Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus gastropasaulyje vis plačiau sklinda šnicelio kultas. Taip, to paties džiūvėsėliais apibarstyto pjausnio, kuris tai sušmėžuodavo, tai dingdavo iš įvairių sostinės užeigų valgiaraščio, kol su nauja jėga atgimė J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje „Prohibicijoje” - visai šalia Rusų dramos teatro esančioje Naujamiesčio užeigoje su nedideliu, bet jaukiu kiemeliu.

O buvo taip. Važiuojame su seserimi, ji pasakoja apie Kalnėnų „Maximos” pranašumą prieš Juodojo Kelio „Lidl”. „Be to, ten yra ir „Crisperia”, ir tai pliusas”, - sako sesuo. „A, taip. Neblogos bandelės”, - atsakau aš. „Kokios bandelės? Ten gi ne kepyklėlė, ne „Crustum”, o „Crisperia”, traškios vištienos reikalai, sparneliai, filė, mėsainiai”, - nusijuokė sesuo. Man, kaip buvusiam KFC ir esamam „Felix vištienos” fanui, tai negalėjo prasprūsti pro ausis.

Tos mielosios viduramžio krizėje besimaudančios Karoliniškės...Visada čia smagu pereiti per kaitros ar lietaus ištuštintus kiemus, ir nebesidairyti per petį, ar nepuola iš už nugaros koks iš 90-ųjų užsilikęs urlaganas. Keičiasi Karoliniškės, keičiasi ir kulinariniai įpročiai.

Tai žadėjo būti vienas iš tų pilkų vakarų: darbas-greitas perkandimas mieste-namai. Kojoms per Baltąjį tiltą lėtai sliūkinant VCUP lik, galvoje mezgėsi planas, kaip greitai ir neskausmingai nuraminti apie save vis garsiau pareiškiantį skrandį: ach taip, ,,Hesburger‘‘, koks nors mėsainis už 3.8 eur ir vakaro ,,pramogos‘‘ baigtos.

Artėjant 2020-ųjų pabaigai skelbti kulinarinio Vilniaus apžvalgą atrodo kiek bedieviška, tačiau galbūt tai pasitarnaus gastro ar sostinės kulinarinio paveldo istorijai – labai tikėtina, kad pasibaigus karantinui (o juk jis kažkada baigsis), pasibaigus dar vienai košmariškai pandemijos bangai (tikėkimės, trečiosios nebebus) ir nušvitus „naujojo pasaulio” naujam rytui, sostinės užeigų žemėlapis atrodys kitaip: kažkas tęs savo kelią, kažkas, deja, taip ir liks užvėrę duris (teisingiau, perleidę patalpas naujiems žaidėjams). 

Kyla, auga Lazdynėliai, ir legendinė „Žibutė” jau kurį laiką nebėra viešojo maitinimo monopolininkė šiame Lazdynų „priemiestyje”. Dabar gi, antrojo karantino metu, visi šansai – nedidukų kioskelių, teikiančių maistą išsinešimui, rankose. O ir mes per tas kelias savaites primiršome takus į įprastas kavines, tačiau pramynėme takelius į dar neišbandytas kebabines. 

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų bandėme paimti Jeruzalės „Azerus” - vienos didžiausių sostinės gatvės maisto legendų gimimo vietą vietiniame turgelyje, kur viskas taip įsisuko ir įgavo pagreitį, kad net ir didžiausi tarptautiniai greitojo maisto tinklai, turintys čia savo taškus, vis pagalvoja – kaip jiems tai pavyko?

Naugarduko gatvės liūtai vėl prabudo – štai jau du mėnesius čia, kur kadaise ilgus metus karaliavo elitiniu ir pirmuoju Vilniuje vadintas kinų virtuvės restoranas „Rytai” (beje, teko girdėti istoriją, kad pirmasis sostinėje kinų restoranas buvo įsikūręs ne čia, o gretimoje Aguonų gatvėje), o vėliau kelerius metus iki pandemijos ekonominius karbonadus čirškino Laimutė, vėl vyksta veiksmas – šį kartą liūtus prisijaukinti mėgina kartvelų virtuvės restoranas „Mziuri”.

Danguje lengvai smyguriavo,pušys linko nuo sunkiasvorio sniego, Saulėtekis, į kurį tą dieną nubloškė slampinėtojo po Vilnių dalia, atrodė didingai ištuštėjęs. Rodos, eilinė karantino diena kažkada gyviausiame ir jauniausiame sostinės kampelyje. Negana to, pilvas jau kurį laiką grojo maršus – ir su kiekvienu žingsniu vis garsiau. 

