„Kūrybos vertikalių“ ekskursijos kviečia pažinti mažai žinomus Vilniaus puslapius

VšĮ „Kūrybos vertikalės“ kartu su partnere VšĮ „Unikalus paveldas“ šį savaitgalį, spalio 16-18 dienomis, vilniečius pakvies į nemokamas ekskursijas, sukurtas įgyvendinant Vilniaus savivaldybės remiamą projektą „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“. 

Nauji teminiai jų maršrutai nusidrieks Vilniaus Senamiestyje, šalia Paupio, o taip pat centrinėje miesto dalyje. 

Naujuose maršrutuose prisiminsime ir senąjį Paupį.

Nauji sukurti maršrutai simboliškai pratęs 2024 metais VšĮ “Kūrybos vertikalės” įgyvendintą Vilniaus savivaldybės iš dalies remtą projektą „Lenkų tautybės architektų palikimas Vilniuje“, kuris atskleidė retai publikacijose ir ekskursijose pristatomą temą – kokia buvo XX a. pirmosios pusės architektūra Vilniaus Centre ir Naujamiestyje. Toliau buvo plėtotos dvi intriguojančios temos - kokius pastatus Vilniui sukūrė dar Carinės Rusijos laikais mokslus baigę lenkų tautybės architektai (Cyprianas Maculewiczius, Apolinaras Mikulskis, Feliksas Jasińskis, Tadeuszas Rostworowskis, Augustas Kleinas, Wacławas Michniewiczius, Antonis Filipowiczius-Dubowikas, Julianas Januszewskis ir kiti) bei parodyti, kokie modernizmo stiliaus pastatai buvo statomi ir Vilniuje XX amžiaus pirmojoje pusėje. 

E.Goldbergas – pirmųjų pigių butų kolonijų carinėje Rusijoje kūrėjas. Vėlyvojo istorizmo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios architektūroje atstovas  Edwardas Goldbergas (1842 – 1928), architektas praktikas, pedagogas ir publicistas, Vavelbergo ir Rotvando technikos mokyklos dėstytojas gimė XIX a. 5 dešimtmečio Varšuvoje, išsilavinusio miestiečio Vilhelmo Goldbergo šeimoje. Jis baigė realinę gimnaziją, o vėliau įstojo į Varšuvos Dailės mokyklos Statybos skyrių, o tik pradėjęs trečią gyvenimo dešimtį 1863-4 m. studijavo ir Karališkojoje statybos akademijoje Berlyne. Išsilavinimas pas vokiečių architektūros meistrus neabejotinai buvo vertingas, bet kaip ir daugeliui aukščiau paminėtų XIX a. Vilniaus architektų, jam teko savo diplomo bei gautų žinių formalaus pripažinimo ieškoti ir carinės Rusijos sostinėje - Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 

Patvirtinus jo kaip architekto kvalifikaciją, Edwardas Goldbergas tiesiog apsigyveno Sankt Peterburge, kur užėmė Finansų ministerijos muitinės departamento, o vėliau Vidaus reikalų ministerijos Techninio-statybinio komiteto statybų projektuotojo pareigas. Tik 1880–1890-ųjų sandūroje jis grįžo į Varšuvą, kur net kelis dešimtmečius garsėjo pirmiausia kaip prabangių gyvenamųjų namų architektas, o taip pat urbanistiškai kompleksiškų „namų-sodų“ kvartalų (kiek primenančių garsiąsias Vilniaus mecenato Montvilos kolonijas) projektuotojas. 

Po 1906 m. Goldbergas atsisakė aktyvios architekto karjeros, tačiau reiškėsi kaip publicistas ir straipsnių įvairiais architektūros klausimais autorius žurnale „Przegląd Techniczny“ („Technikos apžvalga“). Edwardas Goldbergas mirė Varšuvoje 1928 m. balandžio 10 dieną.

