Beklaidžiojant po Vilnių ir vis atsiduriant prie greitmaisčio kioskelių, kartais tekdavo patirti katarsį. Ligi šiol pamenu tą stebuklingą skaniai, sočiai ir nebrangiai gatvės maisto sukirtusio žmogaus džiaugsmą – ar tai būtų rūškanas vakaras Pilaitėje, ar snieginga žiema Saulėtekyje, ar ruduo Vytenio gatvėje, ar vasara Baltupių turgelyje (dabar gi „Pamukkale” atsidarė antrą tašką Naujamiestyje, Kauno gatvėje). Ir tiesiai šviesiai rašau – nebus dabar lengva čia šeimininkaujančiam Nuriui, nes jau kurį laiką Kauno gatvė turi naujus gatvės maisto dievus. Ir jų vardas - „Azerai”. Ir jie į Stoties rajoną nužengė iš Jeruzalės – skamba tai kaip citata iš Biblijos ir beveik yra tiesa.

Tokių dienų, pasižyminčių skaniais ir įperkamais malonumais, pastaruoju metu pasitaiko nedažnai. Įdomiausia, jog kiek daugiau nei prieš metus, lygiai šioje vietoje svaigome nuo ,,Elpitta kebabų” ir rašėme ditirambus. O šiandien ši kebabinė jau tapo istorija – teko prieš kažkiek laiko matyti skelbimą, jog šis verslas parduodamas už 20 tūkst. eurų, gal taip ir nutiko. Faktas tas, kad šiandien čia, vadinamojoje Konstitucijos prospekto pramogų alėjoje, kur pirkėjų pinigus siurbia VCUP, o džentelmenai stambias kupiūras palieka pusnuogių šokėjų išgarsintame ,,Eden Club”, jau tris savaites amžinai išalkusius biurų, parduotuvių, salonų ir savivaldybės darbuotojus vilioja užeiga skambiu pavadinimu ,,Tashkent nr.1”.

Visų pirma, matyt, reikėtų perspėti: jei tu, mielas skaitytojau, esi veganas, vegetaras ar aistringas medžioklės priešininkas – geriau toliau neskaityti, nes šioje publikacijoje gali susidurti su turiniu, kuris gali tave sudirginti. 

Dėl visko kaltas KFC - dar nuo tada, kuomet jis stovėjo šalia „Muzikinio angaro” (nebepamenu, ar jau buvo nugriautas) J.Jasinskio gatvėje. Nors iš pradžių vištienos fastfūdas pernelyg didelio pasitikėjimo nekėlė, bet ilgaainiui pastebėjau, kad kojos vis pačios užnešdavo ten, kur būriuodavosi smagus jaunimėlis. Deja, tos J.Jasinskio gatvės vietos landšaftas jau seniai pasikeitęs, KFC nukeliavo į kitas sostinės vietas, o ir sostinės greitmaisčio rinka ėmė žaibiškai pildytis.

Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus gastropasaulyje vis plačiau sklinda šnicelio kultas. Taip, to paties džiūvėsėliais apibarstyto pjausnio, kuris tai sušmėžuodavo, tai dingdavo iš įvairių sostinės užeigų valgiaraščio, kol su nauja jėga atgimė J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje „Prohibicijoje” - visai šalia Rusų dramos teatro esančioje Naujamiesčio užeigoje su nedideliu, bet jaukiu kiemeliu.

O buvo taip. Važiuojame su seserimi, ji pasakoja apie Kalnėnų „Maximos” pranašumą prieš Juodojo Kelio „Lidl”. „Be to, ten yra ir „Crisperia”, ir tai pliusas”, - sako sesuo. „A, taip. Neblogos bandelės”, - atsakau aš. „Kokios bandelės? Ten gi ne kepyklėlė, ne „Crustum”, o „Crisperia”, traškios vištienos reikalai, sparneliai, filė, mėsainiai”, - nusijuokė sesuo. Man, kaip buvusiam KFC ir esamam „Felix vištienos” fanui, tai negalėjo prasprūsti pro ausis.

Tos mielosios viduramžio krizėje besimaudančios Karoliniškės...Visada čia smagu pereiti per kaitros ar lietaus ištuštintus kiemus, ir nebesidairyti per petį, ar nepuola iš už nugaros koks iš 90-ųjų užsilikęs urlaganas. Keičiasi Karoliniškės, keičiasi ir kulinariniai įpročiai.

Per ilgus klaidžiojimų metus po sostinės kebabines Karoliniškės taip ir liko šiokiam tokiame pavėsyje. Kebabai čia buvo vyniojami nuo neatmenamų laikų, o pagarsėjęs legendinis kioskas šalia buvusios „Saturno” parduotuvės užaugino ne vieną kartą, tačiau vargu ar tai buvo taškai, į kuriuos kviestum svečią sukirsti skaniausią apylinkių kebabą.

Tai žadėjo būti vienas iš tų pilkų vakarų: darbas-greitas perkandimas mieste-namai. Kojoms per Baltąjį tiltą lėtai sliūkinant VCUP lik, galvoje mezgėsi planas, kaip greitai ir neskausmingai nuraminti apie save vis garsiau pareiškiantį skrandį: ach taip, ,,Hesburger‘‘, koks nors mėsainis už 3.8 eur ir vakaro ,,pramogos‘‘ baigtos.

