Baigiasi tris savaites trukęs S.Nėries ir P.Cvirkos flirtas miesto centre
Nemažą šurmulį sukėlusi menininkės Eglės Grėbliauskaitės vieša instaliacija “Į šaltą mūrą atsitrenkus/Iš savo sapno nubudau”, trukusi tris savaites, baigiasi – gruodžio 10-oji yra paskutinė diena, kuomet į praeivius ir viešojo transporto keleivius iš namo balkono, esančio Islandijos ir Pamėnkalnio gatvių sankryžoje, žvelgs viena iš šalies intelektualų bendruomenės, 1940-aisiais į Lietuvą “parvežusių Stalino saulę”, narių.
“Kelių dalių meninis projektas - tai prieštaringos Salomėjos Nėries figūros, jos istorinio personažo tyrimas, susidedantis ne tik iš teksto, įrašo bei šviesdėžės, bet ir pačio miesto – jo paminklų ir įstaigų. Skirtingi kūrinio elementai kelia vis kitokius klausimus apie S. Nėries asmenybę ir vaidmenį, - buvo rašoma pranešime žiniasklaidai. - Su akmenine Petro Cvirkos figūra (paminklas sovietams simpatizvusiam rašytojui stovi vos už kelių šimtų metrų – 1323.lt pastaba) flirtuojantis poetės portreto-šviesdėžės žvilgsnis ir Salomėjos Nėries gimnazijos prieigose įrengta garso instaliacija kviečia naujai permąstyti ir patirti jos istorinį bei kūrybinį palikimą bei kiekvieno sprendimo kompleksiškumą. Galima tik spėlioti, ką abu kūrėjai pasakytų šiandien, žvelgdami vienas kitam į akis skersai skubančio miesto užpildytos sankryžos? Kaip ir kodėl padarome būtent tuos sprendimus, kuriuos padarome – ir ar menininkai turėtų kitaip jausti atsakomybę, juos priimdami?”.
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija “Į šaltą mūrą atsitrenkus/Iš savo sapno nubudau”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Pranešime žiniasklaidai buvo rašoma, kad E. Grėbliauskaitė savo projektu teigia, kad menas tarnauja kaip atminties apie laikmečius talpykla, gali padėti atsitraukti nuo išankstinių nuostatų ir iš dalies tapti edukacine priemone, leidžiančia mokytis iš praeities.
“S. Nėries gimtadienis (ji gimė 1904 m. lapkričio 17-ąją, su poetės gimtadieniu ir buvo siejama ši instaliacija – 1323.lt pastaba) , tai proga apmąstyti jos, kaip kūrėjos ir visuomeninės veikėjos herojų, ir laikmetį, kuriame ji kūrė, taip skausmingai palietusį kiekvieno šalies gyventojo likimą. Poetės atvejis, šiandien mums suteikia progą kalbėti apie pagarbą sau ir kitam, apsisprendimo laisvę, baimę ir drąsą, laisvę ir jos kainą. Juk visuomenės brandą rodo jos sugebėjimas stebėti ir vertinti save”, - pranešme žiniasklaidai cituojama Eglė Grėbliauskaitė. - Ar jie turėjo pasirinkimą? Ar vietoje jų kiti nebūtų vis tiek sukūrę skulptūrų, poemų, spektaklių ir filmų? Ar tai – lengvinanti aplinkybė? Ar masinė kolektyvizacija išmušė pradėk-nuo-savęs paradigmą? Ar ji tokia buvo? O ar yra dabar? Ar aš, atsidūrusi tokioje situacijoje, išdrįsčiau pasielgti kitaip, net jei sąmoningai suvokčiau, ką darau? Šiandien tai atrodo nesuvokiama. Kiekvienas galime susikurti atsakymą į šį klausimą sau pačiam, tačiau vis tiek liks aišku, kad, kol nesi realiai patekęs į panašią situaciją, bet koks samprotavimas ir deklaracijos liks spekuliatyvūs. Beje, o kokios buvo tos situacijos? Ar, ir jei taip, tai kaip – ir kodėl – tai keistų atsakomybės klausimą? O gal jie klydo? Ar klydęs nebelieki atsakingas? Ar ne per įžūlu klausti? Šiandien ši tema kolegialiai nutylima, ypač vyresnės kartos. Klausti, pajutau, yra laikoma neetiška ir įžūlu. Klausti būdavo draudžiama sovietiniais laikais. O kaip dabar? O kaip kitaip, jei ne klausiant ir diskutuojant, suvokti tokį reikšmingą daugelio likimams laiką? Galima tik spėlioti, ką abu kūrėjai pasakytų šiandien, žvelgdami vienas kitam į akis skersai skubančio miesto užpildytos Pylimo / Pamėnkalnio sankryžos? Kaip ir ko šiandien menininkui ir kiekvienam visuomenės nariui pasimokyti iš tos istorijos klaidų ir laimėjimų?
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija “Į šaltą mūrą atsitrenkus/Iš savo sapno nubudau”. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Kada būsime pasirengę ne naikinti ar slėpti istorijos liekanas, arba jas skanauti selektyviai, o pasidėję faktus ant stalo juos tiesiog priimsime kaip faktus, net jei jie nemalonūs? Kada būsime pasirengę kiekvienas išmokti istorijos pamoką ir pagaliau eiti pirmyn – nepamiršę, stebėdami patys save?”
Paminklas Petrui Cvirkai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt