Gatvės maisto viltis Vilkpėdėje: Azija atkeliavo į Krasnūchą

Krasnūcha, brutalioji Vilkpėdės Savanorių prospekto dalis, pamažu, bet užtikrintai keičia savo įvaizdį. Kadaise čia sunkiai buvo galima įsivaizduoti kokią nors kitą užeigą nei apskurdusį „Panerį” ar proletariato pamėgtą „Dereviašką”. Bet laikai – nori to a nenori – keičiasi, ir štai, Krasnūchoje jau kurį laiką gali sukirsti neblogą picą Nicholsonų maisto imperijai priklausančioje „Brooklyn Brothers” ar už kelių šimtų metrų įsikūrusioje „Jungle Pizza”.

Dabar gi į Krasnūchą atkeliavo ir Azijos virtuvė – vos prieš kelis mėnesius Vilkpėdėje, šalia „Gerosios Vilties” viešojo transporto stotelės, kurioje anksčiau ne kartą tekdavo matyti alkoholio ir narkotikų palaužtus gyvus skeletus, duris atvėrė restoranėlis išraiškingu pavadinimu „Asia Inn”.

„Asia Inn” šeimininkų trijulė. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Ir iš tiesų, Azijos, pravėrus užeigos duris, rasi daug. Restoranėlio interjeras kuklus ir labai tvarkingas, iš karto gali pajusti, kad švara čia mėgstama – ir tai jau didelis pliusas: toli gražu ne kiekviena aplankyta azijietiško (ir ne tik) maisto užeiga tuo pasižymėdavo. Viduje pluša trijulė iš Indijos ir Pakistano – Amiras, Ashokas ir Rawatas, pastaruosius keliolika metų jau padirbėjusių gamindami maistą aplinkinėse valstybėse ir restoranėliuose užėmusių aukštas pareigas. Tiesą sakant, tai galima pajusti iš bendravimo kultūros ir uniforminių virėjų švarkų.

Valgiaraštis pasirodė itin išsamus – kebabai, sriubos, wokai, sušiai - matyt ketinama rimtai įsisukti į azijietiško gatvės maisto rinką: užtrukau ne vieną minutę sklaidydamas meniu lapus ir žiūrinėdamas paveiksliukus. Ir nors širdis, po visai neseniai aplankytų „Neskanių kebabų”, labai linko prie wok makaronų, vis dėlto principai nugalėjo – jei jau neši kryžių lankydamas Vilniaus kebabines, tai ir pažintį su nauja vieta reikia pradėti nuo kebabo, juo labiau, kad jų pasirinkimas čia gausus.

Restoranėlis įsikūręs šalia „Gerosios Vilties” stotelės. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Šį kartą pasirinkimo korta krenta ant mažo tradicinio jautienos kebabo (3,2 eur) – iš dalies dėl to, kad didelį kebabą, kaip rodo praktika, tiesiog fiziškai nepatogu valgyti gatvėje, iš dalies dėl to, kad šį kartą į užeigą užsukau vedamas ne smalsumo ir alkio, o tik smalsumo.

Dalis valgiaraščio. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kol kalbamės apie trijų vyrukų pažintį su Vilniumi, jų apsisprendimą pradėti verslą (beje, tvirtina, kad užsukti maitinimo verslą Vilniuje buvo labai nesudėtinga) ne kur nors prestižiniame rajone, o Vilkpėdėje, prabėga tos kelios minutės ir mano rankose jau lauknešėlis – labai profesionaliai kietai susuktas į popierinio maišelio, folijos ir plono maišelio sluoksnius (ganėtinai retas dalykas sostinės kebabų rinkoje).

Nieko nelaukdamas, perėjęs į kitą gatvės pusę, kur atsiduriu maloningame medžių pavėsyje, ir sučiaumoju savo pirkinį, nei apsičiurkšdamas padažais, nei bandydamas sugauti krentančią mėsą. Į skrandį nusileidžia švelnus aštrumėlis – prašymas šiek tiek paaštrinti, bet ne per daug, čia buvo tobulai išgirstas. Ir kas dar svarbu – kebabas iš tiesų yra nedidukas, lyginant su kai kuriomis sostinės kebabinėmis – kad ir su garsiaisiais Saulėtekio kebabais-karaliais, kuomet į rankas gauni atominę maisto bombą, dalį kurios skaudančia širdimi tenka palaidoti šiukšliadėžėje. Tad „Asia Inn” kebabas pasirodė kaip tikrai neprastas kainos/dydžio/skonio variantas, dėl kurio verta išlipti „Gerosios Vilties” stotelėje.

Prakandom kebabą. Foto: Julius Balutavičius/1323.lt