„Five Food”: Šiaurės Afrikos, Prancūzijos ir Ispanijos dvelksmas Stoties rajone
Nors apibūdinimas „Stoties rajonas” žymi nemenko dydžio teritoriją, tačiau centrinė dalis turbūt daugeliui vilniečiui asocijuojasi su nykia plika aikšte autobusų stoties prieigose, aplipusi viešojo transporto stotelėmis ir kioskelias, kuriuose gali laisvai pjauti socialinį sostinės pjūvį.
Aukštesnes ir vidutines pajamas turintys vilniečiai ir sostinės svečiai paprastai šį „Bermudų kvadratą” prašuoliuoja sparčia žingine, dažnai iš tolo apeidami vietines snarglines, viešojo maitinimo taškus bei smulkiojo verslo kioskelius.
„Five Food” orientacija - statinaitė prie įėjimo. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
„Five Food” - vienas iš tų kelių „geltonojo kvartalo” taškų, kurį būtų galima pavadinti alternatyva senosios mokyklos snarglinėms su jų „greituoju maistu” ir praktiškai negeriamu alumi (tiesa, per Anglijos futbolo sirgalių vizitą, šios Vilniaus knaipės sulaukė nemenkesnio ažiotažo nei Rotušės aikštėje įsikūrę „Amatininkai”, tradiciškai lyg magnetas traukiantys triukšmingus svečius iš britų salų).
Taigi, kas gi tas „Five Food” ir su kuo jis valgomas? Po dvejų geltonojo kioskelio veiklos metų galų gale pravėrėme jo duris ir dirstelėjome vidun. O ten radome santūrųjį Bassamą, šios užeigos šeimininką bei tris užkandžiautojus, rusų kalba aptarinėjančius tarptautinių autobusų reisus ir už abiejų žandų kemšančius Bassamo patiekalus.
Bassamas veiksme. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Tyliai grojanti arabiška popmuzika, šešių, o gal aštuonių kvadratinių metrų plote susigrūdę piliečiai iš kelių pasaulio valstybių (Bassamo tėvynė – ne toks jau artimas Tunisas) – pirmas įspūdis, žinoma, dvelkteli tuo specifiniu Stoties rajono romantizmu, kuriame persipina filosofinės mintys (tarkim, visi mes šiame pasaulyje esame keleiviai, judantys iš taško A į tašką B) ir praktiškas noras kažką užkrimsti. Ir pageidautina greitai, nebrangiai ir skaniai.
Nors gūglo komentaruose daug kas giria Bassamo makaronus, o ir jis pats teigia, kad tarp populiariausių patiekalų jie konkuruoja su prancūziškais tacos, pasirenku būtent pastarąjį (su jautiena) – ankštame kioskelyje užsibūti nežadu, o gatvėje kur kas paprasčiau krimsti būtent tacos – nors jau užkandžio nuotrauka išduoda, jog tai nieko bendro neturi su įstabiais „Donde” tacos.
Valgiaraštis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Ir kol Bassamas raitojasi rankoves, žvalgausi kokių įdomesnių detalių – ach, štai jos, automobilių modeliukų pavidalu. Būtent jie priminė, jog tai nėra visai vaikiškas reikalas – buvęs kolega ypač rimtai užsiiminėjo tokių modeliukų rinkimu ir buvo sukaupęs tiesiog iš kojų verčiančią kolekciją, ir, reikia manyti, tam tikroje rinkoje kainuojančius solidžius pinigus.
Interjero detalės. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Pirmasis punktas – greitai – įvykdytas nepriekaištingai. Antrasis – nebrangiai - nuteikia dvejojančiai. Vis dėlto 6,5 eur, o tiek dabar kainuoja be konkurencijos sostinės gatvės maisto rinkoje lyderiaujančių „Azerų” (reportažas iš jų „motininio taško” Jeruzalėje – jau netrukus) lavašas, tad natūralu, kad ir skonio tikiesi bent jau panašaus.
Bassamo rankose - prancūžiškas tacos. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Deja, nors ir sakoma, jog dėl skonio nesiginčijama, tačiau kalbant apie asmeninę patirtį, „Five Food” beveik sausai pralaimi „Azerams”. Galbūt kaltas alžyrietiškas padažas? Galbūt į vidų įmestos bulvytės? Paprašyta per mažai aštrumo? Galbūt per dideli lūkesčiai, išgirdus iš Bassamo, jog jis miksuoja „šiek tiek Prancūzijos, šiek tiek Ispanijos, šiek tiek Šiaurės Afrikos” greito maisto virtuvę?
Atsikąndame... Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Visko gali būti, tačiau rezultatas toks, koks yra. Tačiau bet kuriuo atveju – pozityvus pavyzdys, kaip Stoties rajono „Bermudų kvadrate” entuziastingas žmogus gali užkurti kažką įdomesnio nei depresyvūs lombardai ir DVD diskų kioskeliai, ar mėlynanosių pamėgtos knaipės.