Platus E. Goldbergo užmojis

Ypač vaisingas Edwardo Goldbergo profesinei karjerai buvo jo bendradarbiavimas su bankininku ir aktyviu filantropu Hipolitu Wawelbergu ir Wawelbergo svainiu Stanisławu Rotwandu - teisininku, finansininku, pramonininku ir Rusijos Valstybės Tarybos nariu. Jų dėka, greta prabangių daugiabučių su aukštos kokybės butais, Edwardas Goldbergas taip pat turėjo progą projektuoti pigių namų kompleksus darbininkams. Vienintelė tokia labdaros butų iniciatyva, įgyvendinta iki Lenkijos nepriklausomybės atgavimo, buvo Wawelbergų darbininkų kolonijos gyvenamasis rajonas Varšuvoje, Górczewska gatvėje 1556. Projekto užmojis buvo platus – siekta ne tik darbininkams suteikti stogą už minimalią kainą, bet ir ugdyti higieninį sąmoningumą bei taip gerinti jų sveikatos būklę. Socaline prasme, komplekse buvo planuojama įrengti vaikų darželius ir dienos priežiūros centrus, dirbtuves, pigias užkandines, parduotuves, o už nuomą imti nedidelius mokesčius. Fondo įkūrimo formali proga buvo Wawelbergo banko penkiasdešimtmetis, Hipolitas ir Liudvika Wawelbergai projektui įgyvendinti skyrė 300 tūkst. aukso rublių. Statybos darbų vykdytojais 1898 m. pavasarį tapo žinomi Varšuvos rangovai Z. Frumkinas ir I. Rothbergas. 

Nenuostabu, kad Edwardas Golbergas kaip turintis tokių kompleksų projektavimo patirties buvo pasirinktas, kaip vykdantysis architektas, kai  Vilniuje pigių būtų kolonijos neturtingiems miesto žydams statybą tais pačiais 1898 metais savo lėšomis finansuoti nusprendė baronas Maurice'as de Hirschas. Daugiau stebina tai, kad net žymūs Lenkijos architektūrologai, tokie kaip Goldbergo kūrybą išsamiai tyrinėjusi Varšuvos architektūrologė Iwona Szustakiewicz, savo darbuose neužfiksavo Subačiaus gatvėje realizuotų darbų - mini tik, kad „Wawelbergo darbininkų kolonijos namai nebuvo vienintelis Goldbergo pastatytas tokio tipo gyvenamasis rajonas. Teigiama, kad jis taip pat statė gyvenamuosius namus žydų darbininkų šeimoms Vilniuje, tačiau daugiau informacijos apie juos [Lenkijoje] nežinoma“. 

Ekskursijos metu tad atrasime, kad Varšuvos architektas Eduardas Goldbergas suprojektavo Vilniaus Subačiaus gatvėje adresu 47 ir 49 stūksančius istorinius geltonų plytų daugiabučius. XX a. pradžioje pastatai buvo pastatyti kaip pigūs būstai nepasiturintiems Vilniaus žydams, studentams bei jauniems „Halutzim“ judėjimo nariams, kurie čia ruošėsi emigracijai į Palestiną ir vertėsi žemdirbyste aplinkiniuose sklypuose. Tačiau likimas lėmė ir tai, kad jau Antrojo pasaulinio karo metais (nuo 1943 m. rugsėjo) šiuose Goldbergo projektuotuose pastatuose buvo įkurta vokiečių kariuomenės automobilių remonto dirbtuvių priverstinio darbo stovykla HKP 562. Jai vadovavęs Vermachto majoras Karlas Plagge  išdavė fiktyvius darbo leidimus žydams bei jų šeimos nariams, taip apsaugodamas juos nuo žūties pirmomis Vilniaus geto likvidavimo dienomis - Plagge slapta perspėjo žydų darbininkus ir jų šeimas apie artėjantį SS dalinių susidorojimą, o tai leido apie 200 žydų pasislėpti slėptuvėse („malinose“), išgyventi ir sulaukti išvadavimo. 

