Andrius Pulkauninkas: sostinės sagos kūrėjas iš Vilniaus Niujorko

Į literatūrinio Vilniaus pasaulį VU kinetinio teatro meno vadovas Andrius Pulkauninkas įsiveržė staigiu kiekybišku šuoliu. Per kelerius metus jis skaitytojams pristatė net ketverias savo Vilniaus sagos knygas, ir tai toli gražu nėra pabaiga. Galbūt tik savotiškas apšilimas.

Andrius Pulkauninkas buvusioje sovietų karinėje teritorijoje Antakalnyje - čia sukasi daug veiksmo knygoje „Miegantys ugnyje”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Pagaliau atėjo tas metas, kuomet didžiojo virsmo vaikai, kurie 1988-1990 metais atrado vienas ar kitas subkultūras, dabar jau tapę penkiasdešimtmetį perkopusiais dėdėmis, sėda prie rašomo stalo, grimzta į prisiminimus ir rašo knygas (Aleksandras Makejevas, Kastytis Sarnickas, Ingvaras Butautas, Mindaugas Petrauskas ir kiti). Į šias gretas įstojai ir tu, irreikia pažymėti – labai produktyviai. Per trejus metus audio ir tradicinės knygos formatais pasirodė jau keturios knygos „Miegantys ugnyje”, „Paskendęs turgus”, „Jautrumo gravitacija”, „Pelynas, mirkytas acetone”. Edita Mildažytė visą savo spalvingą gyvenimą sutalpino į vieną, ne pačią storiausią autobiografiją „Pelynų medus”. Tu gi pasirinkai norvego Karlo Ove Knausgardo stiliuką – pamažu, išplėstai keliauti ir dokumentuoti savo gyvenimą per kelias knygas. Kodėl pasirinkai būtent tokį “serialo” kelią? Ir kada, ties kokiu tavo gyvenimo įvykiu bus padėtas taškas? O galbūt tai nėra baigtinis procesas – ir toliau rašysi, leisi, tik jau apžvelgsi gal kiek trumpesnį prabėgusį periodą – kas nutiko tavo gyvenime nuo knygos iki knygos? Galbūt tai savotiškas performansas, iššūkis Juozo Baltušio dienoraščiui, vos sutilpusiam į tris storiausius tomus?  

Jei pradedame nuo Mildažytės, tai ji pati knygos nerašė, o tekstą sukūrė Jūratė Ražkovskytė (šešėlinė autorė - ghostwriter). Kad knyga būtų geriau perkama ir platinama, jos pavardė nenurodoma (Ražkovkystės pavardė knygoje ir jos audioversijoje nurodoma – 1323.lt pastaba).nurodoma ir neafišuojama. Čia toks marketinginis triukas, kuris vis dažniau naudojamas pučiant „žvaigždžių“ burbulus. Pirma tapk televizijos veidu influenceriu su 40 tūkstančių sekėjų, o tada tave medžios ir leis nesvarbu kokį šlamštą spausdini. Mano knygų ir kūrybinių darbų tikslas kitoks. Aš visų pirma dokumentuoju Lietuvos alternatyvą, kuri niekada nebuvo ir nebus populiari. Kitais žodžiais nėrajokio šanso tapti „mildažyte“. Kaip kažkada juokavo „Nenormos“ gitaristas Martynas Urbonas – mes esame pelno nepasiekianti organizacija. Taip, kad šitoje kūryboje nėra komercinės dedamosios, daugiau pasipriešinimas „žvaigždžių“ kultui, žinant, kad kova pralaimėta. Alternatyva niekada nebuvo gausi, ji buvo įdomi ir labai marga, todėl ir neišeina visos sukišti į brošiūrą „Lietuvos undregroundas“. Kadangi viską matau savo subjektyviu žvilgsniu, todėl pateikiu per asmeninė autofikcijos percepciją. Čia tam tikras Foulknerio rašymas apie Ameriką, kuri pralošė karą šiaurės jankiams. O.Knausgardas yra geras palyginimas, nes jis man padarė didelę įtaką, tam tikra prasme išlaisvindamas iš „standarto“ kaip rašomos knygos. Būdamas rašantis muzikantas ir režisierius sujungiu visus žanrus į tęstinį gyvenimo performansą. Taikau būti provokatoriumi scenoje, knygoje ar muzikoje, prieštarauti optimizuotam nužmoginimui ir visko pavertimo pelnu. Baigtinis reitingo taškas tokioje kūryboje yra mirtis, o aš kaip rašytojų sąjungos narys (dabar esu kandidatas) jau užsitikrinau vietą Rašytojų kalnelyje, kas yra gera vieta socialinio provokatoriaus „taškui“. O Baltušis savo tašką jau padėjo ir yra geriausiu atveju medžiaga doktorantų citatoms.

