Korėjietiškas nuotykis Šeškinės betono ir mūro gniaužtuose, visai šalia LNK televizijos ir dygstančio verslo centro, prasidėjo nuo galvos laužymo, sprendžiant klausimą – pro kurias duris pasukti. 

Sovietmečio laikus menantis medinis kioskas priešais Halės turgų nusidažė rusva kremine spalva ir tai toli gražu ne vienintelės permainos jo gyvenime. 

Viskas prasidėjo nuo to, kad kelionė per Viršuliškių kiemus ir laukus atvedė prie Justiniškių ir Rygos gatvių sankryžos, kurios vienas šlaitas papuoštais raudonplyčiais korpusais, taip ryškiai išsiskiriančiais paprastai gana pilkame miegamųjų rajonų kontekste.

Kad ir kiek bemylėtum Vilkpėdę, dar kitaip žinomą kaip Krasnūcha (nežinantiems – sovietmečiu Savanorių prospektas buvo vadinamas Raudonosios Armijos prospektu, nuo jo ir susiformavo Krasnūchos pavadinimas), bet faktas yra toks – skrandžio Savanorių žiedo apylinkėse labai nepalepinsi. 

Išlaikai egzaminą Vilniaus gatvėje, vadinai, esi šio to vertas. Centrinė sostinės linksmybių arterija mena ne vieną sėkmingą ir ne vieną dramatišką verslo istoriją (štai, pavyzdžiui, Katlerio kebabinei parako užteko tik pusmečiui), nuo meilės iki neapykantos čia – vienas žingsnis. 

Viešojo maitinimo įmonės turėtų sukrusti: Vilniaus savivaldybės puslapyje paskelbtas kvietimas į konkursą, kuriame buvo varžomasi dėl pakankamai solidaus prizo (jei taip galima pavadinti) – penkių vasaros sezonų kontraktų įrengti ir eksplotuoti vasaros kavines įvairiose Vilniaus vietose. Kai kurios jų atrodo itin patraukliai. 

Kartais taip nutinka – turi penkiolika minučių, ir negali neįkišti nosies, kai atrandi Naujamiesčio džiunglėse pasislėpusią kavinaitę išraiškingu pavadinimu “Pas suvalkietę”. Galiu garantuoti, kad jei paskaitėte iki šios vietos, jau ėmete niūniuoti “O tu pašvilpauki bernioke, iš Suvalkijos lygumų”. 

Užkandinė, įsikūrusi Kauno gatvėje prie Aguonų stotelės, rodos, buvo nepajudinama – vargiai kas suskaičiuotų, kiek koldūnų ragautojų, o maisto madoms pasikeitus – mėsainių valgytojų ji matė.

Šis Savanorių prospekto “triptikas” daugeliui žinomas iki skausmo – bent jau iš matymo. Būdavo, grįžti į Vilnių po ilgesnės pertraukos, nusileidi nuo kalno į verdantį didmiesčio katilą Savanorių prospektu, praleki žiedinę sankryžą, dirsteli kairėn – iškaba “Panerys” šviečia, vadinasi, viskas tvarkoje, viskas po senovei. 

 Trumpą štrichą apie priešais Migracijos valdybą (Naugarduko gatvė) įsikūrusį “Sofik Kebab”, dar žinomą kaip “Naugarduko kebabai”, norėtųsi pradėti nuo įžvalgos, kad Remigijaus Šimašiaus šansai laimėti mero sostą sustiprėjo po to, kai jis savo paskyroje feisbuke įsiamžino besėdintis Katlerio kebabinėje su lavašu rankoje.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų esu praėjęs pro medinį Totorių gatvės namuką, su šviečiančia iškaba “Chaika” - kartais lyg ir kildavo mintis čia užsukti, bet netrukus ją užgesindavo barų vilionės. Ranką prie širdies pridėjęs sakau, t.y. rašau – arbatinės/kavinės/desertinės manęs neveikia kaip magnetas. 

