Kaip kebabas Antakalnio prestižą pakėlė

Savo laiku Antakalnis buvo vienas iš tų rajonų, traukdavusių čia lyg magnetas. Prisimenu, kad kai prieš kokius dvidešimt metų ieškojome būsto, Antakalnis buvo mūsų prioritetinių rajonų sąrašo viršūnėje. Ir lyg buvome radome dviejų kambariukų butuką, kuris įtilpo į numatytą biudžetą (iki 70 tūkstančių litų, kas galėtų pagalvoti), ir buvo gražioje vietoje, bet... 

Taigi, Antakalnis taip ir liko ta vieta, kurioje savo laiku buvo patirta efektingų potyrių pankų klube „Bombiakas” ir šalia jo, „Laukiniuose Vakaruose” teko imti interviu iš kultinio diskžokėjaus, o vėliau „Sąmokslo teorijos” vedėjo Arno Klivečkos, ne vienas keistas, bet spalvingas vakaras praleistas tuometinėje smuklėje „Pas Mėtą” ir t.t., ir panašiai. 

O štai prieš kelis mėnesius, kuomet karantinu dar nė nekvepėjo, Antakalnis nustebino dar viena vieta, mano akyse savotiškai pakėlusią rajono prestižą.

2 „Sotaus lokio” šeimininkas Vladas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Aplankęs liūdnam likimui pasmerką M.K.Oginskio gatvės medinuką, kėblinau pagrindine rajono arterija, svarstydamas, kur gi čia užsukti ir į rankas pastverti kokį kebabą. Praėjau vieną, kitą užeigą ir pats likimas, tarsi paėmęs už rankos, atvedė prie 78-ojo namo, esančio beveik prieš pat Antakalnio polikliniką. Prisiminiau, kad prieš pora metų gundžiausi užsukti į čia pirmame aukšte įsikūrusią užeigą, bet siūlomi užkandžiai neįkvėpė skrandžio bandymams. Dabar gi, žiūriu, nuo durų žiūri išsišiepęs lokys, viskas atrodo labiau sutvarkyta – aha, vadinasi, matyt, pasikeitė ir šeimininkai, ir užeigos koncepcija.

4

  „Sotaus lokio” viduje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Taip ir atsidūriau „Sotaus lokio” viduje – jaukioje kebabinėje, kurioje šeimininkauja guvus, gerą nuotaiką spinduliuojantis Vladas – jaunas vaikinas, praėjusių metų pavasarį ėmęsis to nelengvo reikalo, rasti vietą po saulę gatvės maisto rinkoje.

5

 Interjero detalė. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Paprastai, jei tik renkuosi kebabą, yra du svarbus parametrai – pirmenybė teikiama jautienai ir pitai (nors štai Karoliniškėse teko imti kebabą su kiauliena ir nusivilti neteko). Deja, vyrukas nuliūdina – jautienos nėra. Bet yra pita. Ką gi, pats laikas po ilgokos pertraukos sušveisti kebabą su vištiena. O kai išgirstu, kad naudojamos pačių keptos pitos, apima azartas – kas gi nugarmės į mano skrandį.

Ir štai, po keliolikos minučių Vladas man ištiesia lauknešėlį. Nors buvau užsisakęs mažą kebabą (dabar jau tiksliai nepamenu – 3.5 ar 4 eur), tačiau įspūdis toks, kad rankose turiu XXL dydžio bombą. Ne, be šansų tokį gigantą sudoroti gatvėje, tad puotą pradedu po dvidešimties minučių atsidūręs namuose. Kebabas dar išlaikęs pakankamai šilumos, tad su pasimėgavimu paneriu žandus ir kemšu, kemšu, kemšu... 

Nors po viešnagės Pilaitės kebabų kioske „Mekan Döner Kebap” abejojau, kad šiemet pavyks rasti ką nors gardesnio sostinės kebabų pasaulyje, bet, pasirodo, „Sotus lokys” rado rezervų ir virtualus mūsų tinklapio čempionų diržas pereina jam.

3

 Tuoj garmės į skrandį. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Netrukus po mūsų viešnagės „Sotus lokys” užvėrė duris – kas gi galėjo nutikti šiai smagiai užeigai tuo laikotarpiu, kuomet turėjo išaušti jos žvaigždžių valanda? Susisiekėme su Vladu ir jis nuramino – jau visai greitai „Sotus lokys” po nedidelio remonto vėl atvers duris, o savo valgiaraštį papildys itališkomis picomis. 

Laukti liko nebedaug.