Kelionė per miestą ir laiką su Mindaugu Lapinsku
Šį kartą po miestą mus virtualiai pavedžios ir ne vieną smagią istoriją papasakos fotografas, vertėjas, ekstremalios muzikos mėgėjas bei linksmų plaučių vyrukas Mindaugas Lapinskas, tam tikrame rate dar žinomas ir Pliko pravarde.
Fotografija, kiek pamenu, rimčiau susidomėjai bemaž prieš dešimt metų. Praėjo kiek laiko ir dabar tave galima jau vadinti kylančiu interjero ir automobilių fotografavimo vardu. Bet šalia to galima tave pamatyti klaidžiojantį po miesą ir fiksuojantį jo veidą. Apie miestą ir jo peizažus dar pakalbėsime, bet iš pradžių – kokia buvo ta pati fotokelio pradžia?
Kaip tik neseniai atkasiau savo pirmas išryškintas nuotraukas, tai galiu tiksliai atsakyti - 1986 metais buvo fotografijos pradžia. Stadione prie 47-os vidurinės Karoliniškėse fotografavau draugus, vienas mušinėjo kamuolį nuo 11 metrų, kitas buvo vartininkas, o idėja buvo atkartoti nuotraukas iš futbolo žurnalų, nes tuo metu gyvenime valdė futbolas. Vėliau fotografavau vakarėliuose su draugais, sporto stovyklose, giminių susibūrimuose, dar vėliau metalo koncertuose, aišku, tais retais atvejais, kai pasiimdavau savo „Fed" aparatą, nes būdavo mažai šansų, kad išsineši jį sveiką :). Pirmą „komercinį" projektą bandžiau prasukti mokykloje, kai perfotografavom pas draugą kaladę erotinių kortų ir pagaminę tris fotokalades, pardavėm mazgiams iš žemesnių klasių. Vieno tėvai jas aptiko, galvojau, kad bus rimtų problemų, bet kažkaip praplaukiau :). Bet tas reikalas rimtai išgąsdino, vis dėlto buvo 87-ieji, galėjo baigtis blogiau. Po to dingo noras vystyti tokius „komercinius" projektus, haha. Vėliau fotografija pasitraukė į antrą planą, daugiau dirbau su video, bet fotoaparatas arba „muilinė", kai jos atsirado, visada būdavo po ranka, tik dažniausiai fotografavau šeimos reikalus. Bet prieš 7 metus nusprendžiau rimtai atgaivinti šį pomėgį ir imtis fotografijos profesionaliai. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi šiuo sprendimu. Pastaruosius 3,5 metų gyvendamas Frankfurte pradėjau fotografuoti automobilius, o po to ir interjerus. Keliaudami visada nuomojamės butus per Airbnb, tai visada būdavo įdomu pamatyti kitokius namus, paskui savaime kažkaip pradėjom žiūrėti dokumentines laidas apie interjerų dizainerių ir architektų darbus, man tai vėl kažkas naujo ir labai įdomaus. Džiaugiuosi, jog viskas kažkaip susivedė. Susijungę naujas ir senas pomėgiai paskatino siekį realizuoti save profesionaliai. Geras jausmas :)
Mindaugas Lapinskas. Foto: Andrius Kacevičius.
Tau teko ne tiek jau mažai pakeliauti ir net pagyveti svetur, į aplankytas šalis/miestus dirstelėti ir pro objektyvą. Tad rėžk tiesiai, kaip tavo pamatyto pasaulio kontekste atrodo Vilnius – nosį užrietusi Europos periferija ar miestas, turintis tik jam būdingą koloritą, urbanistinį skonį. Arba, vaizdžiau kalbant – pasauliniame valgiaraštyje Vilnius atrodo kaip bulvytės fri ar visgi gali pretenduoti į solidesnio skonio steiką?
