Edwardas Goldbergas: išskirtinis Varšuvos architekto pėdsakas Vilniaus priemiestyje

Šiaip metais sukanka 125 metai, kai Subačiaus gatvės pabaigoje pastatytas ne tik architektūrine, bet ir filosofine, sociologine prasme ypatingas Vilniaus pastatų kompleksas – Daugiabučiai neturtingiems žydų bendruomenės nariams, arba, kaip ilgus dešimtmečius vadino vietiniai – „Žydų namai“. Šios dienos publikacijoje paseksime, kas buvo jų autorius architektas Edwardas Goldbergas (1842 – 1928) ir kodėl jis, pats būdamas Varšuvos gyventojas ir šio miesto verslo bei aukštuomenės rato narys, XIX ir XX a. sandūros metais ėmėsi projektuoti Vilniaus mieste.

Edwardas Janas Laurynas Goldbergas (lenk. Edward Jan Wawrzyniec Goldberg) gimė Varšuvoje 1842 m. sausį pasiturinčio miestiečio ir privataus mokytojo Wilhelmo Goldbergo šeimoje, baigė Varšuvos realinę gimnaziją, o vėliau įstojo į Varšuvos Dailės mokyklos Statybos fakultetą, taip pat studijavo Fizikos ir matematikos fakultete.

Edvardas Goldbergas gimė 1942 metų sausio mėnesį Varšuvoje, ten 1928 metų balandį ir mirė. Šaltinis: Wikipedia Commons

Po 1863 m. (tada vedė Marianną iš Rychterių šeimos), išvyko į Berlyną ir pradėjo studijuoti Karališkojoje statybos akademijoje, kur jo dėstytojai buvo architektas, archeologas ir meno istorikas Karlas Bötticheris, bei architektas ir archeologas Friedrichas Adleris. Žinoma, kad būdamas akademijos studentu, Edwardas 1866 m. gavo pirmąją premiją už sanatorijos Bad Varnbrune (dabar – Cieplice Śląskie Silezijoje) projektą ir buvo architekto Karlo Ferdinando Langhanso asistentas statant Naująjį Teatrą Leipcige.

Kelias į karjeros viršūnę Varšuvoje

Išsilavinimas gautas Vokietijoje nepadėjo Golbergui gauti Carinėje Rusijoje (Rusijos imperijoje) 2-ojo laipsnio klasinio architekto (классный художник архитектуры 2-й степени) kvalifikacinio laipsnio, kurį įgijęs architektas gaudavo teisę į XII klasės valstybės tarnautojo rangą (tai atitikdavo gubernijos sekretoriaus laipsnį). 1866 metais Varšuvoje per egzaminus buvo sukirtas, tad jis kreipėsi tiesiai į Imperatoriškąją dailės akademija ir 1868 metais tokį profesinį bei valstybinį statusą gavo. Gavęs licenciją, Edvardas Goldbergas kuriam laikui apsigyveno Sankt Peterburge, kur užėmė Finansų ministerijos Muitinės departamento (suprojektavo muitinės pastatus Sevastopolyje ir Jaltoje bei muitinės muziejų Sankt Peterburge), o vėliau Vidaus reikalų ministerijos Technikos ir statybos komiteto architekto pareigas (čia jį išgarsino gotikos stiliaus vila prie Anapos Kryme, suprojektuota 1874 metais pačiam Rusijos karo ministrui grafui Dmitrijui Miliutinui).

1880–1890-ųjų sandūroje jis grįžo į Varšuvą, kur atliko daugybę privačių investuotojų užsakymų ir išgarsėjo, pirmiausia kaip nuomojamų gyvenamųjų namų architektas. Tarp jo sukurtų pastatų – neogotikinis Taubenhaus daugiabutis namas Maršalkovska gatvėje,   Nowińskos daugiabutis namas Nowiniarska gatvėje, Jano Mateikos gatvės užstatymas, jo paties neišlikęs nuosavas namas Koszykowa gatvelėje ir Olszewiczų šeimos vila (iki šiol stovinti Szucha alėjoje), o tarp nerealizuotų – Varšuvos centrinė geležinkelio stotis.

Varšuvos architektūros istorijoje ir ikonografijoje ypač įsiminė Taubenhausų daugiabutis, kuriam suteiktas paveldo statusas

Ypač vaisingas Edvardo Goldbergo profesiniams pasiekimams buvo bendradarbiavimas su bankininku ir aktyviu filantropu Ipolitu Vavelbergu ir Vavelbergo svainiu Stanislovu Rotvandu – teisininku, finansininku, pramonininku ir Rusijos Valstybės tarybos nariu, kuris atnešė ne tik projektavimo užsakymus, bet ir galimybę dėstyti Vavelbergo ir Rotvando įkurtoje mechanikos ir technologijos mokykloje. Po 1906 m. Goldbergas atsisakė aktyvaus projektavimo darbo, tačiau tapo architektūros kritikui ir net teoretiku, pateikdamas daug straipsnių žurnale „Przegląd Techniczny“ („Technikos apžvalga“). Edvardas Goldbergas mirė jau nepriklausomoje Lenkijoje, Varšuvoje 1928 m. balandį.

