Eime pietauti: kaip „Mažoji Himalaja” skrandį pradžiugino
Ir vėl esame gastronomijos kelyje, šį kartą kuriam laikui pamirštam sostinės kebabines ir neriam į dienos pietų rinką, kurioje šiais nestabiliais, energetikos krizės mėtomais laikais gali pasidovanoti įvairių potyrių.
Vingrių gatvėje įsikūrusios „Mažosios Himalajos” virtuvė buvo ragauta jau ir anksčiau, tad iš esmės galėjai nujausti, kad skonis nenuvils – apie ką liudija ir atsiliepimai įvairiose platformose, vienas po kito žarstantys ditirambus virtuvės šefui. Tačiau pažiūrėkime į „Mažąją Himalają” per dienos pietų prizmę.
Dalelė interjero. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Paprastai į restoranėlį, kavinaitę ar valgyklėlę papietauti užleki vienas ar su bendradarbiais ir kur kas rečiau – su vaikais. Tačiau šį kartą nutiko būtent taip. O ten kur dalyvauja vaikai, iš esmės jie tampa savotiškais reguliuotojais - kur, prie kokio stalelio prisėsti. Ir šį kartą jų pasirinkimas krito ne pačiai estetiškiausia vietai – tiesiai prieš tualeto duris. Mat „Mažoji Himalaja” turi kelias erdves – pagrindinę, ir, pavadinkime, „pagalbinę” - kurioje yra keli staliukai, skirti prisėsti jei pagrindinė salytė braška per siūles, tačiau kur kas dažniau čia prisiglaudžia maisto kurjeriai, laukiantys savo užsakymų. Arba tėvus čia nusitempia vaikai, kaip kad nutiko mūsų atveju.
Pasisvečiavimui „Mažojoje Himalajoje”skirtos 40 minučių klostėsi chaotiškai. Iš karto nutarėme šį kartą apsieiti be sriubos (trinta moliūgų, porų ir bulvių), nors jos atsisakymas kišenės ekonomikos nepakeičia – dienos pietų kompleksas čia sudarytas iš sriubos bei dienos patiekalo ir kainuoja 7 eurus. Tačiau šiuo atveju pirmuoju smuiku griežė laikas. Greitai užsisakome dienos pietums siūlomus „Butter Chicken“ bei daržovių korma (abu patiekalai patiekiami su avinžirnių masala, Chop Achar (kad ir ką tai reikštų) salotomis, basmati ryžiais bei naan duonele.
Dar dalelė interjero. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Vaikams Nepalo virtuvės dienos pietų pasiūlymai pasirodė neįkvepiantys, tad atskirai dar teko paimti naan duonelės paplotėlį, mat taip vaikams lengviau paaiškinti, kad tai kažkuo panašu į picą ir iš tiesų yra labai skani. Platesniame „Mažosios Himalajos” valgiaraštyje galima rasti vaikams kur kas suprantamesnių ir priimtinesnių patiekalų, tačiau visa tai kainuoja minutes.
„Butter Chicken“. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Paprastai laukdamas dienos pietų turi kelias minutes pamąstyti apie gyvenimo prasmę arba bent panarštyti telefoną. Tačiau kai eini greitų pietų su vaikais, laiko pafilosofavimui nelieka – gerai, jei vaikai nusiteikę pozityviai ir įninka į piešimo užsiėmimus. Tačiau šiuo atveju nekantravimas veržėsi per kraštus ir vis laukei, kol horizonte sušmėžuos išganingoji darbuotoja su lėkštėmis rankose. Laukti teko penkiolika minučių, tačiau štai pagaliau lėkštės ant stalo ir galima kibti į maistą. Antrąjai pusei jos daržovių korma palieką gerą, bet ne super įspūdį.
Daržovių korma. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Savąją „Butter Chicken“, galima sakyti, suvalgau su visa lėkšte, kurioje - aukščiausias azijietiškas pilotažas. Štai šioje vietoje reikėtų prisiminti savo neseną vizitą į Šv. Stepono gatvės pusrūsį, kuris sausai pralaimi absoliučiai pagal visus parametrus, pradedant skoniu, sotumo jausmu ir baigiant interjeru bei aptarnaujančiu personalu.
„Mažoji Himalaja”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Galbūt„Mažoji Himalaja” netiks tiems, kurie dienos pietums gali skirti pusvalanduką (suprantama, kad plovas iš kazano į dubenį bus įdrėbtas greičiau), galbūt rasite laisvą vietą tik prie staliuko priešais tualeto duris, tačiau jei kartais svečiuojantis Senamiestyje kiltų noras prisiliesti prie Azijos skonio – ši Nepalo sala Vingrių gatvėje tam nuostabiai tinka.