Andrius Pulkauninkas prie legendinio pankų klubo „Bombiakas”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Per visas tris (kol kas dar neskaičiau „Pelyno, mirkyto acetone”) knygas eina ryški pagrindinio herojaus – tavo paties linija. Kiti gi veikėjai – realūs ar realių veikėjų prototipai – keičiasi kas knyga, ir tų veikėjų yra nemažai. Esi minėjęs, kad dalis įvykių yra sugalvota, dalis tikrų. Nemažai scenų knygoje yra spalvingų ir net sukrečiančių – smurtas, svaiginimasis, išprievartavimas, aktorės nužudymas, jaunieji vertelgos, daug sekso. Jaunesnė karta, gimusi jau po 2000-ųjų, turbūt sunkiai suvokia, kad iš esmės tai labai realus 1988-2000-ųjų Vilniaus atspindys.  Vienas ryškesnių „Paskendusio turgaus” veikėjų – Gytis. Jau vėliau, ruošdamasis interviu, perskaičiau, kad jis, dramatiško likimo vyrukas, jau yra palikęs šį pasaulį. Nebėra ir Erkės, garsaus Antakalnio panko. Kaip susiklostė likimai tų herojų, kuriuos sutikome pirmos - trečios knygos puslapiuose? 

Pasirinkau pasakojimą pirmu asmeniu, nes negaliu atsakyti už kitų žmonių veiksmus ir likimo vingiu. Fikcija šiuo atveju gera maskuotė. Kaip kitaip galima papasakoti istoriją žmogaus kuris kokiame nors snarglėtame plote voliojosi apsivėmęs, staugė nešvankias dainuškas ir maigėsi su visomis galimomis Vilniaus kekšėmis, o dabar yra didelės įmonės vadovas ir gerbiamas šeimos vertybes puoselėjantis katalikas ir didžiūnas? O tie žmonės, kurie neprisitaikė, kaip Gytis, buvo per jautrūs, per daug nevaldomi, su polinkiu į priklausomybes ar nenorintys pasiduoti prokrustinancijai - išvažiavo, numirė ar kažkokiu būdu persilaužė. Tačiau čia daugiau literatūrinis siužetas, drama su tikėtina pabaiga. Realybėje narkomanai anksčiau ar vėliau nulipo nuo adatos ir pateko į gydyklą, girtuokliai metė gerti arba gerokai apmažino, prisitaikė prie visuomenės normų ir padarė karjerą pvz. minėtasis Kasio iš antros knygos yra Briuselio Eurokomisijos darbuotojas, Kubanas dirba daktaru Anglijoje, Mačas atstovauja Lietuvos Olimpinei greitaeigių laivų (skuterių) mechanikų komandai, Sraigė turi savo maisto ir gėrimų įmonę bei gurmaniškų prekių liniją. Merginos - mokslų daktarės ir docentės. O „Diktatūros“ lyderis Slibinas yra genetikos mokslų daktaras. 

Antakalnio Žalianamis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Pirmoji knyga „Miegantys ugnyje” - tarsi literatūrinis paminklas 1988-1992-ųjų Antakalniui. Aš, kaip kilęs iš Karoliniškių, prisimenu šio laikmečio Antakalnį kaip gerokai mistifikuotą rajoną, savotišką alternatyvinės kultūros lopšį, kuriame augo, brendo ir „savąjį aš” atradinėjo  inteligentijos (rašytojai, dėstytojai, inžinieriai) vaikai. Antakalnis – tai ir Andrius Mamontovas su kitais „fojukais”, pankai, gotai, pirmieji reperiai, indie karta su Rimu Šapausku priešakyje, nepamirškime ir ryškių poeto Tomo Arūno Rudoko, diskžokėjaus Arno Klivečkos figūrų. Kaip bėgant metams keitėsi tavo ryšys su Antakalniu – taip ir liko rajonu nr.1? Ar vis dėlto vėliau, studijuojant, dirbant, atradai dar artimesnes širdžiai Vilniaus vietas?