„Memo Kebabinės” prekės ženklas ne vienam vilniečiui yra kritęs į akis, ir tai nenuostabu. Uždarytas duris ir šį užrašą galima išvyti Pylimo gatvėje, ten, kur kažkada buvo „Aušros” kino teatras, ir Trakų gatvėje. Taigi, panašu į visą tinklą, tačiau tik su vienu dirbančiu tašku, kuris štai jau, berods, trečius metus traukia kebabų piligrimus į Pašilaičius.

Štai ir atėjo žymės #PaskutinėVakarienė laikas – didžioji dalis viešojo maitinimo įstagų, barų neria į antrą karantino bangą, kuri gerokai pakoreguos sostinės gastropasaulį: kai kas grįš, kai kas - nebe. Tačiau galima spėti, kad suklestės maisto furgonėliai ir nedideli kioskai, ištiesiantys praalkusiam lauknešėlį per maisto langelį. Naujasis pasaulis bus kitoks. Tačiau iki jo – dar keliolika valandų, ir dar liko laiko pasidalinti įspūdžiais iš senojo pasaulio. 

Šį kartą mus skrandžio malonumų paieškos nubloškė į dar vieną istorinę vietą – vienintelį kosminį pavadinimą išsaugojusį Karoliniškių klestėjimo simbolį „Merkurijų”. Nebėra „Saturno”, nebėra „Kometos”, nebėra „Vaivorykštės” iškabų, o štai „Merkurijaus” metalinės raidės, atrodo, visiškai nepavaldžios laikui. Savotiška tvirtovė, Karoliniškių citadelė, beje, aprašyta ir Aleksandro Makejevo knygoje „Terminatorius arba jaunystės pankrokas”. 

Kalvarijų turgus pasitiko mane aptuštėjusiais prekystaliais – artėja turgaus darbo dienos pabaiga, kai kurie prekeiviai jau savo mantą susikrovę, kiti dar tik ruošiasi.Senokai čia būta, tad eidamasį naują vietą įsimesti pilvan šio bei to, neatsispiriu pagundai ne tiesiai pasukti į Turgaus gatvę, o šiek tiek nusukti į šalį, pasižiūrėti, kas gi nugulę ant prekystalių.

Per dvidešimt metų šalia pat Halės turgaus gyvuojanti kavinė ilgus metus gana sėkmingai nešė „puslaukinių devyniasdešimtųjų” vėliavą, tačiau atėjus lemtingo apsisprendimo metui – žūti ar pasukti nauju keliu – pasirinko pastarąjį kelią, ir, panašu, neapsiriko: pavytusi bevardė smuklė, Pylimo gatvės (o ir viso Stoties rajono) čiabuviams geriau žinoma kaip „Jūratės kavinė” virto elegantišku „Turgaus bistro” su ta pačia Jūrate priešakyje.

Naujamiesčio hipsteriai gali trinti rankomis – jiems atsirado galimybė vienu šūviu nušauti du zuikius. Kaip? Pasirodo, skanus maistas Savanorių prospekte nėra toks nepasiekiamas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.  

Savaitgalį sostinės gastropasaulį nemenkai išjudino žinia apie “Keulės Rūke” prisikėlimą iš numirusiųjų. Prieš mėnesį netrūko spėliojimų, kas gi nutiko, kad gatvės maisto kultu spėjusi tapti “Keulė Rūke” taip staigiai užvėrė savo duris ir atsitvėrė tylos siena. Tyla gimdo gandus, tad socialiniuose tinkuose buvo galima pastebėti ne vieną ir ne du piktdžiugavimus dėl užkandinės, mėgdavusios pažaisti su kontrversiškais savireklamos sprendimais, bankroto.

Bevardės užeigos, kurių nerasi nei „Google Maps”, nei socialiniuose tinkluose, atrodo tarsi valgymo pramonės partizanai, įmesti į hipsteriškų madingų smuklių ir tinklinių kavinių raizgalynę: išlik arba mirk.

Vilniaus užeigų žemėlapis keičiasi – tai yra natūralus procesas, tačiau kartais kilsteli antakius, pamatęs kad užvėrė duris ir tokios kavinės, kurios, rodos, buvo nepajudinamos.

Užkandinė, įsikūrusi Kauno gatvėje prie Aguonų stotelės, rodos, buvo nepajudinama – vargiai kas suskaičiuotų, kiek koldūnų ragautojų, o maisto madoms pasikeitus – mėsainių valgytojų ji matė.

J.Basanavičiaus gatvė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Ir ne tik dėl to, kad „Lietuvos geležinkeliai" apleido didingus rūmus. Prieš kelerius metus šią Naujamiesčio arteriją ėmė atrasti ir čia kurtis įvairios nedidelės kavinukės ir bariukai, taip sudarydami savotišką kompaniją šios gatvės veteranui, „Čagino" restoranui.