Žydų architektūros žvaigždės carinėje Rusijoje ir tarpukario Vilniuje
Gabiausieji žydų tautybės asmenys iš esmės gerokai antisemitinėje (tuo pasižymėjo ir ne vienas valstybės vadovas) carinėje Rusijoje lengvo gyvenimo neturėjo – iš esmės patyrė griežtą sisteminę ir teisinę diskriminaciją. Nors Rusijos imperijoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje iškilo nemažai talentingų žydų tautybės architektų bei inžinierių, jų profesinę veiklą ir kasdienį gyvenimą varžė valstybinis antisemitizmas ir teisinis statusas.
Pirmiausia, daugumai žydų buvo draudžiama nuolat gyventi už nustatytos sėslumo zonos ribų (kuri apėmė Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir dalį Lenkijos). Architektai, norėję studijuoti ar dirbti imperijos sostinėse (Sankt Peterburge ar Maskvoje), susidurdavo su didžiuliais biurokratiniais barjerais. Architektūra carinėje Rusijoje buvo glaudžiai susijusi su valstybine tarnyba (miestų architektai, gubernijų inžinieriai, ministerijų pareigūnai), todėl žydams, neperėjusiems į stačiatikybę, teisiškai buvo draudžiama užimti valstybinius postus. Tai reiškė, kad žydai negalėjo tapti oficialiais miestų architektais ir vykdyti stambių valstybinių užsakymų, todėl dažniausiai vertėsi privačia praktika, projektavo sinagogas, privačius pelno siekiančius namus ar fabrikus. O dar dėl teisinių apribojimų žydų architektai kartais negalėdavo oficialiai pasirašyti po savo projektais arba turėdavo dirbti krikščionių tautybės kolegų vardu, kad projektas būtų patvirtintas statybų komitetuose.
Įveikė aukštą nematomų ribojimų sieną
Daugiausiai pasiekę žydų architektai carinėje Rusijoje buvo Levas Bachmanas (1830–1896), kuriam buvo leista „neomaurišku“ stiliumi suprojektuoti įstabią Sankt Peterburgo Choralinę sinagoga, tiesa padedant architektui rusui Ivanui Šapošnikovui; Romanas Kleinas (1858–1924) - vienas produktyviausių ir įtakingiausių Maskvos architektų, dirbęs eklektikos, neoklasicizmo ir Art Nouveau stiliais, kurio palikimas Puškino vaizduojamojo meno muziejus Maskvoje ir „Mura & Meriles“ universalinė parduotuvė (mums geriau žinoma kaip CUM); garsaus kino režisieriaus Sergiejaus tėvas Michailas Eizenšteinas (1867–1921), tapęs viena ryškiausių figūrų Rusijos imperijos Art Nouveau (jugendo stiliaus) architektūroje ir pavertęs Rygos kvartalus Alberto, Elizabetes ir Strēlnieku gatvėse su itin turtingais, ekscentriškais fasadais vienu iš Europos secesijos stiliaus architektūroje centrų.
Levas Bachmanas buvo pirmasis žydas, baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją su architekto laipsniu, tad jam buvo leista suprojektuoti šio miesto Didžiąją Choralinę sinagogą.
Čia minėtinas ir Adolfas Zeligsonas (1867–1919), Lenkijos žydų kilmės architektas, pradėjęs karjerą pramoniniame Lodzės mieste, čia sukūręs tekstilės magnatams rūmus ir bankų pastatus Lodzėje (pvz., Izraelio Poznanskio rūmai, vadinami „Lodzės Luvru“). Be to, dar cariniu laikotarpiu savo karjerą pradėjo ankstyvoji avangardo karta - nors didžiausią šlovę jie pelnė jau sovietmečiu kaip konstruktyvizmo lyderiai, jų formavimasis ir pirmieji darbai prasidėjo cariniu laikotarpiu. Taip Jakovas Černichovas (1889 – 1951) studijomis Odesos ir Sankt Peterburgo Dailės akademijose pradėjo savo unikalių eksperimentinių grafikos ir architektūrinių fantazijų ciklą, o Moisejus Ginzburgas (1892 – 1946) – nors architektūros studijas dėl suvaržymų žydams Rusijoje pradėjo Italijoje, tęsė – Rygoje, o vėliau grįžęs pritaikė klasikines žinias kurdamas naująją architektūrą jau bolševikinėje Sovietų Sąjungoje.
Vilniaus Choralinė sinagoga Pylimo g. Foto: Wikipedia.