Antakalnis taip ir liko rajonas Nr 1. Nors buvau pabėgęs iš jo į Karoliniškes dešimčiai metų, grįžau ir vėl gyvenu Antakalnyje. Aišku, kad rajonas keitėsi, paseno, prarado aštrumą ir aktualumą, kaip ir patys inteligentai bei jų vaikai. Dabar nesvarbu kur tu gyveni, svarbu, kas tu esi socialinėje medijoje. Kontakto žmogus su žmogumi nebėra, dabar viskas gretai atrandama ir dar greičiau užmirštama, o toks reiškinys, kaip rajonas auga ir vystosi lėtai. Nemėginkime pritraukti rajono prie asmenybių, svarbiau buvo pati laisvės atmosfera, pankiška, reiviška ar hiphopo laisvė. „Joy Division“ atsirado, kaip priešprieša nykiam ir gniuždančiam Mančesteriui. Bjaurus ir industrinis Sietlas sukūrė labai savitą „Sonic Yout“ indie, o Nirvana iš viso iš medkirčių užkampio Aberdino. Taip, kad Antakalnis čia daugiau yra savotiškas Niujorkas ar LA (Los Andželas – 1323.lt pastaba), kas yra jo pliusas ir minusasviename. Tam tikras mėginimas užsimarinuoti, užsiauginti dividentų iš praeities – įkurti „Foje“ muziejų, bet neminėti „Žalianamio“ rūsio. kur turėtų būti Erkės muziejus, statybinėmis šiukšlėmis užversti „Bombiaką“, nes tos istorijos „nebuvo“. Ji nepatogi ir nepopuliari. O čia atsirandu aš, kaip zyziantis uodas ir lendu į akis sakydamas, kad buvo ir „Bombiakas“ ir „Kablys“ ir „Rocket shop‘as".

Tavo kaip rašytojo patirtis – kokia ji? Jau seniai visi pamiršo tuos laikus, kuomet knygos buvo leidžiamos 30-100 tūkst. tiražu, rašytojai buvo superstarai, mega honorarai, aprūpinta buitis. Kartas nuo karto ir dabar sužiba literatūrinio pasaulio žvaigždės – R. Kmita, K. Sabaliauskaitė. Visgi dažnu atveju knygas rašantis žmogus gali patenkinti savo kūrybinesambicijas, bet ne piniginę. Kiek tenka pastebėti, tu dažnai turuoji: knygos pristatymai miestų ir rajonų centrų bibliotekose, daug valandų ilguose kilometruose. Ką parsiveži iš tokių kelionių – akivaizdu, kad eurais, ko gero, nelyja. Bet gal tai įsivaizduoji kaip savo misiją – nešti žodį ten, kur galbūt bus tik keli žmonės, ir galbūt nebus nupirkta nė viena knyga. Kokia yra rašytojo, į kurio PR leidyklos greičiausiai neinvestuoja nė euro, buitis?

Andrius Pulkauninkas: „Savo turuose neturiu komercinės dedamosios, svarbu gyvas santykis su žmonėmis, kitokio gyvenimo būdo demonstracija". Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Matyt ir tie patys honorai dabartiniu metu vargsta. Kmita iš „Pietinia kronikų“ išspaudė maksimalų matomumą: kinas, radio ir gyvas spektaklis, kolaboracija su Nacionaliniu dramos teatru ir dar viskas ką tik nori, turai, susitikimai ir knygų mugės. Taip kad net jei tavo knyga mėtosi „Maximos“ knygų lentynoje ar spaudos kioske – tai nereiškia užtikrintos buities. O tokia smulkmė, kaip aš tai juo labiau. Čia daugiau toks tęstinis performansas, kai susitinki su žmonėmis provincijoje ir jie nustemba, kad Lietuvoje buvo dar ir toks alternatyvos reiškinys, kad gyvavo ne tik „Domino“ teatras, bet ir labiau brutalios išraiškos formos, sukurtos net tik bendram pažvengimui. Čia atsiranda tam tikras misionieriškumo pojūtis – knygnešys į „meilės romanų“ salas, kurios uzurpuotos televizijos ir soc.medijos bajeriukų. Ten vis dar plaukioja toks naivus įsivaizdavimas apie be galo „dvasingus lietuvius“ ir jų tyrus ir geranoriškus santykius pakabintus ant „debesio“. Savo turuose neturiu komercinės dedamosios, svarbu gyvas santykis su žmonėmis, kitokio gyvenimo būdo demonstracija (laimingas ne tas kas geriausia lipa per galvas ir daug uždirba), gal net tam tikra įtaka ar diskusija apie mentalitetą, naivumą. Bet kuriuo atveju Lietuva neturi gilių literatūros tradicijų. Sakykim per 2025 metus Lietuvoje yra išleisti 130 grožinės literatūros prozinių kūrinių, o Islandijoje 109. Tik gyventojų ten yra gerokai mažiau. Čia daugiau klausimas yra ne apie rašančiuosius, o apie skaitančiuosius. Nėra poreikio perspjauti Baltušį, yra poreikis dalintis ir bendrauti. 

