Tragiška nata pasibaigęs Vilniaus architekto gyvenimas

Vilniaus architekto Izaoko Smorgonskio (1882 – 1943/1944) gyvenimo kelias – tai jo gimimo metų žydų kūrėjui kartai būdingas ir didelių vilčių, ir tragiškos lemties skirtis.  Dabartinė karta vilniečių, lankydama vienus gražiausių Vilniaus tarpukario gyvenamųjų namų, atliktų modernizmo stiliuje dažnai nežino nei jo vardo, nei pavardės.

Gimęs XIX amžiaus pabaigoje, 1882-aisiais (kitur – 1883, 1889) metais, Smorgonskis architektūrą studijavo prestižiškiausiame Rusijos imperijoje Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institute - tai buvo viena iš svarbiausių aukštųjų technikos mokyklų Rusijos imperijoje, rengusi civilinės inžinerijos, statybos specialistus bei architektus. 1832 m. ji buvo įkurta kaip Civilinių inžinierių mokykla, 1842 m. – sujungus su Architektūros mokykla, įsteigta Statybos mokykla, o nuo 1882 iki 1924 metų veikė Civilinių inžinierių instituto pavadinimu (nuo 1898 m. jam dar ir buvo suteiktas imperatoriaus Nikolajaus I vardas).

Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institutas prie Izmailovo pulko XIX a. pab. , dail. Šamota, Wikipedia Cammons

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jame studijavo bei jį baigė dešimtys garsių Lietuvos architektų ir inžinierių, suprojektavusių daugybę žinomų šalies pastatų (pvz. daugelio bažnyčių ir pvz. Vilniaus Halės turgaus autorius Vaclovas Michnevičius (baigė 1893 metais), Marijampolės geležinkelio stoties autorius Edmundas Alfonsas Frykas (baigė 1902 metais), iš Žiežmarių kilęs Kauno statytojas Aleksandras Gordevičius (baigė 1918 metais), o taip pat ir kitas mūsų ciklo herojus Vilniaus žydų kilmės architektas Mozė Cholemas bei kiti. Vadinasi, yra didelė tikimybė, kad iš jų bent Fryką Smorgonskis galėjo būti sutikęs savo Alma mater koridoriuose ir pažinojo asmeniškai.

Žydų (ir lenkų) architektų statusas carinėje Rusijoje

Kalbant apibendrintai, kaip baigęs Civilinių inžinierių institutą diplomuotas architektas žydas Smorgonskis turėjo įveikti aukštą diskriminacinį barjerą, visų pirmą procentinės normos aukštosiose mokyklose (rus. Процентная норма). Nuo XIX a. pabaigos (ypač valdant Aleksandrui III ir Nikolajui II) žydų studentams buvo įvestos griežtos kvotos: didžiųjų miestų aukštosiose mokyklose žydų tautybės studentai galėjo sudaryti tik 3–5 % visų studijuojančiųjų. Dėl to daugelis gabių žydų jaunuolių išvis negalėjo įgyti architekto specialybės Rusijoje ir buvo priversti studijuoti užsienyje (Vokietijoje, Prancūzijoje), o štai Smorgonskiui tas pavyko.

Net ir turint diplomą, ilgus metus žydams Rusijos imperijoje galiojo ir sėslumo ribos suvaržymai (rus. Черта оседлости). Tai reiškė, kad architektai negalėjo laisvai vykti į didžiuosius imperijos centrus (pavyzdžiui, Sankt Peterburgą ar Maskvą), kur vyko svarbiausios statybos ir buvo didžiausi užsakymai. Teisę gyventi už sėslumo ribos gaudavo tik aukščiausios (pirmosios) gildijos pirkliai, asmenys su aukštuoju išsilavinimu arba vėlesniais etapais – tam tikri pripažinti specialistai, tačiau šios išimtys buvo griežtai kontroliuojamos.

Be to, net ir įgiję išsilavinimą, žydų architektai negalėjo dirbti valstybės tarnyboje, pavyzdžiui, tapti miestų ar gubernijų oficialiais architektais, prižiūrinčiais viešuosius projektus. Carinėje Rusijoje jie  galėjo verstis tik privačia praktika arba dirbti užsakymams pačios žydų bendruomenės viduje (projektuoti sinagogas, prieglaudas, privačius pirklių namus).  Dažnai žydų tautybės kūrėjams, baigusiems mokslus, būdavo suteikiamas žemesnis profesinis statusas (pavyzdžiui, „laisvasis menininkas“, o ne valstybinis architektas-inžinierius), kas teisiškai apsunkindavo teisę savarankiškai vadovauti dideliems statybos projektams.

Kaip atskleidėme savo projekto „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“ metu, carinėje Rusijoje nelengva buvo ir lenkų tautybės architektams, kad ir kokia aukšta jų kilmė ar didelis talentas buvo. Svarbiausi valstybiniai objektai, administraciniai pastatai ir stačiatikių cerkvės (kurių statyba imperijoje buvo masiškai finansuojama siekiant keisti krašto identitetą) buvo patikimi tik lojaliems, dažniausiai rusų tautybės arba stačiatikių tikėjimo architektams. Po 1863 m. sukilimo buvo įvesti griežti ribojimai ar net visiški draudimai statyti bei remontuoti naujas katalikų bažnyčias (ypač Lietuvoje, Baltarusijoje ir dešiniakrantėje Ukrainoje). Tai drastiškai sumažino lenkų architektų galimybes dirbti savo tradicinėje kultūrinėje ir religinėje terpėje. Pagaliau, valdžia reikalavo taikyti oficialų „bizantišką-rusišką“ stilių, kuris turėjo demonstruoti Rusijos imperijos viršenybę.

