Pietūs pogrindiniame Naujamiestyje: pupelių sriuba industriniame kieme
Nors skaitmeniniai įrankiai, rodos, jau visiškai uždominavo sostinės viešojo maitinimo sektoriuje, tačiau vis dar galima rasti taškų, gyvenančių sau (ir gana sėkmingai) ir be feisbuko, ir be gūglo žemėlapių. Štai tokiai „antiskaitmeninei koalicijai“ priklauso ir bevardė užeiga Naugarduko gatvės kieme.
Jei ne laiko patikrinta reklaminė priemonė – kreidiniais užrašais, kviečiančiais papietauti, papuošta lenta prie įvažiavimo į vieną Naugarduko gatvės kiemų, nė nepagalvotum, kad čia galėtum rasti kai ką daugiau nei garažus ar sandėlius.
Sukti į tarpuvartę? Sukti! Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Dešimt žingsnių į šoną – ir atsiduri visiškai kitame pasaulyje, kurį būtų sudėtinga priskirti centrinei miesto daliai arba, kaip byloja antraštės dideliuose portaluose – rajonui, kuriam piešiamas itin didelis potencialas. Kol kas didžioji dalis Vilkpėdės dar tik ruošiasi numatomam šuoliui, paversiančiam šį industrija kvėpuojantį rajoną nauja madinga kryptimi, tad atmosferos – nors rieškutėmis semk. Mes ir pasisėmėm – šį kartą bevardėje užeigoje, pasidabinusia iškaba „Kavinė. Gera vieta pietauti“.
Kiemas apetito nekelia. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Pagal vaizdelį kieme galima susidaryti įspūdį, jog čia gali rasti kažką panašaus į valgyklą,skirtą mechanizatorių dirbtuvių ir proletarinių gamyklų darbuotojams. Ir šį įspūdį dar labiau sustiprina aptrupėję laipteliai ir gana sunkiai praveriamos masyvios durys, tikrai menančios sovietinius laikus.
Sostinės meras, pamėgęs „desovietizacijos“ terminą, galėtų užsukti čia susipažinti, koks iš tikro yra pilkasis sovietinis palikimas. Rodos, įveikus šiuos laiptelius ir duris laukia ne kas kita, o šiltam vandenyje išbrinkusios pieniškos dešrelės su garstyčioms bei kefyro stiklinė.
Eiti ar neiti? Eiti! Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Ei, ne! Viduje – kur kas įdomiau. Čia ir ne pirmos jaunystės baldai, ir megapolių vaizdeliai ant sienų, ir raganaitės, ir žaliasis kampelis.
Žaliasis kampelis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Ganėtinai įdomus sprendimas, įrodantis, kad turint ir mažą biudžetą, galima rasti sprendimą, kaip sukurti interjerą, kurio aplinkoje apetitas ne tik kad nedingsta, bet netgi ir pakyla.
Raganaitės. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Toliau – dar įdomiau. Teta prie baro iš karto, tiesiog fiziškai gali pajusti, priskiria mane „nesavų“ kategorijai – įtarumo ir nepatiklumo netrūksta, kuris tik dar labiau padidėja, užsiminus, kad norėtųsi nučiauškinti pora kadrų savo tinklapiui. Tarp mudviejų išdysta nebyli Berlyno siena, ką gi, šį kartą užeigos istorijos išgirsti ir užrašyti neteks.
Pietų belaukiant. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Iš nediduko valgiaraščio išsirenku pupelių sriubą (1,3 eur) bei plovą (3,2 eur), ir netrukus jau merkiu šaukštą į sriubą. Didelė, gili lėkštė, puikus skonis – iš esmės jau vien ja gali pasisotinti.
Pupelių sriuba. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Po sriubos ant stalo atkeliauja plovas, papuoštas pomidoriukais ir raugintais agurkėliais. Plovas, žinoma, toli nuo „Kinza“ (beje, esančios toje pačioje Naugarduko gatvėje, tik jos „humanizuotoje“ dalyje) standartų, tačiau ir kaina – trigubai mažesnė.
Pastaruoju metu nemažai teko ragauti kazane virto plovo su brangia aviena, basmati ryžiais, morkomis ir česnaku, tad skrandis lyg ir linkęs signalizuoti atmetimo reakciją standartiniam valgykliniam, gerokai persūdytam plovui, bet žingsnis po žingsnio – gerokai aptuštėja ir plovo lėkštė.
Plovas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
O tada įvyksta ir nedidelis stebuklas – įtarioji teta, pamačiusi ištuštėjusias lėkštes, lyg ir atlyžta, tarp mūsų pastatyta Berlyno siena pamažu ima trupėti, jos rankose atsiranda reklaminė skrajutė (štai kas vis dar yra gana stipri alternatyva skaitmeniniams įrankiams), ir atsisveikiname gana šiltai.
Šis fotoreportažas - autorinis darbas. Jei Jums jis pasirodė įdomus ir vertingas, galite savo auka paremti Vilniaus naršymo iniciatyvą.