Architektūra, pergyvenusi savo kūrėją: Mozės Cholemo palikimas

Rengdami projektą „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“, pirmiausia prisiminame pastatus Vilniaus centre ir Naujamiestyje, kuriuos tarpukaryje mieste prie Neries ir Vilnelės sukūrė Mozė Cholemas (1888 – 1944, lenk. Mojżesz Cholem, dar kitur minimas kaip Moisėjus, Mozesas, Mosia Cholemas), vienas iš ryškiausių to meto modernistų.

 

Būsimasis architektas gimė Vilniuje, Ševelio Vulfo Cholemo ir Luizos Elisberg Cholem šeimoje, turėjo taip pat brolius Leibą, Izaoką, Jeremijų (Jermašą), Emanuelį ir seseris Taubą (ištekėjo už Davido Kaplanskio iš Daugpilio). Cholemų pavardė tarpukario Vilniuje buvo pakankamai garsi – brolių Cholemų prekybos namai „Bracia Cholem” buvo įkurti  dar metais 1846 m. ​, o lenkmečio pabaigoje jie veikė adresu Kwiatowa g. 5 (dabartinė Gėlių gatvė), įdarbino 30 žmonių ir vilniečiams su lakštinį metalą, vinis, vamzdžius, cementą bei įvairias kitas prekes statyboms, tad nenuostabu, jei jų klientu buvo ir biurą turėjęs verslus architektas Cholemas.

Retas straipsnis apie carinių laikų architektūrą apsieina be Sankt-Peterburgo Civilinių inžinierių instituto (arch. I. Kitneris, P. Berngardas) vaizdo.

Kaip jau minėjome apžvalginiame straipsnyje apie to meto žydų architektų iškilimo galimybes, vienas iš ypatingų barjerų to meto gabiems žydų jaunuoliams buvo įstoti į tokio lygio aukštąją mokyklą kaip Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institutas, tačiau Cholemas šią aukštumą įveikė. Sprendžiant pagal jo gimimo metus, jaunasis Moisėjus Peterburge galėjo mokytis ir pirmaujančią carinės Rusijos architektūros mokyklą baigti maždaug 1911 – 1914 metais, tai yra pačio Pirmo pasaulinio karo išvakarėse. Panašiu metu institute studijavo ir trimis metais už Cholemą jaunesnis Aleksandras Gordevičius iš Žiežmarių, kurio architektūrinė kūryba taip pat pasižymėjo istorizmo bei retrospektyvizmo, bet ir Art Deco bei modernizmo stilistika.

Iškeitęs Berlyną į Vilnių

Architekto Cholemo keliai I pasaulinio karo metais kol kas dar nežinomi, tačiau karo pabaigą jis neabejotinai sutinka... Berlyne, kur veda ne judėjų tikėjimo vokietę Dorothy Ann Will-Karsfeus, su kuria 1921 metais susilauks dukters Lisos, o 1923 metais ir sūnaus Saulo Vulfo. Ir tik tais 1923 metais Cholemas su gražuole žmona visų vadinta Dolly ir dukra visų vadinta Lilly bei sūnumi Wolfu palieka Berlyną vardan įsikūrimo toli nuo Vakarų Europos kelių sankryžų esančiame  Vilniuje.

Tačiau reikalai versliam Cholemui neabejotinai klojosi gerai, nes jau XX a. 4 deš. jis - savo architektūros ir statybos verslo Vilniuje savininkas. Jei 1925 metais jis minimas kaip pastato Senamiestyje, Bokšto gatvėje rekonstrukcijos autorius - tai jau 1930-ais jam atitenka projektuoti naujas, ypač modernumu išsiskiriantis Kredito draugijos pastatas, Jagiellońska (dabar – Jogailos) gatvėje, dar po kelių metų - Owsiejaus Rupajco daugiabutis, Witoldowa (dabar – Vytauto) gatvėje Žveryne ar prestižinis modernizuojantis Helenos Jelec daugiabutis Adomo Mickiewicziaus (dabar Gedimino) prospekte – išlikęs jo ruože netoli dabartinio Seimo.

M. Cholemo suprojektuotas (ir Smorgonskio rekonstruotas) Kredito draugijos pastatas ypač išsiskyrė tuometinėje Jogailos gatvėje. Foto: J. Bulhakas.