Atvirai pasakysiu, pro objektyvą visose tose kelionėse aš dažniau žiūrėdavau tik kaip turistas. Nors pvz. Australijoje, kur nuvariau 1998 m. ir prasitrankiau tris mėnesius, buvo taip - savo aparato neturėjau, tai pasiskolinau iš vietos draugų muilinę ir keliaudamas nemažai su ja fotografavau, paskui išsiryškinęs nuotraukas (spalvotas! tuo metu), parsivežiau ir turiu iki šiol. Gyvendamas Londone ėmiau fotografuoti gatvės meną, tarp jų Banksy žiurkes (2004-2005 m.), paskui buvo įdomu stebėti, kai jis taip išgarsėjo ir tarp savo nuotraukų atradau jo darbų, kurių jau seniai nėra.
Tai prieš 20 metų gal ir buvo galima sakyti, kad Vilnius truputį periferija, bet dabar čia juk Europos G taškas!! Man Vilnius dabar geriausias. Aišku, gal tai susiję, kad vėl keletą metų negyvenau jame, bet ir prieš išvykstant viskas man čia atrodė puiku. Koloritą jis turi, dar svarbiau, kad turi dvasią. O urbanistikos ir modernizmo dabar su kaupu, aišku, aš čia taip paprastai, bet mane pavyzdžiui žavi, kad šalia dangoraižių stovi Šnipiškių lūšnynai, tokie kontrastai įdomūs. Aišku, juos sutvarkys ir bus dar geriau, žodžiu, miestas pulsuoja ir visada išėjęs gali atasti jame kažką nauja, reikia tik mokėti žiūrėti ir atsiverti jam.
Esi augęs ir brendęs epochų sūsidurime, savo akimis matęs kaip Vilnius gyveno alkano socializmo, laukinio kapitalizmo ir liberaliojo hipsterizmo laikais. Kokie gi asmeniniai patyrimai tau labiausiai užsifiksavo kiekvienoje iš šių epochų?
Oho, atvirai, net nežinau iš kokių asmeninių patyrimų skrynios čia traukti pavyzdžius, tai gal pamėginsiu per fotografijos prizmę. 1991 m. varė didelė metalistų kompanija iš Vilniaus į „Rock Summer" festivalį Taline ir aš kaip tik turėjau fotoaparatą. Tai užfiksavau kelionę, visus bardakus traukinyje, po koncerto, šiaip trainiojantis visiems mieste. Ta serija iki šiol sukelia ryškius prisiminimus, kai trokšdamas pamatyti mėgstamą grupę belsdavausi bet kur, turėdamas tik pinigų bilietui į koncą ir maistui (kartais).
Kelionė į festivalį „Rock Summer", 1991 m. Foto: Mindaugas Lapinskas.
Nors turbūt brangiausia nuotrauka man yra 1992 m. daryta su tuomet į Vilnių atvykusiais SEPULTURA nariais, kažkaip nusinešiau savo juostinį aparatą ir pavyko su jais nusifotografuoti, tada labai didžiavausi.
Laukinis kapitalizmas man patiko, kūrybiškai save realizuodavau pilnai, leidau fanziną „Wounded", susirašinėjau su užsienio leidybinėmis kompanijomis, gaudavau daug CD, kasečių, dariau interviu su mėgstamais atlikėjais, kai kurie po to tapo draugais, su Ugniumi Lioge rodėm laidą „Tamsos Citadelė" per TELE-3 kanalą, toks jausmas buvo „anything goes", viskas dar prieš internetą, visas pasaulis tik atsidarinėja. Beje, dar 1997 m. aš padariau pirmąjį Lietuvoje ir vieną iš pirmesnių pasaulyje muzikinių webzinų „Cyber Wounded". Išleidau septynis naujienlaiškio tipo numerius su recenzijom ir interviu, tada buvo kažkas tokio.
Aišku, šalia viso to dideliu tempu sukosi „pramoginiai" reikalai, tai asmeninių patyrimų ir istorijų buvo labai įvairialypių :), ir pirmi tranzavimai į Europą, sezoninio darbo patirtis Olandijoje su lenkais. Beje, iš tų laikų irgi išsaugojau įdomių nuotraukų, kai skolindavausi aparatą, kad jų pasidaryčiau :).