Artėjant 2020-ųjų pabaigai skelbti kulinarinio Vilniaus apžvalgą atrodo kiek bedieviška, tačiau galbūt tai pasitarnaus gastro ar sostinės kulinarinio paveldo istorijai – labai tikėtina, kad pasibaigus karantinui (o juk jis kažkada baigsis), pasibaigus dar vienai košmariškai pandemijos bangai (tikėkimės, trečiosios nebebus) ir nušvitus „naujojo pasaulio” naujam rytui, sostinės užeigų žemėlapis atrodys kitaip: kažkas tęs savo kelią, kažkas, deja, taip ir liks užvėrę duris (teisingiau, perleidę patalpas naujiems žaidėjams). 

Lazdynai nebebus tokie, kokie buvo. Taip pompastiškai būtų galima pradėti šį gastroreportažą nuo Arklio papėdės (o jei oficialiai – skulptūros „Rytas“), kur didžiulėje vietinėje „rotušės aikštėje“, viename iš nusibaiginėjančių paviljonų vėl plykstelėjo aistra ir ugnis, skaniai užkvipo. Taip skaniai, jog net galima primiršti vietinius butelaičio mėgėjus, besitrinančius tarp autobusų stotelės ir čionykščio prekybos centro.

Kyla, auga Lazdynėliai, ir legendinė „Žibutė” jau kurį laiką nebėra viešojo maitinimo monopolininkė šiame Lazdynų „priemiestyje”. Dabar gi, antrojo karantino metu, visi šansai – nedidukų kioskelių, teikiančių maistą išsinešimui, rankose. O ir mes per tas kelias savaites primiršome takus į įprastas kavines, tačiau pramynėme takelius į dar neišbandytas kebabines. 

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų bandėme paimti Jeruzalės „Azerus” - vienos didžiausių sostinės gatvės maisto legendų gimimo vietą vietiniame turgelyje, kur viskas taip įsisuko ir įgavo pagreitį, kad net ir didžiausi tarptautiniai greitojo maisto tinklai, turintys čia savo taškus, vis pagalvoja – kaip jiems tai pavyko?

Naugarduko gatvės liūtai vėl prabudo – štai jau du mėnesius čia, kur kadaise ilgus metus karaliavo elitiniu ir pirmuoju Vilniuje vadintas kinų virtuvės restoranas „Rytai” (beje, teko girdėti istoriją, kad pirmasis sostinėje kinų restoranas buvo įsikūręs ne čia, o gretimoje Aguonų gatvėje), o vėliau kelerius metus iki pandemijos ekonominius karbonadus čirškino Laimutė, vėl vyksta veiksmas – šį kartą liūtus prisijaukinti mėgina kartvelų virtuvės restoranas „Mziuri”.

Danguje lengvai smyguriavo,pušys linko nuo sunkiasvorio sniego, Saulėtekis, į kurį tą dieną nubloškė slampinėtojo po Vilnių dalia, atrodė didingai ištuštėjęs. Rodos, eilinė karantino diena kažkada gyviausiame ir jauniausiame sostinės kampelyje. Negana to, pilvas jau kurį laiką grojo maršus – ir su kiekvienu žingsniu vis garsiau. 

„Memo Kebabinės” prekės ženklas ne vienam vilniečiui yra kritęs į akis, ir tai nenuostabu. Uždarytas duris ir šį užrašą galima išvyti Pylimo gatvėje, ten, kur kažkada buvo „Aušros” kino teatras, ir Trakų gatvėje. Taigi, panašu į visą tinklą, tačiau tik su vienu dirbančiu tašku, kuris štai jau, berods, trečius metus traukia kebabų piligrimus į Pašilaičius.

Štai ir atėjo žymės #PaskutinėVakarienė laikas – didžioji dalis viešojo maitinimo įstagų, barų neria į antrą karantino bangą, kuri gerokai pakoreguos sostinės gastropasaulį: kai kas grįš, kai kas - nebe. Tačiau galima spėti, kad suklestės maisto furgonėliai ir nedideli kioskai, ištiesiantys praalkusiam lauknešėlį per maisto langelį. Naujasis pasaulis bus kitoks. Tačiau iki jo – dar keliolika valandų, ir dar liko laiko pasidalinti įspūdžiais iš senojo pasaulio. 

Šį kartą mus skrandžio malonumų paieškos nubloškė į dar vieną istorinę vietą – vienintelį kosminį pavadinimą išsaugojusį Karoliniškių klestėjimo simbolį „Merkurijų”. Nebėra „Saturno”, nebėra „Kometos”, nebėra „Vaivorykštės” iškabų, o štai „Merkurijaus” metalinės raidės, atrodo, visiškai nepavaldžios laikui. Savotiška tvirtovė, Karoliniškių citadelė, beje, aprašyta ir Aleksandro Makejevo knygoje „Terminatorius arba jaunystės pankrokas”. 

Kalvarijų turgus pasitiko mane aptuštėjusiais prekystaliais – artėja turgaus darbo dienos pabaiga, kai kurie prekeiviai jau savo mantą susikrovę, kiti dar tik ruošiasi.Senokai čia būta, tad eidamasį naują vietą įsimesti pilvan šio bei to, neatsispiriu pagundai ne tiesiai pasukti į Turgaus gatvę, o šiek tiek nusukti į šalį, pasižiūrėti, kas gi nugulę ant prekystalių.

Per dvidešimt metų šalia pat Halės turgaus gyvuojanti kavinė ilgus metus gana sėkmingai nešė „puslaukinių devyniasdešimtųjų” vėliavą, tačiau atėjus lemtingo apsisprendimo metui – žūti ar pasukti nauju keliu – pasirinko pastarąjį kelią, ir, panašu, neapsiriko: pavytusi bevardė smuklė, Pylimo gatvės (o ir viso Stoties rajono) čiabuviams geriau žinoma kaip „Jūratės kavinė” virto elegantišku „Turgaus bistro” su ta pačia Jūrate priešakyje.