Kai 2020-ųjų gruodžio 11-ąją sostinės „Akropolyje” duris atvėrė „Burger King” jau vien iš smarkiai padidėjusio tinklapių lankytojų srauto („Google Trends” bylojo, kad Vilniaus regione tomis dienomis „Burger King” nunešė visus influencerius kartu sudėjus) buvo galima tikėtis, kad kažkas nutiks prie karantinio „Akropolio” sienų.

Artėjant 2020-ųjų pabaigai skelbti kulinarinio Vilniaus apžvalgą atrodo kiek bedieviška, tačiau galbūt tai pasitarnaus gastro ar sostinės kulinarinio paveldo istorijai – labai tikėtina, kad pasibaigus karantinui (o juk jis kažkada baigsis), pasibaigus dar vienai košmariškai pandemijos bangai (tikėkimės, trečiosios nebebus) ir nušvitus „naujojo pasaulio” naujam rytui, sostinės užeigų žemėlapis atrodys kitaip: kažkas tęs savo kelią, kažkas, deja, taip ir liks užvėrę duris (teisingiau, perleidę patalpas naujiems žaidėjams). 

Covid-19 pandemijos suriestas viešojo maitinimo sektorius užtikrintai miruliuoja, tačiau net ir vyrant tokiomis niūrioms nuotaikoms, blyksteli optimizmo spindulėliai.

Kyla, auga Lazdynėliai, ir legendinė „Žibutė” jau kurį laiką nebėra viešojo maitinimo monopolininkė šiame Lazdynų „priemiestyje”. Dabar gi, antrojo karantino metu, visi šansai – nedidukų kioskelių, teikiančių maistą išsinešimui, rankose. O ir mes per tas kelias savaites primiršome takus į įprastas kavines, tačiau pramynėme takelius į dar neišbandytas kebabines. 

Kas gali pradžiuginti vienišą praeivį, sliūkinantį vėsoką tamsų lapkričio vakarą (o laikas dar juk nevėlyvas) toli gražu ne pačia jaukiausia Kalvarijų gatve? Žinoma, smuklė su garuojančiu karštu patiekalu ar bent grogo stiklu. Tačiau kovidinis Vilnius tokių malonumų jau kurį laiką nebesiūlo. 

Štai ir atėjo žymės #PaskutinėVakarienė laikas – didžioji dalis viešojo maitinimo įstagų, barų neria į antrą karantino bangą, kuri gerokai pakoreguos sostinės gastropasaulį: kai kas grįš, kai kas - nebe. Tačiau galima spėti, kad suklestės maisto furgonėliai ir nedideli kioskai, ištiesiantys praalkusiam lauknešėlį per maisto langelį. Naujasis pasaulis bus kitoks. Tačiau iki jo – dar keliolika valandų, ir dar liko laiko pasidalinti įspūdžiais iš senojo pasaulio. 

Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Vadovaudamiesi tokia išmintimi apniukusį rugsėjo vidurdienį ir patraukėme buvusių (o gal ir esamų) „Baltų dramblių” link.

J.Basanavičiaus gatvė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Ir ne tik dėl to, kad „Lietuvos geležinkeliai" apleido didingus rūmus. Prieš kelerius metus šią Naujamiesčio arteriją ėmė atrasti ir čia kurtis įvairios nedidelės kavinukės ir bariukai, taip sudarydami savotišką kompaniją šios gatvės veteranui, „Čagino" restoranui.

Jeigu kam nors ir kada nors lemta sudaryti šauniųjų Vilniaus vietelių, perkopusių solidų metelių skaičių (o tai nėra paprasta), sąrašą – ši Rūdninkų gatvelės užeiga tikrai ten atsidurtų.

Tos mielosios viduramžio krizėje besimaudančios Karoliniškės...Visada čia smagu pereiti per kaitros ar lietaus ištuštintus kiemus, ir nebesidairyti per petį, ar nepuola iš už nugaros koks iš 90-ųjų užsilikęs urlaganas. Keičiasi Karoliniškės, keičiasi ir kulinariniai įpročiai.