Grupė „Nenorma", devyniasdešimtieji. Foto: A.Pulkauninko asmeninis archyvas.

Tavo knygose vis šmėkščioja muzikinė linija – nuo pirmųjų grupių ekstravagantiškais pavadinimais iki pirmojo rimtesnio bendo „Isomnia”, kurią nesunku identifikuoti kaip „Nenormą”, savo laiku kėlusios nemažą triukšmą pogrindyje ir bėgusios „greituške” nuo įsiutusių skinų, „Diktatūros” fanų. Įdomu pastebėti, kad ir „Nenorma” atsikūrė, ir „Diktatūra” aktyvi. Ar šiandien būtų įmanomas šitų dviejų grupių bendras koncertas naujuose VDA rūmuose kaip senais laikais? Ar seki šiandieninės lietuviškos muzikos aktualijas? Ir kokiai stovyklai su savo šiandienine piliečio pasaulėžiūra priskiri? 

Grupė „Nenorma", devyniasdešimtieji. Foto: A.Pulkauninko asmeninis archyvas.

Muzikinė, kaip ir teatro linija nuolatos šmėkščioja knygoje, nes muzika užėmė labai didelę dalįg yvenimo. Pati situacija su „Diktatūra“ nutiko, kaip savotiška socialinė provokacija, kuri visada gali baigtis blogai pačiam „socialiniam provokatoriui“, kaip ir nutiko situacijoje su „Diktatūra“. Dalyvauti su antifašistine programa skinhedų renginyje buvo super įžūlu ir nutrūktgalviška. Juo labiau rėkti nuo scenos tokius šūkius, kaip „buki naciai“ ar „teisė tylėti“ galėjo baigtis muštynėmis. Taip, kad nenorėčiau kartoti panašios patirties dabar nei VDA nei kur kitur. Visada propogavau pacifizmą su gera doze ironijos ir autokritikos. Bet kuriuo atveju žmogaus gyvybė be jokių išvedžiojimų lieka didžiausia vertybė. Taip, kad dabartinėje muzikoje, kur vis mažiau maišto ir socialinio turinio, o vis daugiau  neįgalios „giliamintiškos tuštumos“. Kaip grupė atsikūrėme nuo 2025 metų ir aktyviai koncertuojame alternatyvioje scenoje su programa „Seniai su mopsais“. Taip kad stebiu ir matau tiesiogiai muzikinės scenos virsmus. Kaip ir prieš 25 metus alternatyva medijose neegzistuoja, o Lietuva - tyrų bernelių ir dar tyresnių mergelių kraštas.

 Grįžkime prie dviejų Vilniaus rajonų, kurie jau šmėkštelėjo mūsų pokalbyje: Antakalnio ir Karoliniškių. Pabandyk palyginti 90-ųjų ir 26-ųjų Antakalnį buitiniu prisiminimų lygmeniu: parduotuvės, į kurias eini pirkti duonos, pieno ir kiaušinių – tada ir dabar. Barai, kavinės, picerijos ir panašios užeigos – tada ir dabar. Svarbūs gyvenimo taškai (nuo kioskų su kasetėmis, gėlėmis ir kramtoma guma iki repeticijų garažo) – tada ir dabar. Galų gale – „Vilniaus Niujorke ar Los Andžele” sutikti žmonės: tada ir dabar.

