Pietūs „Merkurijuje”: Kijevo kotletas Karoliniškių citadelėje
Šį kartą mus skrandžio malonumų paieškos nubloškė į dar vieną istorinę vietą – vienintelį kosminį pavadinimą išsaugojusį Karoliniškių klestėjimo simbolį „Merkurijų”. Nebėra „Saturno”, nebėra „Kometos”, nebėra „Vaivorykštės” iškabų, o štai „Merkurijaus” metalinės raidės, atrodo, visiškai nepavaldžios laikui. Savotiška tvirtovė, Karoliniškių citadelė, beje, aprašyta ir Aleksandro Makejevo knygoje „Terminatorius arba jaunystės pankrokas”.
Šalia savo minėtųjų „brolių” bei „seserų” „Merkurijus” išsiskyrė tuo, kad jame buvo įsikūrusi vadinamoji valiutinė parduotuvė ir turbūt tik tie, kas augo sovietmečiu, supras, koks tai buvo magiškas dalykas – praverti valiutinės parduotuvės duris ir nors neakivaizdžiai susipažinti su kapitalistiniu pasauliu. Na ir kas, kad čionykštis personalas įtartinai žiūrėjo į užklydusius paauglius, kurių kišenėsė gal ir skambėjo penkiolikos kapeikų monetos, bet doleriai tikrai nešiugždėjo.
„Merkurijus”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Bet gana lyrikos, skubame prie einamųjų reikalų, juo labiau, kad skrandis jau nerimauja. Esame čia viešėję prieš kelerius metus, tačiau tą kartą pasitenkinome tik kavos puodeliu ir keliomis istorijomis, dabar gi mūsų lūkesčiai kur kas didesni, juo labiau kad ir dienos pietų valgiaraštis, pasitinkantis prie durų, atrodo gana viliojančiai.
Patyrinėjame dienos pietų valgiaraštį prie įėjimo ir pirmyn į geltonai mėlyną tvirtovę. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
O kadangi palyginti visai neseniai Šnipiškėse teko sukirsti tikrai neblogą Kijevo kotletą už labai draugišką kainą, nutariame, kad ir šį kartą ant stalo karaliaus Kijevo kotletas. Tiesa, „Merkurijus” virtuvės kaina kiek aukštesnė, bet tuoj patikrinsime skonį.
Laiptinėje mus pasitinka jau pažįstamos mėlynai-geltonos spalvos, kurios yra ganėtinai smagus „Merkurijuje” įsikūrusios maitinimo užeigos (jos kaimynės – lošimo automatų salė, biliardo klubas bei „Humana”) akcentas, o dar didesnio šarmo suteikia pagrindinė salė, kurioje gali pajusti tą pereinamųjų istorinių laikotarpių susikirtimo taško atmosferą: tiesiog ore tvyro šiek tiek socializmo ir laukinio kapitalizmo kvapo, o visa tai iliustruoja disko gaublys.
Pietūs po disko gaubliu. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Per dienos pietūs „Merkurijuje” propaguojamas savitarnos principas – pasiimi padėklą ir prašai į lėkštę įversti vieną ar kitą patiekalą. Stovėdamas šiokioje tokioje eilutėje, supranti, kad iš esmės čionykščiai dienos pietūs – tarsi senų pažįstamų susitikimo ritualas: tokių atvykėlių kaip aš nedaug.
Moterėlės sukasi prie puodų, spėdamos ir šiltai pabendrauti ir net man pažerti komplimentą. Na, ir kas, kad pražilęs – vis tiek joms esu „jaunas žmogus”. Šeimininkas kiek santūresnis, matyt, kitaip ir negali būti, kai tau į saują žeria eurus ar bruka kortelę. „Man cepelinų”, „šiandien imsiu cepelinus”, „kokie gražūs cepelinai” - kaip ir aišku, kas gi karaliauja „Merkurijuje”.
Kijevo kotletas „Merkurijuje”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Savąjį Kijevo kotletą (4 eur) gaunu gražiai įridentą, pora kadrų ir galima doroti. Ką gi, skonis neblogas, nors varžytuvėse su minėtos Šnipiškių užeigos Kijevo kotletu, Karoliniškių patiekalas pralaimėtų ir skonio, ir kainos kategorijose. Bet juk pietaujame „Merkurijuje”, kuris savo laiku turėjo valiutinę parduotuvę! Ne kiekvienas rajonas sovietmečiu tuo galėjo pasigirti, o štai Karoliniškės galėjo!
Tai, kad „Merkurijus” turi nemažai savų gerbėjų, liudija rezervuoti stalai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Su ta smagia mintimi pakylu nuo stalo ir pasiteirauju šeiminnko, ar galėčiau kelias interjero detales įamžinti. Šeimininkas lyg ir sutinka, bet paskui jo nuotaika staigiai krenta žemyn ir jau sakosi nenorįs. Lieku nesupratęs, kas gi jį taip nemaloniai nuteikė – taip šauniai prasidėjusi ekspedicija baigiasi šaukštu deguto. Tačiau ką padarysi – Vilniaus naršytojai ne visada pasitinkami su duona ir druska, ne visada ir su šypsena išlydimi.
O čia – iš mūsų užrašų knygutės: tuomet tinklapis dar neegzistavo, tik paskyra. Ir štai tokį „Merkurijų” išvydome 2018 metų kovą. Tada šeimininkas buvo kalbesnis...
BALADĖ APIE MERKURIJŲ
Taigi, „Merkurijus“, sovietmečio Karoliniškių pasididžiavimas, su pretenzija į elitą, mat ką ten apšiuręs „Saturnas“, „Kometa“ ar „Vaivorykštė“ - „Merkurijuje“ buvo įsikūrusi valiutinė parduotuvė („Vnešposyltorgas“) ir tai buvo žiauriai aukštas lygis. Tačiau gyvenimas mėgsta kontrastus, ir dabar valiutinės parduotuvės vietoje, kur taip mėgdavo užsukti kieti sėkmės džentelmenai su savo „krasavomis“, dabar įsikūrusi „Humana“. Ir ką gali žinoti, gal ir dabar čia užsuka „krasava“ iš aštuoniasdešimtųjų.
Šiandieninis „Merkurijus“ yra tikras lokalus pramogų centras, mat tik „Humana“ iškrenta iš konteksto, o praleisti turiningai ir net nuodėmingai laiką čia yra kur – lošimo salone gali palikti paskutines kelnes, tačiau pakilęs į antrą aukštą biliardo klube (ne šiaip bevardis klubelis, o „Brooklyn“) gali pelnyti pagarbą kaip meistriškas rutulių stumdytojas.
Ir tame pačiame antrame aukšte – nemirtinga užeiga, šiaip visą laiką taip ir vadinta „Merkurijumi“, tačiau oficialiai - „Prie Neries“ (tiesa, pati Neris teka už gero kilometro, tačiau iš tiesų tai reiškia, kad ši kavinaitė surišta bambagysle su Žvejų g. (tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų) esančia užkandine).
Užsukome kai dienos pietų alasas buvo pasibaigęs, patiekalai išvalgyti ir tik likęs valgiaraštis priminė, kad čia galima skrandį pamaloninti maždaug už 3-3.5 eur. Kažkada „Merkurijuje“ buvo galima trankiai paošti, tačiau laikai keičiasi. Prie baro stovintis vyras, tvarkantis kavinės reikalus, vaizdžiai pasakojo, jog po to, kai teko keisti vos ne visus sulaužytus baldus ir tvarkyti suniokotas patalpas, mintis apie vakarėlius nuvijo į šalį. Mat buvo atvejų, kuomet į klasės susitikimą susirinkę prieteliai mušėsi keturiuose skirtinguose kampuose, o atvažiavusiai policijai pritrūko antrankių. Taip net Emilio Vėlyvio filmuose nebūna, o „Merkurijuje“, pasirodo, būdavo. Kaip ir įšilusių mokytojų šokiai ant stalų. Taigi, „Merkurijus“ dabar labiau orientuojasi į nabašnykus (šermenis) nei į senstelėjusius 41-os, 43-ios ar 47-os klasiokus. O juk prisiminti mokyklos laikų diskotekas „Merkurijuje“ būtų nuostabu, ar ne?
Tiesa, kiek pakilią nuotaiką prigesino išrašas iš policijos suvestinių – 2016 metais prie „Merkurijaus“ 24 metų vyrukas mirtinai sumušė keliolika metų vyresnį vyrą. Tačiau tai neturėtų stebinti – miegamieji sostinės rajonai sėti nusėti dramomis prie prekybcentrių.