Ypatinga investicija tapo dar 1937 metais modernus daugiabutis, inžinieriaus Dawido Strugaczo investicija Góra Bouffalowa (dabar – Tauro) gatvėje, žinomas kaip „Profesorių namas“. Tai būtent šiame name apsigyveno iš Kauno kurti Vilniaus universiteto atvažiavę literatai Vincas Krėvė-Mickevičiaus, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Biržiška, istorikas Konstantinas Jablonskis, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; čia buvo apsistojęs Nobelio taikos premijos laureatas, žmogaus teisių gynėjas Anatolijus Sacharovas ir daug kitų XX a. asmenybių.

Moderniausia Cholemo realizacija ir paskutiniais tarpukario Lenkijos gyvenimo mėnesiais sukurtu Cholemo darbu tapo chemijos ir kuro prekybos įmonės "M. Deull"  namas, Jakšto gatvėje su itin prabangiais butais, skirtais jos savininkams. Įdomu, kad jį Cholemas projektavo kartu su lenkų architektu Stanislawu Bukowskiu, kuris nuo 1936-ųjų buvo profesoriaus Romualdo Gutto  asistentas Vilniaus savivaldybės urbanistikos biure, o po jau karo – labai žymus architektas ir urbanistas Liaudies Lenkijoje, visų pirma - Balstogėje.

Vaidybinio filmo verta drama

Asmeninis Moisėjaus Cholemo gyvenimas nesiklostė taip sklandžiai, nes 1941 metų pavasarį, neapsikentusi vyro romano su keliomis dešimtimis jaunesne gydytojo Perelmano žmona, per skyrybas Dolly pareiškė – kad nei Lilly, nei Wolfas nėra tikri Cholemo vaikai. Ir pasiėmusi juos abu - pasinaudodama Molotovo-Ribentropo pakto nuostatomis dėl Baltijos šalių vokiečių repatriacijos į savo tėvynę - išvyko atgal pas tėvus į Berlyną. Viso to pasekmėje II pasaulinio karo metais Cholemo sūnus Volfas tarnavo naciųe Abvere.

Tuo tarpu 1941 m. vasarą naciams užėmus Vilnių, Cholemas - kaip ir visi jo tautiečiai - buvo uždaryti Vilniaus gete. Nepaisant to, išlaikyti profesiniai ir neoficialūs ryšiai leido jam išsaugoti gyvybę bei netapti daugybės gete vykdytų akcijų auka. Negana to, giminių liudijimu, 1944-ais suvienijęs pajėgas su karaimu Zajončkovskiu, jis sugebėjo įsirengti slėptuvę šalia kinesės Žvėryne ir netgi palikti geto teritoriją prieš jo likvidaciją. Beliko tik sulaukti išvadavimo.

Inžinieriaus ir architekto Mozės Cholemo parašas puošė ne vieno tarpukario Vilniaus pastato projektą.

Tačiau čia įsikišo jo didenybė likimas. Pasirodo, Perelmanų šeima tuo metu jau susitaikė ir sugebėjo taip pat pasprukti už Vilniaus ribų, kur slapstėsi vienoje girininkijoje. Tačiau ponia Perelman pasidavė širdies šauksmui ir vieną dieną išspruko į miestą susitikti su savo Mosia. Čia ją ir sučiupo gestapininkai, ir tardymo metu ji išdavė visus – vyrą, su juo likusį savo sūnų ir Moisėjų. Tokiu būdu, savo nepriekaištingos išvaizdos bei tobulos vokiečių kalbos dėka išsaugojęs save per ilgus Vilniaus geto veiklos mėnesius, architektas Cholemas jau iš esmės jį likvidavus buvo sušaudytas ir atsidūrė toje pačioje Panerių duobėje, kaip ir nelaimingieji Perelmanai.

1944-ieji – tai tapo paskutine data architekto, tikrojo Lenkijos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus aktyvaus nario Mozės Cholemo biografijoje. Likimas šioje žemėje jam skyrė tik 56-erius metus.  Tačiau ir šiandien, XXI amžiuje ne vieną jo darbą primena Vilniaus miesto architektūros istorijai skirti leidiniai ir meno albumai. Ypač - atversti ties skyriumi „Modernizmas“.

Tekstą parengė: Jonas Oškinis

Kiti šio ciklo straipsniai

Tragiška nata pasibaigęs Vilniaus architekto gyvenimas  

Edwardas Goldbergas: išskirtinis Varšuvos architekto pėdsakas Vilniaus priemiestyje  

Žydų architektūros žvaigždės carinėje Rusijoje ir tarpukario Vilniuje 

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.