Na, o ką tu vadini liberaliuoju hipsterizmu... nežinau, aš nepažįstu tikrų „hipsterių", o liberalizmas... čia politinis terminas... ar tai epocha? Gilus klausimas, vėlgi jei žiūrint tik per savo patirtį, o kitaip turbūt ir negaliu, man viskas labai gerai - tiek laisvių čia žmonės dar neturėjo, tik aišku dabar kitokio tipo grandinės juos surakinusios. Čia jau kiekvieno individo reikalas, kaip iš jų laisvintis, kur savęs ieškoti, ką daryti. Bet galėdamas lyginti tas skirtingas epochas, aš labai džiaugiuosi, kad dabar gyvenu dar ir šioje, yra draugų ir nesulaukusių. Man tai vėl naujas etapas, daug neatrastų dalykų, noras tobulėti fotografijoje, tas yra puiku.
Įsivaizduok, pas tave į svečius atvažiuoja koks vokietis ar britas ir sako: Mindaugai, nutempk mane į miestą, aprodyk jį. Bet nuvesk į tokias vietas, kur sakyčiau: „vau, Vilnius pilnas magijos”. Taigi, keturios-šešios tavo rekomendacijos, kur reikėtų užsienio svečiui Vilnuje pasisemti atmosferos.
Žinok, man nereikia net daug įsivaizduoti, nes aš darau tokį foto pasivaikščiojimą užsienio turistams Bet šiaip, jeigu jį dar praplėtus, tai vietų, atskleidžiančių atmosferą, yra daugybė. Priklauso, kokios atmosferos žmogui reikia, bet aš pradėčiau nuo Sporto rūmų. Tai kultinė vieta, daugybė istorijų, koncertų, o dabar lėtai merdi. Nuo jų beje labai gražiai matosi Gedimino pilis :). Tada užvesčiau į Kalnų parką, ten tokia savotiška ramybė ir gera atmosfera, ypač rytais, aš ten pavaikštau. Tada lipam į Trijų Kryžių kalną.Manau, jog tai privaloma vieta turistams, man patinka jų atsiradimo istorija, be to, gražią dieną galima padaryti „atvirutinių" Vilniaus kadrų, kuriuos irgi reikia turėti savo kelionės fotokolekcijoje :).
Perlipę kalną nueitume iki Užupio, po kurio kiemus prasivaikščiojus ir pasisėmus nykstančios autentikos ir statybinių vaizdų, užeitume į kavinę. Toliau privalomas „Meno inkubatorius" - unikali vieta - ir žingsniuojam pro Literatų gatvę, kur yra puikaus gatvės meno (oficialaus :), ten tikrai gražu. Jei žmogus žino, kas yra Frank Zappa, nueitume ir prie jo paminklo. Pavakarę galima būtų praleisti Vingio parke, ten pajustum Vilnių dar kitaip. Vėlgi, skirtingi metų laikai sukuria skirtingą Vilnių ir jo atmosferas, to irgi reikia nepamiršti, jei norėtum atskleisti gilesnius miesto potyrius. Rudens sekmadienio vakarą pasivaikščiokime po rūke skendinį Žvėryną, visai kitas miestas. Nori socialistinio Vilniaus šešėlio? Nuvažiuokime troleibusu į Karoliniškes :). Televizijos bokštas, miškai šalia, sovietiniai „blokai". Atmosferos su kaupu! Na, o vakare... miegoti :) Čia jau pagal kiekvieno skonį, poreikius ir galimybes. Aš mėgstu metalo koncertus, tai nuvesčiau į „Skylę", jei ten kas vyktų, o jei ne, tam pačiam „Kably" geras baras. Aludžių pilna, beje, neseniai draugas parodė puikų biliardo klubą pačiame Gedimino prospekte, geras vaizdas ir vėlgi kitokia atmofera.
O dabar – laisvalaikis. Kur geriausia vieta kratyti sprandą ir gauti dozę geros muzkos? Kur geriausia vieta nupūsti putą nuo bokalo? O kur užsukti pavalgyti?
