Protestas kitu žvilgsniu: 21 kadro kronika

Prieš Jums, brangieji skaitytojai, neriant į šį fotopasakojimą, turiu Jus perspėti, jog tai nėra įprastas atpasakojimas, mitingo dalyvių minčių ar policininkų protokolų citavimas.

Tai asmeninis subjektyvus fotopasakojimas, sukaltas pagal formulę „nuotrauka plius keli sakiniai” kaip aš mačiau rugpjūčio 10-osios mitingą, surengtą prie Seimo. Jei jums tokia „gonzo žurnalistika“ pasirodys prie širdies, nepamirškite savo maža auka paremti šio tinklapio vystytojų. Jei jus papiktins – drąsiai reiškite savo nuomonę - iš pastabų juk mokomasi. O dabar – pirmyn į 25-ių kadrų fotopasakojimą.

Mitinge atsidūriau jam jau įsibėgėjus, tad pačios geriausios pozicijos ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų buvo nusėstos, nutūptos, nustotos – tiesą sakant, nesitikėjau, kad mokytojos Astros Genovaitės & Co surengtas mitingas sulauks tokio anšlago (kalbama apie puspenkto tūkstančio susirinkusių). Kaip jai/jiems pavyko prikviesti tiek žmonių? Galbūt partizaninis marketingas? Prisiminiau, jog prieš kelias dienas gana populiarioje feisbuko grupėje, skirtoje Vilniaus istorijai, gana dažnai buvo skundžiamasi mokytojos įrašais. Dar viena įdomi detalė – vyrukas pirmame kadre su „Whitesnake“ marškinėliais. Ta proga – didysis šios grupės hitas. 

Vienas oresnių ir, sakyčiau, labai teisingų plakatų. 

Būna ir taip – Viktorui iš peties rėžiant kalbą, virš protestuotojų galvų praskrido savivaldybės „antikovidinė“ priemonė – lėktuvėlis su išskleistu transparantu „Ar pasiskiepijai?“. Tik nedaugelis toliaregių galėjo išskaityti užrašą, bet minioje kilęs didelis švilpimas įrodė, kad su šiuo Vilniaus savivaldybės „marketingu“ protestuotojai gerai susipažinę. Tiesa, galėjo pasirodyti, kad kilęs švilpimas kiek sutrikdė Viktorą. O galbūt sutrikdė tai, kad iš lėktuvo taip ir neiškrito nė viena ledų porcija? 

 Ar A. Armonaitė ir I. Šimonytė galėjo patikėti, kad kažkada plakatuose įkūnys „fiurerečkas“? 

Gresia nauja tendencija – anksčiau dideli būgnai buvo paklausūs per didelius krepšinio turnyrus, kuriuose žaisdavo Lietuvos krepšinio rinktinė. Dabar gi mados keičiasi... 

Kukliai ir gana aiškiai išdėstyta programa. Su kai kuo galima sutikti, su kai kuo – ne. 

Saldžioji katinų porelė iš senų šou verslo laikų. Galvojau, kad Viliaus ir Voioletos pora (beje, šiais masiniais garsenybių skyrybų laikais - tvirta kaip tvora) yra dingę nuo scenos, bet pasirodo – ne. Koncertuoja daug ir aktyviai. Tad toks lyrinis nukrypimas į popkultūrą. 

Kyla įtarimas, kad Austėja gali ir supykti, šiame plakate pamačiusi Ingridą. 

Prastas plakatas, nes trūksta vieno kertinio akcento. Geriau kitą kartą išskaidyti į tris-keturis.  

Rot Front.

Kaip sako futbolo aistruoliai: „no pyro – no party“. Pyro vakarėlis Seimo aikštėje buvo surengtas atsakantis, buvo nufilmuotas ir nufotografuotas turbūt mažiausiai keliais šimtais išmaniųjų telefonų ir fotoaparatų. Sunku pasakyti, kokio dydžio auditoriją pasiekė Seimo aikštėje degančių fajerių vaizdai, tačiau viena aišku – tai yra vyšnia ant pyrago socialinių tinklų vartotojams. Ir jei dar kas neišmoko šios pamokos, matyt išmoks dabar: vieną auditoriją veikia žodis, kitą - „daugiau garso ir šviesų“.

Asmeniniai pastebėjimai – užsižiebus fajeriams ir pradėjus transliuoti „pavojaus garso signalą“, nesunkiai galėjai panirti į lengvą ritualinį transą ir tapti lengvai valdomos minios dalimi. Kartais net baisu pagalvoti, kokį efektą duoda tokie gana paprasti ir nebrangūs triukai. 