Vilniečiai, prisimenantys sovietmečio griuvimą ir pirmuosius Nepriklausomybės metus, kaip vieną pavojingiausių sostinės vietų mena Vilkpėdės rajono dalį – Savanorių prospekto atkarpą, išraiškingai vadintą (ir vadinama) Krasnūchą.

Bevardis alaus baras (tiesa, anoks jis bevardis, bet apie tai – kiek vėliau), išdidžiai stūksantis Savanorių prospekto devynaukščio gyvenamo namo pirmame aukšte pasigirti nei kranų, nei kraftinio alaus pasiūla negali. Ir vis tik – tai tam tikras Vilkpėdės simbolis. Panašiai, matyt, kaip ir Antakalnio gatvės baras, Antakalnio gyventojų folklore taip ir vadinamas – baras „Baras”. 

Pavilnys Karoliniškėse. Ar taip gai būti? Pasirodo, ne tik gali, bet ir yra. Ir jau trejus metus. Ši trumpa kulinarinė istorija – apie „Pavilnio kebabus”. 

Gana egzotiškoje Naujosios Vilnios vietoje – Parko gatvės 37 numeriu pažymėto dešimties aukštų gyvenamo namo pirmame aukšte įsikūrusi picerija „Nova” keliauja į sostinės kulinarinės istorijos archyvą. 

Nieko nėra amžino, bet, štai, man, kaskart pražingsniuojant J.Jasinskio gatve, atrodė, kad „Anatolija” kebabinė pergyvens ir mane, ir mano vaikus. Tad galite suprasti nemenką nuostabą, kai vieną birželio dieną tame legendiniame pastate, kuriame įsikūręs hipsterių numylėtas baras „Local”, o antrame aukšte kažkada buvo įsikūręs skaitytų knygų knygynėlis, išvydau iškabintus balionus ir naują iškabą, skelbiančią, jog dabar čia - „Ala Turka” užeiga.

Visa tai nutiko vakar, birželio 11-osios vakarą, kai Vilnių vėl užpylė tropinė liūtis. Likus kelioms minutėms iki stichijos pradžios, įjungęs ketvirtą pavarą, skuodžiau Baziljonų gatve, ir staiga, ties šeštuoju numeriu, nuspaudžiau rankinį stabdį: tiesiog morališkai negalėjau praeiti pro šią vietą, neseniai patyrusią eilinę transformaciją. 

Lietuvos nacionalinis muziejus paskelbė dalies Signatarų namų patalpų nuomos konkursą, kurio laimėtojui būtų suteikta galimybė atkurti istorinės kavinės-cukrainės „Baltasis Štralis“ dvasią. Pilies gatvėje esančiame pastate, kuriame šiuo metu įsikūręs muziejus, beveik šimtą metų veikusi kavinė buvo ypatingai populiari tarpukario Vilniaus inteligentijos tarpe.

Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ pristato šalčiausią sezono naujieną – netradicinių šaltibarščių žemėlapį.

Vilniuje. Žvėryne (Vytauto g.35) duris atvėrė „fine dining“ tipo (garantuojančio aukščiausio lygmens patiekalus ir aptarnavimą) restoranas „I HATE SUSHI“, orientuotas į sušio patiekalus bei Šampanės regiono gėrimus. Rytų Europoje sušių restoranai jau spėjo pavirsti į greitojo maisto atsiėmimo punktus, todėl žmonėms, turintiems aukštesnius lūkesčius, tekdavo kokybiškų sušių ieškoti užsienyje. Šiandien svečiai kviečiami į gamtos pažinimo kelionę, kurioje galės ragauti tikrų, nuo „pramonės pabėgusių“ sušio patiekalų.

