Eime pietauti: troškinti kopūstai „Vilniaus degtinės“ pašonėje

Ach, tas industrinis Naujamiestis...Sulig kiekvienais metais vis labiau mažėja šansų pasinerti į šio rajono 80-ųjų industrinę atmosferą, gyvai ir realiu laiku pajusti to dingstančio laiko nervą. Skamba romantiškai, ar ne? Iš tiesų romantikos yra labai mažai: tiems, kam teko nors dieną – ar minėtais 80-aisiais, ar šiais laikais - pastovėti prie konvejerio, puikiai žino, kad saldumo ten maža, net jei dirbtum ir prie saldainių linijos (nors saldainių fabrikas, tiesa, buvo ne Naujamiestyje, o Žvėryne).

Tad, ko gero, pietų pertrauka būdavo, yra ir bus vienintelis tas darbo dienos šviesulys (išskyrus, žinoma, algadienius), kuomet prie sriubos dubenėlio gali pasvarstyti, ar tinkamą kelią pasirinkai. Arba naršyti po darbo skelbimus.

Valgykla Smolensko gatvėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Apie vieną tokį liūdną maisto ir poilsio uostą, pririštą prie „Lelijos” fabriko, esame jau rašę. Dabar gi atėjo eilė bevardei valgyklai, tam tikra gija (vyrai ir moterys mėlynais kombinezonais čia gali papietauti už labai patrauklią kainą) susietą su „Vilniaus degtine“, tikra architektūrine ir miesto folkloro pasakojimais nuspalvinta Panerių gatvės pažiba.

Pirmas įspūdis, susiruošus į šią valgyklėlę Smolensko gatvėje nuteikia nelabai maloniai – laiptelių plytelės nutrupėjusios ir egzistuoja šiokia tokia tikimybė nuėjus papietauti atsidurti ligoninės priimamajame. Dar vienas nemaloniai nuteikęs dalykas – tiesiai prieš paradinį įėjimą priparkuotas automobilis. Suprantama, greičiausiai tai ne valgyklos personalo problema, tačiau taip norėtųsi užtikti patiestą raudoną kilimą dienos pietų inspektoriui, o ne štai taip užbarikaduotą įėjimą.

Valgykla Smolensko gatvėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tačiau įžengus į vidų nuotaika kuriam laikui praskaidrėja. Minkšti baldai, šiek tiek apipavidalintos sienos, žalumynai – plika akimi matyti, kad įrengiant interjerą įdėta šiek tiek pastangų bandant suderinti gamyklos darbuotojų ir „senosios mokyklos“ tipo restoranų interjerą. Toks miksas greičiausiai nėra atsitiktinis – mat dar viena šios užeigos kryptis yra gedulingi pietūs. Ir kas žino, ar tik ne didesnės pajamos gaunamos būtent iš šios krypties.

O gal ir vestuves galima čia atšokti? „Turint noro – kodėl gi ne”, - šypteli moteris prie savitarnos bufeto, matyt vargiai įsivaizduojanti, kad šiais laikais kas nors čia rengtų vestuves. Tačiau dabar, kai tradicinė Panerių gatvės vestuvių puotos vieta jau kurį laiką uždaryta remontui, labai gali būti, kad naujoji hipsterių ir miesto gentrifikacijos fanų karta kaip tik šią vietą mielai rinktųsi tokiai svarbiai progai. Tik pagalvokite – Naujamiestis, geležinkelis, ir dar „Vilniaus degtinės“ pašonėje. Beje, teta prie bufeto – tikras valgyklos brangakmenis: komunikabili, besišypsanti, pajuokaujanti. Geležinės ofisų ledi, mėgstančios postringauti apie įmonių tvarumą ir čia pat skalbiančios savo darbuotojams kailį dėl nereikšmingų detalių, turėtų iš ko pasimokyti elementaraus žmogiško bendravimo paprasta kalba.

Valgiaraštis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Valgyklos maistas, deja, gerokai nusileidžia čia patirtai aptarnavimo kultūrai ir interjerui. Valgiaraštis, žinoma, pateiktas tikrai moderniai – kad klientams nereikėtų stumdytis prie ranka išmargintų lapelių, o ir tuos pačius lapelius keisti kas dieną – dienos pasiūlymai tiesiog iš kompiuterio perkelti į didelį televizoriaus ekraną, tad realiu laiku gali stebėti, kaip vienas po kito iš pasiūlos dingsta patiekalai.

Interjeras. Foto: Julius Baiutavičius/1323.lt

Mūsų vizito dieną čia hitparade tvirtai lyderiauja cepelinai – jų likusi tik maža porcija, o ir ta pati netrukus dings. Tačiau cepelinų karštine mūsų redakcija neserga, tad renkamės tarp kopūstų bei kiaulienos troškinio. Kurį laiką svyruojame, tačiau teta prie bufeto patikina, kad troškinti kopūstai su kiauliena šiandien tiesiog graibstyte graibstomi – ir iš tiesų, jie netrukus dingsta iš televizoriaus ekrano – kalbant madingai, sold out.

Ragausime. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Taigi, ant mūsų padėklo atsiduria aštri vištienos sriuba, troškinti kopūstai su kiauliena ir bulvių koše, gaiva ir penkiais euro centais įkainota pusė duonos riekelės. Visa dienos pietų kaina – 5.85 eur, ir tai euru ir penkiolika centų mažiau nei mūsų asmeniniai šio sezono dienos pietų favoritai (apie juos – ČIA ir ČIA). Tačiau pigiau ne visada gali reikšti skaniau. Taip, deja, nutinka ir šį kartą. Sriuba, nors didelio susižavėjimo ir nekelia, tačiau į skrandį suteka normalia srovele. O štai troškinys...Deja, šiam variantui – šimtas metų iki tradicinio troškintų kopūstų, dešrelių ir bulvių troškinio, kokį kartais tekdavo ragauti iš didelių keptuvių vasaros festivaliuose. Iš valgyklos tenka išeiti apsunkusiam ir suprastėjusios nuotaikos, vadinasi, šį kartą dviejų zuikių – papietauti ir skaniau, ir pigiau – nušauti nepavyko. Tačiau sezonas tęsiasi.

Jei šis autorinis reportažas Jums pasirodė įdomus ir naudingas, Vilniaus naršymo (ir geriausios dienos pietų kombinacijos mieste paieškos) iniciatyvą galite paremti savo prenumerata ar auka.