Goldbergo amžininkai Vilniuje ir jų kūryba

Kokius architektus Golbergas galėjo sutikti Vilniuje ar būti supažindintas su jų pavyzdine to laikmečio kūryba? Santykinai Edwardo Goldbergo amžininkais (ir net „bendramoksliais“) galima būtų laikyti tokius neoistoristinėje tradicijoje kūrusius lenkų kilmės Carinės Rusijos laikų Šiaurės Vakarų krašto architektus, kaip Cyprianas Maculewiczius (1830 - 1893), Sankt Peterburgo dailės akademijos absolventas, tarp 1879–1893 m. vyriausiasis Vilniaus miesto architektas mieste pastatęs apie 50 pastatų, tarp jų Józefo Tyszkiewicziaus rūmus dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, kavinę „Viktorija“ ir iki šiol vilniečiams tarnaujančią Vrublevskių biblioteką.

Kiek vyresnis buvo ir Apolinaras Mikulskis (1846 – 1916), jis irgi baigė Sankt Peterburgo Statybos mokyklą (vėliau suteiktas pavadinimas - Civilinis inžinierių institutas), Vilniuje dirbo 1875–1911 metais. Ankstyvieji Mikulskio projektuoti namai dažniausiai dviaukščiai, fasadai netinkuotų plytą, būdingi neogotikos elementai, medžio dekoras; vėlesni pastatai (nuomojamieji namai) buvo 3–4 aukštų, jų itin puošnūs fasadai, susipina klasicizmas, renesansas, ampyras ir kitų neoistoristinių stilių architektūros motyvai. Ypač įspūdinga Mikulskio realizacija -  Ignoto Parčevskio nuomojamieji namai (dabar - Jogailos g. 9 ir 11).

Konkurentu Vilniaus mieste Goldbergui galėjo būti Maculewicziaus, Mikulskio, Rostworowskio suprojektuoti pastatai.

Jaunesnis už Goldbergą buvo Tadeuszas Maria Rostworowskis (1860 - 1928) – lenkų architektas ir dailininkas, kilęs iš Rostworowo dvaro netoli Poznanės. Varšuvoje baigė gimnaziją, o vėliau – Dailės akademiją Sankt Peterburge, kur 1885 m. įgijo architekto diplomą. Dar studijavo Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje. Baigęs studijas persikėlė į Vilnių, kur greitai tapo populiaria figūra ir madingu architektu – pavyzdžiui, pastatė  angliško neogotikinio stiliaus Puttkamerio rūmus Bolcienkuose prie Gardino (dab. Baltarusijoje), caro rūmus Bialoviežoje, Lentvario dvarą. Buvo pieštukų fabriko „Fortuna“ Vilniuje savininkas, jam priklausė Lešno dvaras Suvalkų krašte. Pastatęs Šv. Jurgio viešbutį (vilniečiu vadintą ir „Žoržu“, kaip investuotojas šiame įspūdingame pastate pasiliko sau apartamentus, kuriuose ir mirė nuo širdies smūgio 1928 m. rugpjūtį. Palaidotas Rasose.

Dar jaunesnis, o už Golbergą ir 20 metų buvo  - Vaclovas Michnevičius (lenk. Wacław Michniewicz, 1862 - 1947) - senos Liaudos krašto lenkų giminės atstovas, gimė ir mirė  Strebeikiuose prie Jonavos, palaidotas jo paties projektuotos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios Žeimiuose šventoriuje. 1893 metais baigė Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institutą, nuo 1893 iki 1895 m. buvo Vilniaus architekto ir inžinieriaus padėjėjas, o nuo 1904 m. iki 1912 -  Vilniaus miesto architektas. Palikęs šias pareigas, 1911 metais  su Aleksandru Parčevskiu įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architekt“, kuris veikė iki I pasaulinio karo. Po jo nuo 1919 iki 1925 metų buvo  jau nepriklausomos Lietuvos Susisiekimo ministerijos Plentų valdybos vyriausias inžinierius, tiesė ypač svarbų Lietuvai Žemaičių kelią. Į pensiją išėjo... tik 1936 metais.