Po to, kai Vilniaus savivaldybė miesto užeigoms ir barams metė gelbėjimosi ratą, pasiūliusi praplėsti kavinių lauko erdves ir statyti staliukus ten, kur anksčiau jie vargiai buvo įsivazduojami, sostinės centre išdygo ne vienas papildomas staliukas. 

Ko gero originaliausiai papildomus staliukus išnaudojo nemenkai žinomas klubas „Paviljonas”, įsikūręs šalia Pylimo, Vingrių ir Naugarduko gatvių sankirtos esančiame skvere. 

Ketvirtadienį sostinėje duris atvėrė atnaujintas pagrindinis tinklo „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) restoranas Lietuvoje. Naujoje vietoje – Gedimino pr. 5, įsikūręs restoranas renovuotas atsižvelgiant į šiuolaikines tendencijas, naudojant kuo natūralesnes medžiagas. Nauja, moderni erdvė aprūpinta skaitmeniniais kioskais ir meniu stendais, siekiant sukurti kuo daugiau patogumo klientams.

Tarptautinio restoranų prekinio ženklo „Burger King“ frančizės valdytoja Baltijos šalyse „Tallink Grupp“ pirmuosius greitojo maisto tinklo restoranus Lietuvoje ir Latvijoje atidarys „Akropolis Group“ valdomuose prekybos ir pramogų centruose. Lietuvoje pirmasis restoranas bus atidarytas Vilniaus „Akropolyje“, o Latvijoje – Rygos „Akropole“. Restoranai duris atvers antroje 2020 metų pusėje.

Ar Jūs sau bandėte kada atsakyti į klausimą, kokiame greitmaisčio tinkle Vilniuje esate dažniausiai apsilankę? Mano atveju, „McDonald's” be konkurencijos imtų pirmą vietą, o štai dėl antros vietos, matyt rimtai susigrumtų „Hesburger” ir „Jammi”. 

Naujamiestyje esanti T.Ševčenkos gatvė pamažu tampa gatvės maisto alėja ir dar viena išraiškinga detale sostinės kulinariniame žemėlapyje. Prie čia esančių kišeninių piecerijų, kebabinių visai neseniai prisišliejo ir „Donde” taqueria - takų (tacos) mėgėjams jau pažįstama nuo tada, kai buvo įsikūrusi kitame Naujamesčio kampelyje „Uptown Bazaar”.

Prieš pradedant pasakojimą apie bene egzotiškiausią šių karantininių dienų Vilniaus užeigą, reiktų šiokio tokio žvilgsnio į praeitį.

„Don Pedro” iškaba Algirdo ir T.Ševčenkos gatvių sankryžoje (kas yra visai šalia Mindaugo gatvės „Maximos”) dar šviečia, tačiau tai jau nebėra tas „Don Pedro”, kažkada taip pamaloninęs skrandį savo tacos. 

Savo laiku Antakalnis buvo vienas iš tų rajonų, traukdavusių čia lyg magnetas. Prisimenu, kad kai prieš kokius dvidešimt metų ieškojome būsto, Antakalnis buvo mūsų prioritetinių rajonų sąrašo viršūnėje. Ir lyg buvome radome dviejų kambariukų butuką, kuris įtilpo į numatytą biudžetą (iki 70 tūkstančių litų, kas galėtų pagalvoti), ir buvo gražioje vietoje, bet... 

Kinijoje prasidėjus koronaviruso epidemijai,  lietuviai pradėjo vengti kinietiškų patiekalų.

Saulėtas, ramus ir dulkėtas vidurdienis T.Ševčenkos „piatiorose” - tame unikaliame industriniame Naujamiesčio rezervate, kur susisluoksiuoja gamyba, prekyba, gyvenimas loftuose bei kartais itin audringi vakarai labiausiai vietiniame bare iš visų vietinių - „Elektrite”. 

Toli gražu ne visas kulinarinis Vilnius karantino laikotarpiu laikosi susiėmęs už galvos, tikėdamasis, kad nors maistas išsinešimui padės ištempti iki karantino pabaigos.