Talentingiausi žydų architektai galėjo carinės Rusijos laikais pasireikšti ir Vilniaus gubernijoje – pavyzdžiui taip pat „neomaurišku“ stiliumi 1902 metais Vilniaus Choralinę sinagogą Pylimo gatvėje suprojektavo Dovydas Rozenhauzas (kitur - Danielius Rozenhauzas, nužudytas Paneriuose 1941 metais), tačiau prie pradinio projekto prisidėjo bei statybai vadovavo rusas Aleksejus Polozovas, o daugiau Rozenhauzo darbų labai ir nežinoma. Priminsime, kad po II pasaulinio karo sugriautą ir dabar tyrinėjamą Didžiąją Vilniaus sinagogą paskutinis 1893 metais rekonstravo inžinierius Leonidas Vineris - nuo 1895 iki 1901 metų jis ėjo Vilniaus gubernijos inžinieriaus pareigas, o svarbiausius savo projektus realizavo su architektais tikrais stačiatikiais rusais M. Prozorovu ar N. Čaginu.
Sienos – nebėra, ypač... kurti modernizmą
Visai kitaip nei Rusijoje, buvo tarpukario Lenkijoje, kur ne caro valdžia „reguliavo“ architektų ir kitų specialybių veiklą, o steigėsi profesinės savivaldos organizacijos. Lenkijai atgavus nepriklausomybę, Varšuvos architektų klubas surengė Pirmąjį visuotinį architektų kongresą (1919 m.). 1926 m. Varšuvoje buvo įkurta Lenkijos architektų asociacija (SAP). Po aštuonerių metų, 1934-ųjų liepą, visuotinis architektų delegatų kongresas įsteigė Lenkijos architektų asociaciją (SARP), vienijančią visas architektūros organizacijas - jos padalinys, kaip liudija gausūs šaltiniai XX a. 4 deš. aktyviai veikė ir Vilniuje. SARP nariais, lygiai kaip ir lenkai, buvo ir to meto žydų architektai.
Tarpukario Lenkijoje žydų kilmės architektai buvo absoliutūs lenkų modernizmo ir funkcionalizmo ramsčiai. Jie sukūrė ikoniškiausius, prabangiausius to meto daugiabučius, vilas ir visuomeninius pastatus, daugiausia Varšuvoje, Gdynėje ir Lodzėje. Dauguma jų suprojektuotų religinių pastatų (pvz., tradicinės sinagogos) buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu, todėl tarpukario kontekste žydų architektų flagmaniniai laikmečio darbai pirmiausia reiškia išlikusius išskirtinius modernizmo architektūros kūrinius. Taip Jerzy Gelbardas (1894 – 1944) ir Romanas Sigalinas (1901 – 1940) sukūrė vienus elegantiškiausių ir moderniausių prabangių daugiabučių tarpukario Varšuvoje, kurie išsiskyrė fasadais su prabangiais erkeriais ir akmens apdaila. Įdomu tai, kad tarp Sigalino (gim. Jakub Aron Sigalin) darbų archyvo yra ir dar vieno Didžiosios Sinagogos Vilniuje atnaujinimo planų fragmentai. Pats Sigalinas, manoma, tapo Katynės žudynių auka.
Gelbardo ir Romano Sigalino, o taip pat Grzegorzo Sigalino bei Edwardo Saydenbeuthelio (Sułkowskio) 1931 m. suprojektuotos Varšuvos kavinės „Adria“ interjeras išsiskyrė ypatinga elegancija.
Prabangaus gyvenamojo modernizmo meistras Varšuvoje buvo Lucjanas Korngoldas (1897-1963), kurio stiliui buvo būdingos tekančios linijos, elegancija ir funkcionalumas (po karo jis emigravo ir tapo vienu svarbiausių Brazilijos architektų). Garsiausi projektai Varšuvoje - Łepkowskių vila Saska Kępa rajone (gal kiek panašiame į mūsų Žvėryną), funkcionalistinis Karolio Sachso daugiabutis Filtrowa gatvėje ir inžinieriaus Marguleso vila Chocimska gatvėje.
Gelbardo ir Romano Sigalino, o taip pat Grzegorzo Sigalino bei Edwardo Saydenbeuthelio (Sułkowskio) 1931 m. suprojektuotos Varšuvos kavinės „Adria“ interjeras išsiskyrė ypatinga elegancija.
Nuostabus ir Edwardo Zachariaszo Ebero (1880 – 1953) likimas – jis ne tik išsaugojo gyvybę išvykdamas į Italiją ir išsislapstydamas ten Musolinio režimo metais, bet ir išliko jos garsiausias projektas Varšuvoje – Judaikos studijų instituto ir Pagrindinės Judaikos bibliotekos pastatas – pastatas išgyveno karą ir dabar Žydų istorijos instituto būstinė.
Zacharijaus Ebero suprojektuota Judaikos biblioteka – šalia Varšuvos Didžiosios sinagogos 1939 m.
