Geltonasis furgonėlis Ateities gatvėje: Romeo, pica ir minus 20
Geriausia, kas gali nutikti važiuojant burzgiant skrandžiui Ateities gatve – tai pro autobuso ar automobilio langą pamatyti geltoną furgonėlį šalia Mykolo Romerio universiteto. Kas gi jame, tame geltoname furgonėlyje? Malkinė krosnis, picos ir guvus vyrukas, tam tikruose sluoksniuose ir socialiniuose tinkluose žinomas kaip Romeo Fantastico, žingsnis po žingsnio besiveržiantis į pickepių Olimpą.
Romeo, kažkada jaunystėje žaidęs vandensvydį ir net kandidatavęs į Lietuvos rinktinę, nuėjo spalvingą kelią, kol atsidūrė geltonajame furgonėlyje ir pats sau tapo šeimininku. Ar lengvas šis kelias? Štai toks išraiškingas faktas – kartais Romeo per mėnesį dirba 300 valandų (standartinė darbo savaitė trunka 40 valandų). Arba štai toks pavyzdys – praėjusiais metais Romeo ir jo geltonasis furgonėlis tiesiog „užsiautėjo” festivalyje „Šaknys” - iškepti ir parduoti šimtą picų per dieną yra didelis dalykas. „Nemiegojau daugiau nei parą laiko. Grįžau ketvirtą valandą ryto, paruošiau tešlą, valandą pamiegojau ir vėl važiavau atgal”, - Romeo pasakojimas apie darbą maisto furgonėliuose vasaros festivaliuose neatrodo labai romantiškas. Kaip ir ta detalė, kad kartais nuo patirto krūvio ir sukilusio spaudimo, iš nosies ir kraujas plūstelėdavo. Klausantis tokių pasakojimų, negalėjau nepasidalinti auksiniu patarimu – kad ir koks būtų stiprus noras tapti picų karaliumi, vis dėlto sveikata yra numeris vienas.
„Picų rojaus” šefas Romeo. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Panašu, kad Romeo po pusantrų metų savarankiško darbo, ir pats priėmė tam tikrus sprendimus – metų pabaigoje po ilgo darbų maratono per žiemos šventes nusprendė atsikvėpti, tačiau šiandien Ateities gatvėje, geltonajame furgonėlyje, vėl dega malkos ir kepamos picos.
Kai Romeo, pasišovęs mus pavaišinti savo topų topu – Mėsingąja pica (šiaip kainuojančia 8 eurus), pašovė picą, šnektelėjome apie gyvenimą, darbą ir siekį būti nepriklausomu.
Vyrukas, sulaukęs šešiolikos metų, išvažiavo mokslų testi į Angliją, kur turėjo nemažų ambicijų prasiveržti sporto srityje. Guvus ir fiziškai stiprus vaikis užsiiminėjo įvairiausiais dalykais – net eksperimentavo žaisdamas krepšinį neįgaliojo vežimėlyje. Arba dar vienas akcentas – sumušė mokyklos kopimo virve rekordą, užkopęs ir nusileidęs virve per dešimt sekundžių.
Žemyn jis leidosi tokiu greičiu, jog nusidegino delnus. Atrodė, jog jo ateitis tarsi užprogramuota sporto pasaulyje, tačiau kartą jis sutiko savo mokytoją, kuri prasitarė, jog palieka sportą ir pereina į maisto sektorių. Romeo taip pat užsidegė šia idėja ir pusantrų metų Anglijoje gilinosi į šio pasaulio paslaptis: ką reiškia būti barmenu, administratoriumi, dirbti virtuvėje. Į Lietuvą vaikinas grįžo ne tam, kad keltų revoliuciją maisto pasaulyje, o realiai įvertinęs gyvenimo Anglijoje ir gimtinėje išlaidas ir pajamas.
Geltonasis „Picų rojaus” furgonėlis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Pirmoji stotelė - „Jurgis ir Drakonas”. „Ten gavau visą meilę ir aistrą picai. Buvo nebloga darbo vieta, apmokymai, šefai pasakodavo apie darbo principus – tai yra kur kas rimčiau, nei ten, kur ateini ir nežinai, ką darai”, - prieš pusseptintų metų prasidėjusią pickepio karjerą prisimena Romeo. Vėliau - „Maurizio's pizzeria”, „Geri laikai”. Pastarąjį restoraną Romeo mini ypač geru žodžiu – kaip vietą, davusią pasireikšti. „Bet man laisvės norėjosi dar daugiau”, - apie apsisprendimą tapti pačiam sau šeimininku, sako Romeo. Geltonasis furgonėlis buvo jo draugo, kuriam jis padėdavo kepti picas. „Buvau jam užsiminęs, kad jei jis furgonėlį pardavinės, visų pirma paskambintų man, sakiau, kad gyvensiu čia”, - šypteli Romeo. Ir kai sulaukė skambučio, abejonių nekilo - „Picų rojaus” idėja materializavosi.
Mėsingoji pica paruošta ragavimui. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Praėjusį rugsėjį jis pažymėjo savarankiško darbo pirmąjį gimtadienį. Picų kepėjas neslepia, kad teko patirti visko – viena yra dirbti furgonėlyje šiltuoju metu, visai kitas dalykas yra žiema, ypač tomis dienomis, kuomet paspausdavo 20 laipsnių šaltukas. Tuomet ir termo rūbai bei trys-keturi megztiniai mažai gelbėdavo. Buvo kartą ir tokios nelinksmos mintys užplūdusios, jog Romeo jau buvo sutaręs dėl furgonėlio pardavimo.
„Paskutinis dalykas, kuris man buvo likęs – paruošti perdavimui. Sekmadienį užsibuvau čia iki keturių ryto, viską išvaliau – po šešių valandų turėjau atvažiuoti ir perduoti. Ir vis tik persigalvojau, paskambinau žmogui, atsiprašiau. Tai yra gana sunkus darbas, bet dar padirbėsime, pasistengsime, pažiūrėsime” - rožinių svajonių Romeo nepiešia, tačiau dėl savo vizijos – skaniausių picų pasaulyje – kantriai einantis nelengvu keliu.
Ir štai, kartoninė dėžutė su Mėsingąją jau mano rankose – po kiek laiko ji nugula namuose ant stalo šeimyniniam testui. Trys liuksai ir vienas pusliuksis (arba pagal kitą balų sistema – 9 iš 10) – visai neblogas įvertinimas Romeo ir jo geltonajam furgonėliui.
Jums taip pat gali būti įdomu:
Antakalnio picerija: tarp raudonų vėliavų ir Užkalnio raštų
Nuotykis Vilkpėdėje: pica, seksšopas ir dingę Vermachto kariai