Žydų architektų kurtas Vilniaus modernizmas

Daugiau kaip 40 metų vėliau nei Goldbergas gimęs žydų architektas Mozė (Mojżesz) Cholemas –ryškus tarpukario laikotarpio Vilniaus modernizmo atstovas, privataus verslo savininkas, ženkliai prisidėjęs prie tarpukario Vilniaus modernizmo architektūros savasties atradimo ir jo tapatybės išvystymo. Lygiai kaip gausios XX a. pradžios lenkų ir lietuvių architektų gretos, Cholemas buvo Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių instituto absolventas. Neabejotinas jo talentas ir imlumas naujovėms leido jam padaryti stulbinančią karjerą, o šiuolaikiniams architektūros istorikams - jį statyti greta tokių XX a. 3-4 deš. Vilniaus realizuoto europietiško modernizmo autorių kaip visoje Lenkijoje pripažintas šios šalies architektūros klasikas Romualdas Guttas, Varšuvos modernizmo korifėjus Juliuszas Żórawskis, o taip pat pačio Le Corbusier mokinys (vėliau net Harvardo profesoriumi tapęs) Jerzis Sołtanas, ar tada tarpukariu buvę tik jaunaisiais talentais buvę Kazimieras Biszewskis ar Stanisławas Bukowskis (beje, turėjęs bendrų realizuotų projektų su Cholemu). 

Juk išties - prabilę apie Vilniaus modernizmą, beveik visada pirma prisimename pagal architekto Cholemo projektą inžinieriaus Dawido Strugaczo pastatytą modernistinį keturių aukštų daugiabutį Tauro gatvėje, dar vadinamą „Profesorių namu“. Būtent čia 1940-aisiais, iš modernistinio Kauno perkėlus Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinį fakultetą į Vilnių, apsigyveno rašytojai profesoriai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ar  Vincas Mykolaitis-Putinas. Tačiau istorija liudija, kad Cholemas suprojektavo ir kitus ryškius 30-ųjų miesto ženklus – pavyzdžiui, Kredito draugijos pastatą Jogailos gatvėje, Owsiejaus Rupajco daugiabutį Vytauto gatvėje, Helenos Jelec daugiabutį  Mickevičiaus gatvėje ar tikrą modernizmo perliuką Jakšto g. 14 - čia pakvies ir „Kūrybos vertikalių“ ekskursijos maršrutas. Mozės Cholemo gyvenimo siūlas nutrūko 1944 metais Paneriuose.

 Tragiškas architekto likimas

Tikras Cholemo amžininkas ir dar vienas ryškus racionalistinio Vilniaus modernizmo atstovas buvo Izaokas Smorgonskis (1889 – 1943 ar 1944). Lygiai taip studijavęs architektūrą Sankt Peterburge, Vilniui jis paliko tokius architektūrinius perliukus kaip Januszo Zosztawto ir Irenos Herholdowos vila Žvėryne, A. Mickevičiaus g. 17 ar gydytojo Aleksandro Libo ir jo šeimos namas Naujamiestyje Rožių alėjos ir K. Kalinausko gatvių sankryžoje. Išsiskiria ir net dvi greta jo kartu su žymiu miesto architektu Janu Borowskiu suprojektuoti modernistiniai namai Pamėnkalnio g. 32 ir Pamėnkalnio g. 34 (1937–1938).

Būdamas tikruoju Lenkijos architektų sąjungos (SARP) nariu, Smorgonskis dalyvavo ir žydų visuomeninėje veikloje, buvo labdaros organizacijos „Hilf durch arbet“ valdybos narys. Akivaizdu, kad jis kartu su broliu, taip pat žymiu architektu 1941 m. iškart buvo uždarytas į Vilniaus getą. Be naštos būti geto pirties direktoriumi, Smorgonskiui tarsi pasityčiojant skiriamos ir „visuomeninės pareigos“ – pirma būti geto tapybos konkurso žiuri nariu, vėliau paties Jokūbo Genso nurodymu kurti Vilniaus miesto plastinį žemėlapį. Vilniaus geto likvidavimo metu 1943 m. Izaokas Smorgonskis pateko į transportą, keliavusi į Kivioli (Vaivara) koncentracijos stovyklą  Estijoje, kur tarp 1943-ųjų rugpjūčio ir 1944 m. vasario ir žuvo.

* * *

Ekskursijų scenarijus parengti padėjo Kauno organizacijos „Unikalus paveldas“, turinčios daugiau kaip 10 metų ekskursijų apie modernizmo architektūrą Kaune, o taip pat Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Jurbarke, Kulautuvoje ir mažesniuose miesteliuose vedimo patirtį. Nemokamos ekskursijos - tai Vilniaus savivaldybės remiamo projekto „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ dalis.