Nors tarpukario Lietuvoje moterų architekčių nebuvo, Lenkijoje projektavo Helena Syrkus (1900 – 1982, mergautinė pavardė Eliasberg, jos tėvas buvo mokytojas ir artimas legendinio Janušo Korčako bendradarbis). Kartu su Szymonu Syrkusu, Barbara ir Stanisławu Brukalskiais, Bohdanu Lachertu ir Józefu Szanajca ji 1926 m. įkūrė nepaprastai įtakingą modernistinės architektūros kūrybinę grupę „Praesens“,nuo 1925 iki 1929 m. ji dirbo grupės sekretore. 1928 m. „Praesens“ grupė tapo „Congrès International d'architecture moderne“ (CIAM) sekcija. 1933 m. Helena Syrkus kartu su Le Corbusier dalyvavo ketvirtojoje CIAM konferencijoje laivu „S.S. Patris II“, plaukiant iš Marselio į Atėnus.
Ji projektavo kartu su savo vyru Szymonu Syrkumi ir kitaip nei pvz. Korngoldas, daugiausia dėmesio skyrė socialiniam modernizmui – įperkamiems, funkcionaliems būstams darbininkams – poros gal garsiausias projektas buvo bendrijos „Rakowiec“ gyvenamųjų namų kvartalas Žolibožo rajone, paremtas juostiniu architektūros stiliumi ir maksimaliu šviesos prasiskverbimu į butus. Pagaliau, juk nuo 1930-ųjų iki 1970-ųjų Helena Syrkus palaikė reguliarius ryšius su pačiu Bauhaus steigėju Walteriu Gropiusu.
Syrkusų šeima prisidėjo prie butų bendrijos „Rakowiec“ Varšuvoje vystymo – šis rajonas turėjo tapti laiką aplenkusiu socialistiniu minimiestu.
Varšuvoje tarpukariu žydų kilmės architektai ženkliai prisidėjo formuojant miesto centro naujųjų fragmentų, o taip Mokotuvo, Žoliborzo ir Saska Kempos rajonų urbanistinį audinį. Jaunas, dinamiškai besivystantis miestas Gdynės pritraukė daug žydų architektų, kurie prisidėjo įgyvendinant vadinamąjį „Gdynės modernizmą“. Lodzės mieste ir vyresni architektai (pvz. Gustawas Landau-Gutentegeris) ir jaunieji modernistai pakeitė Lodzės daugiabučių namų charakterį iš eklektiškų gamyklų rūmų į modernius daugiabučius. Verta paminėti, kad lenkų žydų architektų (įskaitant Varšuvos ir Lvovo politechnikos institutų absolventus) dar 1930-aisiais emigravo į Palestiną ir po karo į Izraelį bei prisidėjo vystant Tel Avivo modernistinį „Baltąjį miestą“, kuris dabar yra UNESCO Pasaulio paveldo objektas.
Pasaulinių architektūros madų atgarsiai – ir Kaune, ir Vilniuje
Žydų architektų indėlis į pasaulį pakeisti pasišovusį modernizmą ženklus ir kituose miestuose. Pavyzdžiui, ir tarpukario Kaune intensyviai kūrė Juozas Segalauskas (1893 – 1941) – jis ne tik renovavo Choralinę „Ohel Jaakov“ sinagogą, bet ir prisidėjo prie modernistinių dviaukščių ar kino teatro „Pasaka“ projektų; Benjaminas Notelis Joffe (1900 – 1942) suprojektavo centrinį Bruskienės namą Kaune, Kulautuvos sinagogą, kino teatrą „Union“ Vilijampolėje; Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973) išgarsėjo kaip puikus konstruktorius ir Sporto Halės autorius; pagaliau Leonas Ritas (1886 – 1942) išgarsėjo ne tik kaip Edmundo Alfonso Fryko asistentas, bet ir savarankiškas nuostabių išlikusių Art Deco stiliaus namų bei Vilijampolėje veikusios žydų religinės edukacinės institucijos Ješivos architektas bei visa eilė kitų projektuotojų.
Vilniaus miesto XX a. 3-4 deš. urbanistinį atsinaujinimą, palaipsniui kylantį modernėjimą lėmė taip pat ir žydų kilmės architektai – visų pirma Mozė Cholemas bei Izaokas Smorgonskis (apie jį 1323.lt jau pasakojo publikacijoje https://www.1323.lt/vilnius-ir-vilnieciai/2585-tragiska-nata-pasibaiges-vilniaus-architekto-gyvenimas), o taip pat pastarojo brolis Teodoras Smorgońskis bei visa eilė jaunų inžinierių (tokių kaip Donas Komajus ar Borisas Langė), kurių kūrybai išsiskleisti mieste sutrukdė tik nelemtas Laikas.
Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.
Tekstą parengė: Jonas Oškinis