Aš jau sakiau, kad esu metalistas, ar ne? 90 % žmonių nuėję į klubą pagal mano rekomendacijas gali paskui daugiau nesisveikinti :). Mes kaip tik su draugais kalbėjom apie geriausias sales konertams Vilniuje, tai manau „Legendos" (buvęs „Tėvynės" kio teatras), „nArauti" ir XI20, geriau žinoma kaip „Skylė", iš bėdos „Kablys" ir „Pramogų bankas" (salė „Vakaris) - ne per daugiausia, bet visada kažkas vyksta, o dažnai ir netgi labai gero!! Ai, tiesa dar „Loftas" geras.
Kas dėl alaus, tai gal tu geriau patartum man :) Aš mėgstu „Guiness", „Hoegarden" ir „Kronenberg". Nereik man jokių ypų ir visokių namudinių. Ai, dar aišku „Heinneken". Visi barai, kurie turi šitų alų man yra geri.
O pavalgyti... man patiko „Downtown", kur daug pasirinkimo ir dažnai labai įdomaus, bet labiausiai mėgstu valgyti „Briusly", eikite ten!
Kaip jau minėjome, pastaruoju metu tavo “arkliukas” - interjero fotografija. Turi progą “prasmukti” į vidų, pasižiūrėti kaip vilniečiai gyvena, kokį turi estetinį suvokimą ir kokių sprendimų susigalvoja – žinia, nėra taip paprasta pakankamai mažoje erdvėje susikurti patogų ir jaukų pasaulį. Be abejo, kiek žmonių – tiek skonių. O kaip tu įsivaizduoji mažą ir jaukų butą?
Grįžęs iš Frankfurto aš dar tik pamažu atveriu Vilniaus interjerus, taigi tikrai negaliu daryti gilių įžvalgų. Tiesiog čia viskas yra visai kitaip, daug žmonių skiria ypatingą dėmesį savo namams, todėl interjero dizaineriai gali įvairiai save realizuoti. Mažai žmonių turi natūralų estetinį supratimą, jį reikia lavinti, todėl manau, kad jei nenori patys į tai gilintis, tik pasirinkę gerą dizainerį gali pradėt judėti ta linkme. Man teko fotografuoti labai aukšto lygio, funkcionalų nedidelį butą, pritaikytą porai. Jei žmonės nebijo rizikuoti, tai gali susikurti tikrai jiems jaukius namus. Kitas interjeras buvo totaliai priešingo stiliaus. Bet skoniai įvairūs. Aš nemėgstu užkrauti interjero daiktais, minimalistas toks, nekolekcionuoju vinilų kaip dabar vėl madinga :).
Mindaugo Lapinsko interjero fotografijos darbai
Taigi, fotogeniškasis Vilnius. Kam vis dėlto labiau jauti didesnę silpnybę: Senamiesčio čerpėms ar Šeškinės balkonams? Saulėta ar apniukusi sostinė? Pavasaris, vasara, žiema ar ruduo?
Jeigu rinktis tik iš šių variantų, tai Senamiesčio čerpėms, Šeškinės balkonai - ne! Geriau jau Karoliniškių, nuo kurių vaikystėje lupdavom plyteles, tai bent prisiminimai kažkokie. O čerpės daug gražiau. Saulėta ar apniukusi? Aišku, saulėtą dieną smagiau, jei nereikia dirbti viduje visą dieną :) Tada gali būti ir apniukusi. Nesakysiu, kad dievinu rudeninį lietų ir žiemos šlapdribas, bet nesureikšminu šitų dalykų, bet kokiu oru miestas gali būti savotiškai žavus.
Aišku, spalvos pavasarį ir rudenį papuošia bei atgaiviną miestą, tai mano mylimiausi laikai Vilniuje. Vasarą geriau iš miesto kuo dažniau dingti. Kaip, beje ir žiemą, bet tada geriau dingti į pietus kokių 3000 km. :)
Vilnius Mindaugo Lapinsko akimis
Antakalnis, 2019 m. vasara.
Katedra naktį.
Profsąjungų rūmų griovimas. 2019 m. ruduo.
Koncertų ir sporto rūmai.
Televizijos bokšte.
Prie Neries, 2015 m.
Vilnius 2017-aisiais.
Vilnius, 2018-ieji.
Vilniaus spalvos, Senamiestis.
Vilniaus klasika, 2019-ieji.
Vilniaus gatvės menas.