Pirmaujantis tarpukario Vilniaus modernistas

Pagal išlikusią istorinę medžiagą matome, kad tarpukario Lenkijos sąlygomis Smorgonskio karjera klostėsi be praeityje likusių kliūčių. Jis pastatė tokius ryškius XX a. pradžios Vilniaus pastatus kaip daugiabutis gyvenamasis namas Jogailos (tada – Jagiellońska) g. 16  1930 metais, Łopaczyńskių vila Moniuškos g. 24 pastatyta 1937-ais ar Jano Zasztowto ir Irenos Herholdowos vila tuometinėje Tomasza Zana gatvėje (dabar - Mickevičiaus g. 17) jau prieš II pasaulinį karą, 1939 metais. Pagal to meto adresų knygas, gyveno itin prestižinėje miesto dalyje, Žygimantų g. 22.

Antonio Kiakszto vilos piešinį atliko 1938 m. kartu su Smorgonskiu ją projektavęs Janas Borowskis (LCVA)

Smorgonskio kaip modernisto talentas atsiskleidė keliuose racionalizmo dvasioje atliktuose projektuose miesto centre – visu pirma tai R. Aleksandrovičiaus 1936 – 1937 metais statyta vila Traidenio g. 26 Žvėryne. Naujamiestyje Smorgonskio buvo sukonstruota įspūdinga gydytojo A. Libo klinika - gyvenamasis namas ant Kalinausko g. 3 ir Rožių al. 1 sankryžos. Pagaliau, tai 1937 – 1938 metais suprojektuoti racionalistiniai namai Pamėnkalnio g. 32 ir Pamėnkalnio g. 34, kurti drauge su Vilniaus miesto architektu J. Borowskiu (jo biografiją esame aprašę https://www.1323.lt/vilnius-ir-vilnieciai/2386-janas-borowskis).

Pragaro ratuose

Prieš karą Izaokas (kitur rašoma – Icchakas Smorgonskis) buvo aktyvus ne tik architektų visuomeninių organizacijų narys, bet ir dalyvavo žydų socialinių judėjimų veikloje, konkrečiai – profesinio švietimo ir labdaros organizacijos „Hilf durch arbet“ (jidiš „Pagalba per darbą“) veikloje, buvo jos valdybos narys.  Organizacija siekė padėti vietos žydų bendruomenės nariams integruotis į darbo rinką, teikdama profesinį švietimą, organizuodama amatininkų kursus ir skatindama ekonominį savarankiškumą per darbą, prie jos veikė žinoma Žydų amatų mokykla, kurią įkūrė inžinierius Abraomas Klebanovas, o taip pat buvo rengiami įvairių sričių specialūs kursai (pavyzdžiui, dailės kursai, kuriuos lankė, o vėliau amato kitus mokė žymus dailininkas Rafaelis Chvolesas). Nenuostabu, kad architektas iškart pateko į getą, o jo brolis, taip pat architektas buvo nužudytas dar 1939 metais Paneriuose.

Yra liudijimų, kad gete Smorgonskis buvo įtrauktas į tapybos konkurso komisiją, o vėliau dalyvavo kuriant Plastinį Vilniaus planą-maketą (jidiš Plastiker plan Vilne), pagal Vilniaus miesto komisaro Hanso Hingsto užgaidą. Tam buvo sudarytas Vilniaus geto Techninių dirbtuvių specialistų kolektyvas, kuriame be Smorgonskio dalyvavo inžinierius Grigorijus Guchmanas (projekto vadovas), architektė Flora Rom (kolektyvo vadovė,) dailininkės Rachel Suckever, Uma Olkenicka, Liza Daiches, skulptorius Judelis Mutas ir dar visa grupė jaunuolių. Spėjama, kad Smorgonskis ir galėjo būti Vytauto Landsbergio-Žemkalnio memuaruose minėtas „žydas iš geto su Dovydo žvaigžde, pasivadinęs pagal profesiją architektu“, atėjęs pas tuo metu senamiesčio generalinį planą rengusius lietuvių ir lenkų architektus, buvusius savo kolegas, niūromis aplinkybėmis prašyti Vilniaus žemėlapio...  

Keturios išlikusios iš 40 Vilniaus Plastinio plano maketo plokščių saugomos Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje

1943 metais jau pradėta likviduoti Vilniaus getą, ir Izaokas Smorgonskis pateko į transportą šiaurės link, į Estiją. Kiviõli 1 (arba tiesiog Kiviõli) buvo nacių priverstinio darbo ir koncentracijos stovykla šiaurės Estijoje, viena iš svarbiausių Vaivaro koncentracijos stovyklos padalinių, įkurta išgauti ir perdirbti degiuosius skalūnus. Daugumą stovyklos kalinių sudarė žydai, atvežti iš likviduojamų Lietuvos getų (daugiausia Vilniaus ir Kauno getų). Sąlygos stovykloje buvo itin žiaurios – žmonės masiškai mirė nuo bado, ligų, sunkaus fizinio darbo ir kankinimų. Šiandien ir nežinome, ar 1943-aisiais, ar sulaukęs jau 1944-ųjų gyvybės neteko ir vienas iš talentingiausių tarpukario Vilniaus architektų modernistų.

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.

Tekstas: Jonas Oškinis