 Taip, tai tie patys fajerių dūmai. Tačiau vieną sekundės dalį pagalvojau, kad taip gali atrodyti padegta, nusiaubta M. Mažvydo biblioteka. Štai šioje vietoje tapo neramu. 

Jurga Lago. Raštinga moteris, nebloga oratorė. Norėtųsi, kad ji transliuotų savo įžvalgas nesišliedama prie vienos ar kitos stovyklos. 

Tamsa, blogis, dugnas? Kaip reikėtų išsluoksniuoti protestuotojų pyragą? Dalis – ieškančių ir norinčių išgirsti atsakymus. Dalis – smalsuolių. Dalis – nuotykių ieškotojų. Dalis – atostogautojų. Dalis – pažeistos dvasinės pusiausvyros. Ir žiupsnis provokatorių.  

Kartuvių paveiksliukas buvo būtent tai, kas mane atviliojo į Seimo aikštę. Taip, atrodo efektingai, bet tokia vizualizacija, brangūs skaitytojai, atrodo bauginančiai. Kyla įtarimas, kad idėjos autorius persiklausė death metal įrašų.  

Žmonių, kaip jau minėjau, buvo daug – suskaičiuota apie puspenkto tūkstančio, nors galėjo būti ir daugiau – jei tiek žmonų rinktųsi į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes A lygoje, galbūt ir vertėtų susimąstyti apie mega dydžio stadioną Lietuvos sostinėje. 

Šitam vyrukui už plakatą skiriu aukso medalį. 

Prieigas prie Seimo rūmų saugojo teisėtvarkos pareigūnai, tačiau pamažu kaupėsi įtampa. Kurią dar labiau padidino vyrukas su prie stovo pritvirtintu telefonu (žinomas tam tikroms tarnyboms), savo pakeltu balsu užduodamas klausimus policijos pareigūnams, o po to savo „vlogerio įniršį“ nukreipęs ant profesionaliosios žiniasklaidos atstovų – santūrios merginos ir ją lydėjusio operatoriaus. Kaip veikia minia? Garsiai šauk ir būtinai kažkas atsilieps.

Taigi, „vlogeris“ netruko rasti „bendraminčių“ (profesionalioji arba sistemine vadinama žiniasklaida atvirai nemėgstama tokio pobūdžio vakarėliuose), kurių bendro spaudimo ir vangios policijos pareigūnų reakcijos (nors gal tai ir būtų galima traktuoti kaip siekiamybę išvengti incidento) „dėka“ žurnalistų komanda pasišalino iš karšto taško. 

Žurnalistų komanda dingo, tačiau įtampa Seimo prieigose išliko – pagal reikalavimus protestuotojai turėjo laikytis tam tikro atstumo nuo pastato, tačiau karšti įvykiai čia priviliojo daugiau žmonių, susidomėjusių, kas gi vyksta. Ir gana netikėtai lyg viesulas prie Seimo atskubėjo Astra Genovaitė su, reikia pastebėti, guviu padėjėju. Mokytoja ir jos padėjėjas per garsiakalbį ragino žmones nutolti nuo Seimo per saugų atstumą, antraip mitingas bus nutrauktas. Vienam protestuotojui mestelėjus repliką, kad Seimą „reikėtų sudeginti ir tiek žinių“, mokytoja jį išvadino ne pačiu gražiausiu žodeliu (šį žodį galima išvysti vienos Vytauto Petkevičiaus knygos pavadinime – komentaruose parašykite, kokia tai knyga) ir liepė dingti. 

Nors mokytoja visus ginė tolyn nuo Seimo, prie rūmų kampo susiformavo „opozicijos būrelis“, veikęs pagal 1917 metų revoliucijos modelį. Tatuiruotas vyrukas, pasidabinęs kepuraite nuo saulės ir primenantis Vladimirą Vysockį nuo vinilinės plokštelės „Na koncertach Vladimira Vysckovo“ viršelio (trūko tik cigaretės), per garsiakalbį skelbė naująją evangeliją, pagal kurią jis gali vaikščioti kur nori. Sulig kiekviena paskelbta tiesa į viršų kilo jo bendro ranka, palydima šūksniu „teisingai!“. 

Ir nors naujasis mesijas kuriam laikui pelnė penkiolika minučių šlovės, vis dėlto auditorijos tai pernelyg nesudomino. Kažkur toliau nuo scenos vėl ėmė lietis kalbos, Astra Genovaitė žadėjo, kad dūmų dar bus, tačiau reportažo autorius, pasisotinęs per pusantros valandos patirtais įspūdžiais, kėblino namopi...