Reinkarnacija Pylimo gatvėje: kaip pavytusi smuklė elegantišku bistro virto

Per dvidešimt metų šalia pat Halės turgaus gyvuojanti kavinė ilgus metus gana sėkmingai nešė „puslaukinių devyniasdešimtųjų” vėliavą, tačiau atėjus lemtingo apsisprendimo metui – žūti ar pasukti nauju keliu – pasirinko pastarąjį kelią, ir, panašu, neapsiriko: pavytusi bevardė smuklė, Pylimo gatvės (o ir viso Stoties rajono) čiabuviams geriau žinoma kaip „Jūratės kavinė” virto elegantišku „Turgaus bistro” su ta pačia Jūrate priešakyje.

„Turgaus bistro” dirba trečią mėnesį ir pamažu, iš lėto, bet užtikrintai veržiasi į populiarių stoties rajono užeigėlių topą, vis daugiau žmonių atranda naująjį Pylimo gatvės pabaigos, dar ne taip seniai garsėjusios tokiomis kometomis kaip „Keulė rūke” ar „Turgus”, naująjį šviesulį. O juk viskas galėjo pasisukti kur kas liūdnesne linkme.

Jūratė, perėjusi ugnį, vandenį ir varines triūbas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kol Stoties rajonas gyveno pagal savo papročius ir taisykles, 1999 metais atsidariusiai „Jūratės kavinei”, kurioje vietą rasdavo ir vietiniai proletarai, ir banditėliai, ir parduodamos meilės amatininkės – sekėsi visai neprastai (apie šį spalvingą laikmetį, matytą Jūratės akimis, skaitytojams papasakosime atskiru straipsneliu - 1323.lt pastaba). Tačiau gyvenimas keitėsi, keitėsi Vilnius ir jo rajonai – permainos neaplenkė ir Stoties rajono bei jo čiabuvių: jų gretos retėjo, vis mažiau žmonių mindavo kavinės-baro, savo langus papuošusio didžiulio bokalo paveikslėliu, slenkstį.

„Atėjome iki to, kad klientų beveik nebeliko – jie tapo nykstančia rūšimi, mat pasikeitė karta. Sėdėjome vieną vakarą užsidarę su sūnumi, kuris čia, galima sakyti, augo, matė ir viską žinojo – ir svarstėme, ką daryti: jau žūstame, nebeišsilaikome. Arba užsidarome, arba kažką darome. Net ašaros liejosi, - prisimena praėjusių metų pabaigą, kuomet virš ilgametės kavinės pakibo Damoklo kardas, ponia Jūratė. - Atsisveikinome, sūnus išvažiavo į namus ir staiga skambutis antrą valandą nakties. Klausiu, kas nutiko, o jis - „mama, turiu planą”. Ir dvi valandas jis pasakojo, ką reikia daryti. Kitą dieną vėl susitikome – darome ar ne? Darome!

„Jūratės kavinė”, 2012-eji. Foto: Google Street View.

Pavasarį Lietuvą vėl sukaustė karantinas, o buvusioje „Jūratės kavinėje” užsisuko rekonstrukcijos karuselė – amžių sandūroje užsikonservavusi užeiga ėmė sparčiai vilktis naują rūbą ir jau rugpjūčio mėnesį šviežutėlio „Turgaus bistro” durys atsivėrė.

„Sūnus – interjero dizaineris, tad niekur nesikišau. Čia ružava, čia žalia, čia juoda - Dieve Dieve, galvojau, kas čia bus - bet nesikišau, - šypteli pašnekovė. - Neįsivaizdavau, kad taip galima atsinaujinti, bet atsinaujinome ir atsidūrėme kitame lygmenyje”.

„Turgaus bistro", 2021-eji. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Susidūrusi su nauja publika, Jūratė apstulbo, tačiau jos nuostabą galima lengvai suprasti: kuomet vietinį proletariatą pakeičia jauni žingeidūs hipsteriai, labiau besidomintys ne pigiu alumi, o virtuvės valgiaraščiu, sunku nesistebėti. Šiandieninei auditorijai Jūratė negaili pagyrų: maloni, šilta, dėmesinga ir mandagi.

Nauja kryptis, žinoma, nereiškia sėkmės garanto, juo labiau, kad toje pačioje Pylimo gatvėje garsiai atsidarė ir tyliai užsidarė ne viena užeiga. O kur dar pandemija...

Dienos pietūs - kaip pas mamą. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

„Pandemija viską labai stipriai pakoregavo, bet palyginus su mano nueitu keliu...Na, nebijau aš tų sunkumų, nėra padėties be išeities”, - sako užeigos šeimininkė.

„Turgaus bistro” savo valgiaraštį miksuoja iš populiarių nūdienos patiekalų (mėsainiai, klasikinis humusas, falafeliai, BBQ kiaulienos šonkauliukai ir pan) ir klasikinių patiekalų, dominuojančių dienos pietų pasiūlymuose. Dienos pietūs išties čia karaliauja – penkis eurus kainuojantis kompleksas kas kartą būna vis kitoks. „Dienos pietūs turi būti kaip pas mamą”, - taip paprastai sėkmės formulę nusako ponia Jūratė.

Vienas bistro akcentų - palubėje vešintis "gėlynas iš ebay". Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kelią link savojo kliento skrandžio pamažu atranda ir pusryčiai, mat užeiga atsidaro devintą valando ryto ir laukia pusryčiautojų su kiaušiniene, lietiniais ir suteptais sumuštiniais – pasiūlymai kardinaliai kitokie nei 1999-aisiais, kuomet rytiniai klientai užsukdavo čia „atgauti formos” išplempdami pirmąjį dienos alaus bokalą.

Po denos pietų bumo - ramus vakaras. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Ir vis dėlto XX amžiaus pabaiga nėra visiškai dingusi iš „Turgaus bistro”: čia akį traukia kultinės „Radiotechnika” kolonėlės, magiškas šviesų pultelis ir žinoma, jo didenybė beliašas. Tiesa, jis jau nebeskandinamas sename aliejuje, nebėra toks riebus, o ir mėsos įdaras nebekelia įtarimų, kad sostinėje sumažėjo kačių populiacija - dabar jis prašyte prašosi suvalgomas.

Jo didenybė beliašas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Mums, tiesą sakant, didesnio įspūdžio du eurus kainuojantis beliašas nepaliko, tačiau štai šeimininkė pasakoja, jog aną sekmadienį „Turgaus bistro” sulaukė dviejų debiutantų. „Sekmadienį buvo užsukę du berniukai, pirmą sykį užėjo paragauti beliašų, ir sukirto po du. Paragavę liko patenkinti skoniu”, - pasakojo šeimininkė. Įdomu tai, kad pagal pardavimus beliašai šioje užeigoje lenkia kitą Vilniaus gatvių folklorą – kibinus.

Šviesios atminties S-30. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kokia šios istorijos reziumė? „Reikia pačiam stovėti ir dirbti – pinigų kapšas tikrai nenukris. Atėjęs, atsidaręs, prisisamdęs žmonių tikrai neišsilaikysi”, - deda tašką Pylimo gatvės senbuvė.

Jums gali būti įdomu:

Vilkpėdės legenda: devynaukščio baras, Tadas Blinda ir 90-ųjų dvasia.

Čeburekai On Tour: Stoties rajono šventovė.

Pogrindiniame Naujamiestyje: pupelų sriuba industriniame kieme.

Vilniaus naršymo iniciatyvą galite paremti ČIA.