šeštadienio popietė, ištuštėjęs rajonas. Rizika užsirauti ant lankytojų, besivadovaujančių požiūriu „jei mane gerbi – išgerk” - minimali. Tad kiek pasvarstęs, vis dėlto nusprendžiu – dabar ir niekada – ir praveriu duris. 

O viduje – ne taip baisu, kaip piešė fantazija. Prie vieno stalo apmąstymuose paskendęs vidutinio amžiaus vyriškis, už baro šeimininkuaja teta Birutė. Ji lyg geroji baro dvasia – čia dirba jau šešioliktus metus, geros nuotaikos ir šiltos šypsenos. Kaip gi nepaprašysi įpilti putojančio bokalo, nors pasirinkimas ir nežavi. O prie bokalo – ir šiek tiek istorijos.

 Baras, puikiai matomas pro autobusų ir troleibusų langus. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Pasirodo, senais laikais (jei tiksliau - prieš trisdešimt metų) kuomet dar kitoje gatvės pusėje net nebuvo epinės „Maximos”, o jos vietoje maisto prekes stumdė legendinis „Kaunas”, devynaukščio papėdėje visu smarkumu darbavosi šnapso parduotuvė. „Kaunui” persikvalifikavus į „Maximą”, šnapso „butikui” atėjo nelengvos dienos ir parduotuvėlė persikvalifikavo į alaus barą. Ėjimas buvo sėkmingas – štai jau dvidešimt metų vietiniai čia tuština bokalus, dalinasi istorijomis, o kartais ir pasiaškina santykius. Vilkpėdė visada garsėjo kaip proletarinis, paprastų darbo žmonių rajonas, gentrifikacija šiokia tokia vyksta, tačiau ne taip sparčiai kaip Naujamiestyje ar juo labiau Užupyje, tad norintieji gurkštelėti senosios mokyklos atmosferos, jos čia dar gali rasti pakankamai.

 Senasis Vilnius Vilkpėdėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Nors baro asortimentas ir negausus, bet jį savotiškai kompensuoja puošybos elementai: ant sienų pakabintos trys „Senojo Vilniaus” reprodukcijos (toks savotiškas kontrastas – Vilkpėdės alaus bare žavėtis Senamiesčiu), virš baro pakabinti keli tautodailininko išdrožti mediniai bokalai, o tarp jų – ir dar keli moliniai. Vienas net padovanotas dėkingo kliento. Medžio čia yra ir daugiau – ne tik suolai, bet ir prie sienos pritvirtinta statinaitė. Turbūt todėl barui prigijo „Dereviaškos” (Medinuko) pravardė, anksčiau dar jam buvo lipinamas ir „Buratino” vardas.

 Baro puošmena - mediniai bokalai....Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Lankytojų srautas pasiskirto taip: iki popietės čia išlenkti putojančio ir apsikeisti aktualijomis užsuka senjorai. Vakarai priklauso darbo liaudžiai. Intensyvesnis gyvenimas „Dereviaškoje” užsikuria po einamojo mėnesio dešimtos dienos, kuomet į vienų sąskaitas įkrenta pašalpa, į kitų - alga.

Pasiūla. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Didžiausias antplūdis, žinoma, tarp Kalėdų ir Naujųjų, ir dar šiek tiek po Naujųjų. Šia prasme Vilkpėdės „lokalas” nesiskiria nuo madingų smuklių sostinės centre. Tik štai – ar ten buvo užsukęs Vytautas Tomkus-Tadas Blinda bei Raimondas Bingelis? O „Dereviaškos” slenkstį, kaip pasakojo ponia Birutė, šios dvi įžymybės buvo peržengusios. Beje, humoristas į jam brangiai kainavusią istoriją įsipainiojo būtent Savanorių prospekte.

 Medžio čia - nemažai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Taip, gyvenimas devynaukščio papėdeje neretai būna spalvingas.

Daugiau kulinarinio ir putojančio Vilniaus - ČIA.