Santariškės: kaip tylios tetos vietinį kebabą ragavome

Kai išgriuvau iš autobuso Santariškėse, pirmas dalykas, kuris mane pasitiko, tai buvo dvigubas kebabo smūgis – ugninis užrašas „Kebabai” ir švieslentėje mirkčiojantis tas pats žodis ant vieno iš naujųjų metalinių kioskų, atrodančių kur kas mieliau nei jų pirmtakai iš 90-ųjų.

Prisimenant, kad ne taip seniai Santariškių greito maisto rinkoje karaliavo kibinai, beliašai bei užkandžiai iš spaudos kioskio, abejonių nekilo – kad ir kas benutiktų, tačiau Santariškių kebabas turi atsidurti pilve.

keb3

Kiosko reklama masina vos išlipus iš autobusp. Foto: Julius Baliutavičius.

Tai padaryti buvo nepaprasta, nes kioskelyje įsitaisiusi teta pripažįsta tik grynuosius, ir, kaip galima numanyti, taip praranda dalį klientūros. Bankomatas kitoje gatvės pusėje, pagrindiniame klinikų pastate, kiek pasispyrojęs, pagaliau išdavė kupiūrą ir netrukus aš vėl atsidūriau prie bevardžio kiosko, kurio kol kas nerasite jokiame žemėlapyje.

   

Paprastai greito maisto kiosko (ir šiame, be kebabų, siūloma visa eilė užkandžių – nuo kibinų ir „spring rollsų” iki dešrainių ir bulvyčių fri) šeimininkai maloniai bendrauja, tačiau šį kartą teta pasitaikė itin vengianti viešumo, sutikusi įamžinti tik savo rankas, paduodančias kebabą per kioskelio langą. O gal ir be reikalo – kioskelis atrodo tvarkingas ir švarus, daržovės ir mėsa (šiuo atveju vištiena – tik ją galėjo pasiūlyti teta) sudėliota dėžutėse šaldytuve, techninis procesas (kuomet kebabo pardavėjas konsultuojasi su pirkėju, ko prikrauti, ir ko ne, kokio padažo švystelti ant viršaus) nulinis, bet taip pat tvarkingas. Tad stebint, kaip šyla sumesti ir į lavašą suvynioti ingredientai, lieka tik spėlioti, į kokią skonio karalystę nuneš paruoštas kebabas ir ar nebus jis palaidotas vienoje iš Santariškių šiukšliadėžių.

keb2

Santariškių kebabas. Foto: Julius Baliutavičius.

Taip man belaukiant mažojo vištienos kebabo (3.2 eur), prie kiosko priėjo iš pažiūros septyniasdešimties metų moteris, tačiau pamačiusi kainas liko nusivylusi. „O taip norėjosi kebabo”, - atsiduso moteris ir nutolo, o aš likau kiek priblokštas – buvau tikras, kad kebabai Lietuvoje turi labai prastus šansus užkariauti vyresnių žmonių skrandžius, tačiau, pasirodo, ir senjorai, jei tik pasitaiko šansas (o šis šansas Santariškėse ne toks jau mažas), į šią greitmaisčio rūšį nespjauna.

   

Per tą laiką tylioji teta, iš kurios sugebėjau ištraukti tik tiek, kad čia dirba jau mėnesį, tai jos pirmasis taškas ir klientų srautu nesiskundžia, kruopščiai suvynioja kebabą ir su lauknešėlu traukiu tolyn, žvalgydamasis, kur gi čia jį sukirtus.

keb1

Santariškių kebabas jau prakąstas. Foto: Julius Baliutavičius.

Iš tikrųjų mintyse ruošiuosi blogiausiam scenarijui, gal ne tokiam, koks neseniai nutiko Žemuosiuose Paneriuose. Tačau nemenkam mano nustebimui, kebabas nei žliugsi, nei kopūstai (jų čia, kaip ir priklauso standartiškam lietuviškam kebabui, yra daug) pavytę, vištiena normaliai iškepusi. Toks neišraiškingas, prėskokas skonis, tarsi ligoninės maisto davinio tąsa – galbūt net taip savotiškai primenama, kad esi Santariškėse, ir su aštresniais pojūčiais čia nejuokaujama. Tačiau iš kitos pusės – saugus variantas praalkusiam ligoninės pacientui, neretai kursuojančiam patyrinėti Santariškių kioskelių pasiūlą. Saulėtekio ar Pašilaičių variantų matyt būtų ir sunku tikėtis, bet nėra taip ir blogai, kaip piešė vaizduotė, vos tik kebabui atsidūrus rankose. 

Jei šis autorinis turinys Jums pasirodė įdomus ir naudingas, Vilniaus naršymo iniciatyvą galite paremti savo auką pervesdami į VšĮ „Kūrybos vertikalės” sąskaitą.