Azijietiškas gatvės maisto žemėlapis Vilniuje vis labiau plečiasi – ir štai jau kelias savaites kaip juo gali mėgautis tie, kurių dalis gyvenimo sukasi apie Kauno gatvę, vieną iš pagrindinių Naujamiesčio arterijų. 

Savaitgalį sostinės gastropasaulį nemenkai išjudino žinia apie “Keulės Rūke” prisikėlimą iš numirusiųjų. Prieš mėnesį netrūko spėliojimų, kas gi nutiko, kad gatvės maisto kultu spėjusi tapti “Keulė Rūke” taip staigiai užvėrė savo duris ir atsitvėrė tylos siena. Tyla gimdo gandus, tad socialiniuose tinkuose buvo galima pastebėti ne vieną ir ne du piktdžiugavimus dėl užkandinės, mėgdavusios pažaisti su kontrversiškais savireklamos sprendimais, bankroto.

Kaip per miglą prisimenu, kaip prieš kokius gal aštuonerius metus, o gal dar seniau, duris užvėrė mano pamėgta “Gramutė” (prie Pylimo Kiaušinio), o visai netrukus ten jau zujo guvus vyrukas, kurio pagrindiniu virtuvės akcentu tapo traškūs kepti vištos sparneliai (tuomet dar nelabai kas ir girdėjo tokį pavadinimą – Buffalo sparneliai).

Būtų įdomu, jei maisto istorikai kada publikuotų savo patyrinėjimus ir prisiminimus, kada ir kaip naujausių laikų Lietuvos kulinarinėje istorijoje ėmė formuotis kaimiško maisto užeigos ir restoranėliai.

Neretai nutinka taip, kad nedideli, bet smagūs gastro stebuklai tavęs laukia tose vietose, kur tokių vietų gali tikėtis mažiausiai. Šviečiančią “Tahini. Maistas nuo iešmo” iškabą Naugarduko gatvėje pamačiau prieš kelias savaites (nors pati užeiga dirba jau nuo rugpjūčio), o prieš kelias dienas, genamas spalio ir lapkričio sankirtos drėgmės, jau ir pravėriau buvusio lombardo (ar autodetalių parduotuvės) duris. 

Kokia ji ta, Užupio dvasia? Turbūt kas kartą vis kitokia, tačiau turbūt nesuklysiu šį rajoną apibūdinęs kaip labiausiai esantį "prie meno". Ir smagu čia užklydus po ilgokos petraukos pamatyti, kad kai kurie geri dalykai čia nesikeičia.

Šį kartą kojos mus nuveda į Vingrių g.17 - vietą, kuri savo laiku itin dažnai buvo linksniuojama policijos suvestinėse. Bet neišsigąskite, šį kartą viskas be kriminalinio atspalvio.

Kuo įdomi smuklių lankytojams sostinės Pamėnkalnio – J.Jasinskio gatvių ašis? Čia trijose viešojo transporto stotelėse (na, ne pačiose stotelėse, bet netoli jų) galima išplempti po bokalą ar kelis putojančio, už keliolikos metrų įsiristi į troleibusą ir važiuoti namo ar tęsti vakarėlio pasirinkta kryptimi.

Visai šalia Pylimo gatvės Kiaušinio įsikūręs “Baziliskas”, ko gero, labiausiai akį traukia savo terasa, papuošta lankytinų sostinės Naujamiesčio/Senamiesčio vietų žemėlapiu-siena-užtvara nuo čia pat, už poros metrų vykstančių statybų. Panašu, kad dar daugiausia pora metų, ir buvusio “Nemuno” (dabar - “Drogas”) skverelis ir jo apylinkės galutinai išsivaduos iš čia užsilikusių pijokėlių, kartais prisėdančių ant suoliukų, o kartais nosį įkišančių į tą patį “Baziliską” ir pradanginančių šypseną iš baro savininko veido.