Andrius Pulkauninkas: „Antakalnis taip ir liko rajonas Nr 1". Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Paradoksas yra, kad „Maxima“ yra toje pačioje vietoje, kur buvo parduotuvė „Raganosis“ ir bevardė sovietinė krautuvė, į kurią eidavau nuo vaikystės, „Rimi“ tame name, kur buvo kita parduotuvė. Šiuo atžvilgiu Antakalnis labai stabilus ir permainos čia lipdomos ant jau egzistuojančios realybės. Kitas paradoksas, kuris nusako pačios Lietuvos virsmą ir populiacijos senėjimą yra vaikų ligoninė ir kūdikių baseinas, kuris buvo perdarytas į gerantologinę šv Roko ligoninę, o dabar stovi be jokių identifikacijų. Kas liečia barus ir kavines, tai Antakalnyje jie sunkiai prigyja: „Putelę“ pakeitė „Laukiniai vakarai“, o po to ir tie bankrutavo ar išsikraustė. Laikui bėgant atsiradusi kavinė „Trys pušelės“ dabar atrodo kaip senbuvė, o dažų ir chemikalų krautuvė evoliucionavo į vaišnavų maisto parduotuvę „Dvaraką“. Spaudos kioskai išnyko kaip reiškinys, o jų vietą perėmė „Narvesen“. Iš kitų svarbių vietų, kurių nebėra - tai taškas Antakalnio troleibusų mazge, kuris dabar tik formali vieta be jokių kioskų, pardavinėjančių kasetes, alkoholį ar gėles. Juokinga istorija yra su parduotuve Valakampių žiede, kuri tuo metu buvo savotiškas alkoholio paaugliams pardavimo taškas, vadinamas „Lakeromis“ - dabar ten Ruperto rezidencijų centras. Tačiau visa tai tik pastatai ir jų paskirčių kaita. Man svarbiau žmonės ir čia jau atskira situacija. Kartais labai liūdinanti, kai prie konteinerio bomžaujančiame veikėjuje atpažįsti buvusį tos pačios mokyklos auklėtinį. Kai tarp vietinių alkoholikų matai buvusį savo grupės bosistą ar žmogų, kurio vardo neatsimeni, bet jis tikrai yra iš tavo mokyklos. Ir ta istorija tęsiasi ir gyvuoja, nes žmonės šitame rajone vis dar tie patys, vis dar tęsiantys antaklniečių tradiciją. Mokyklos - tiek Antakalnio gimnazija, tiek Inžinerinis licėjus papila jaunimėlio, kuriuos atveža čia iš kitų rajonų ar užmiesčio, bet einant į vietinį IKI jie tenai visada kažką perka. 

O tada grįžkime į Karoliniškes. Pats esu išeivis iš ten, augęs ir brendęs 90-aisiais – iš tų laikų rajoną prisimenu kaip gana aktyvų subkultūriniame gyvenime, o kitos jo dedamosios (infrastruktūra, architektūra) nelabai rūpėjo – turėjome nuostabų mišką pašonėje ir to užteko. Dabar gi, žiūrint iš penkiasdešimtmečio, vis užklystančio į jaunystės rajoną - Karoliniškės yra liūdna, nyki ir vis labiau link socialinio urbanistinio geto artėjanti vieta. Kokie tavo prisiminimai iš dešimt metų trukusios „emigracijos“? Įstrigo knygoje aprašytas susitikimas su vietiniais banditėliais prie „Saturno”, „Moment” klijus troleibuse uostantis paauglys – epiniai Karoliniškių vaizdeliai...

 Aš asmeniškai net ir pragyvenęs Karoliniškėse 10 metų nesugebėjau prisijaukinti aplinkos. Tai buvo labiau laikinas vaizdas pro langą, negu kažkas savo ar jaukaus. Ir manau, kad rajono atmosferą formavo tas vienodas ir pilkas architektūrinis stilius, kuriame nėra vietos žmogui. Taip, parkas buvo ir dažnai per jį tekdavo vaikščioti, bet visada atsargiai, visada su baime, kad kas nors iš praeinančių nepamatytų tavyje grėsmės ar iššūkio. Karoliniškės, be jau aprašytos situacijos prie „Saturno“, kažkodėl išplaukia kaip ritualinis odekolono gėrimas, kurį stebėjau toje pačioje stotelėje tik dabar ji vadinosi „Laisvės prospektas“. Tenai du benamiai labai iškilmingai gėrė odekoloną dalindamiesi po gurkšnį, tada susikratė iš šiukšlinių surinktų nuorūkų tabaką į sukamą popierėlį ir surūkė bendrą „taikos pypkę“. Ir tai jau 2010 metai. Sakyčiau, Karoliniškių dinozaurai. Išnaikintas „kosmonautų“ darželis, kuris gal vienintelis turėjo savitą, gal kiek baugų, bet visi gi originalų veidą, o visa kita tik utopiniai pavadinimai atskiriantys Koralus nuo Viršulų: Saturnas, Mėnulis, Vaivorykštė, Žaibas. Bet kuriuo atveju Karoliniškės niekada nebuvo malonios ir jaukios, daugiau asocijavosi su žolės parūkyti ateinančiais moksleiviais iš Kačialovo gimnazijos, stadionu su pratrypta žole ir standartiniu darželiu su metaline tvora.

Kalbino: Julius Baliutavičius