Unikalus ne tik architektūrinis, bet ir socialinis projektas

Vis dėlto darbas, išskyrės Edwardą Goldbergą  buvo Vavelbergų kolonija – ir dabar stovintis pastatų kompleksas Varšuvoje, Górczewska gatvėje 15 ir 15A bei Vavelbergo gatvėjee 3. Jis buvo tikslingai  pastatytas 1898–1900 m., kaip įperkamiems būsto kompleksas (arba pigių butų kolonija) darbininkams Młynów gyvenamajame kvartale Wola rajone, bankininko ir filantropo Ipolito Wawelbergo bei  jo žmonos Liudvikos Wawelberg 300 tūkst. rublių aukos dėka, Wawelbergo banko 50-ąsias metines. Ir tai buvo vienas pirmųjų pigių būstų projektų darbininkams projektų Lenkijoje ir visoje carinėje Rusijoje.

Be trijų ar keturių aukštų gyvenamųjų pastatų, Goldbergo suprojektuoti kolonijos socialiniai patogumai apėmė mokyklą, skalbyklą, vaikų namus ir baseiną. Taip pat buvo įrengtos netgi žaliosios zonos ir sporto aikštelės. Iš viso Gorczewska gatvės namuose originaliai planuoti 355 butai, daugiausia vieno kambario. Pagal pirminius planus, pajamos iš nuomos turėjo būti skirtos tolesnių gyvenamųjų pastatų statybai. Tačiau jos buvo išleistos kolonijos išlaikymui, o daugiau gyvenamųjų pastatų, ypač Valenbergams mirus, nebuvo statoma.

Šiandien Górczewska 15 pastatą garsina cukrainė su tradicinėmis spurgomis, kurią dar 1925 m. įkūrė Władysławas Zagoździńskis.

Labdaringa Golbergo veikla pasireiškė taip pat projektuojant M. Krol ir M. Rotwandowos inicijuotus žydų vaikų namus. Jo visuomeninis aktyvumas taip pat lėmė jo dalyvavimą Antrojoje higienos parodoje Varšuvoje, buvo ir organizacinio komiteto narys, nors ir ne statybų skyriuje, bet kaip vienas iš žurnalo „Zdrowie“ („Sveikata“) atstovų, ir – kas svarbiausia pagrindinio paviljono dizaineris. Higienos parodų tikslas buvo propaguoti plačiai suprantamą sveikos gyvensenos svarbą  – nuo ​​darbo higienos gamyklose iki sveikatos priežiūros, kūno kultūros ir parazitų vengimo, ir tuo susišaukė ir su pigių butų kolonijų įrengimo idėjomis.

Todėl nenuostabu, kad būtent Golbergas buvo pirmasis pasirinkimas, kaip Vilniaus Subačiaus gatvėje (dabartiniai numeriai 47 ir 49) 1898 metais pradėti projektuoti ir dabar čia esantys geltonų plytų daugiabučiai namai – pigių butų kolonija neturtingiems žydams. Juos finansavo Žydų kolonizacijos asociacija (prie kurios steigimo ir rėmimo prisidėjo filantropas, vienas turtingiausių to meto Europos žmonių baronas Morisas de Hiršas), siekdama padėti skurdžiausiems Vilniaus žydams išsikelti iš perpildyto ir neturtingo Senamiesčio žydų kvartalo. Panašiai, kaip Varšuvoje, Golbergas neturteliams skyrė daugiausiai vieno kambario butus su bendra virtuve, o pastato kieme buvo numatytos socialinės funkcijos. Deja, iškilo tik du pastatai (jau daugiau kaip šimtmetį vietos gyventojų vadinami „Žydų namais“) vietoj planuotų trijų.

Pokarį Edwardo Goldbergo kūrinys pasitiko suniokotas ir tuščiais langais, tačiau šimtai žmonių jame surado išgelbėjimą.

Šie unikalūs pastatai vėl ryškiai į Vilniaus istoriją įsirėžė 1943 metais, kai, nakinant Vilniaus getą, šiuose buvo įkurta vokiečių armijos autoremonto ir kitų priverstinių darbų dirbtuvių stovykla H.K.P. 562, kuriai vadovavęs Vokietijos karininkas Karl Plagge stengėsi apsaugoti žydus ir išdavė jiems bei jų šeimoms apsaugos leidimus. Dėka K. Plagges įspėjimo ir ypatinguose pastatuose įsirengtų išmanių slėptuvių („malinų“), apie 250 kalinių pavyko išgyventi iki nacių pasitraukimo 1944 metais, o pats „Vilniaus Šindleris“ po karo buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu. Taip iki mūsų laikų vilniečiams išliko pasakojimas, kaip neeilinės architektūrinės funkcijos pastatas tapo ir neeiline išsigelbėjimo vieta jo gyventojams.

Parengė: Jonas Oškinis

Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.