Vilnius pagal Kastetą

Pavojingiausia XX amžiaus pabaigos Lazdynų vieta, vištienos karbonadas “pasiolke”, pankroko klubas Senamiestyje, Antakalnio ramybė – kartu su G&G SINDIKATO reperiu, o dabar jau ir rašytoju (čiupkit jo pirmąją knygą "Turnė", jei dar neskaidėte) Kastyčiu Sarnicku-Kastetu neriam į prisiminimus apie Vilnių: koks jis buvo ir koks yra.

Gimtuosiuose Lazdynuose pragyvenai ar tik ne dvidešimt, o gal ir daugiau metų. Kokie ryškiausi prisiminimai?

Tikra tiesa, galima būtų pasakyti kad gimiau ir užaugau Lazdynuose. Nors gimiau kiek pamenu, gimdymo namuose netoli stoties, Tyzenhauzų ar kokioj ten gatvėj, šalia LFF stadiono. Ten pat pasaulį išvydo ir mano sūnus, jei ką. Neskaičiavau, bet turbūt su tam tikrais protarpiais, kai vasarą būdavau “pas močiutę kaime”, išgyvenau Lazdynuose daugiau nei dvidešimt metų. Tiesa, vidurinę mokyklą baigiau Karoliniškėse, tai kaip ir koks kolaborantas, tremtinys ar disidentas kartais jausdavausi. O jei šnekėti apie prisiminimus, tai tie, nostalgiški, tokie iš vaikystės yra ryškiausi: "Vėtrungė" prie "Erfurto", žiedinės dviračių lenktynės, kur važiuodavo ir olimpiniai čempionai, geltona giros “bačka”, Panerių sodai ir stadionas. Vaizduotę labai žadindavo turbūt nuo lenkų laikų likę kažkokie įtvirtinimai Lazdynų miškeliuose.

vetrunge

"Vėtrungė" ir buvęs "Erfurtas" - vieni ryškesnių Lazdynų simbolių. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Įsivaizduok, kieme vėl 1996-ieji, tau dvidešimt metų, ir tenka pravesti ekskursiją po tuometinius Lazdynus. Ką siūlytum apžiūrėti, o ko lyg ugnies vengti?

Kol buvau vaikas man Lazdynai buvo pati geriausia vieta pasaulyje - aplinkui miškai, imdavom dviračius, pasileisdavom paneriu į vieną ar kitą pusę, kai kada išsiruošdavom į ekspedicinius žygius ir miškais plepėdami nukeliaudavom iki ežerų dabartiniame Pilaitės rajone. Vėliau supratau, kad ten savotiška šiknaskylė, kurią tik vienas autobusas per valandą jungia su miesto centru. Šaržuoju, žinoma. Lazdynus kirsdavo ir troleibusų linija. Bet man iki jos reikėdavo paeiti. O ten kaip tik buvo garsusis Lazdynų kino teatras, kur tais laikais būriuodavosi “montanistai”, daugiausia iš rusakalbių sudaryta jaunimo bendruomenė, kurie stengdavosi mus, šiek tiek kitaip atrodančius, prilupti. Nebepamenu, ar 1996-aisias jie dar būriuodavosi ten. Bet šios vietos vengdavome kaip velnias kryžiaus, o pro čia realiai eidavo vienintelė susisiekimo su išoriniu pasauliu arterija.

lazdynai

Buvęs Lazdynų kino teatras - ne pati saugiausia rajono vieta XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Visgi, jei reikėtų pravesti istoriją rajonu, ar šiais laikais, ar ankstesniais, viena pagrindinių vietų, į kurią nuvesčiau šiuolaikinį, jau keturiasdešimt perkopusį asmenį - tai į aikštę Lazdynų centre prie senojo “Riešuto”, kur dabar įsikūręs labai neblogas gruziniškų patiekalų restoranas. Aš nežinau, gal tik man vienam, kuriame vis dar tūno tas liūdnas socialistinio režimo vaikas, ši vieta sukelia kažkokius nostalgiškus jausmus. Ne dėl architektūros, kokio paminklo ar mokyklos. Tiesiog toje vietoje buvo filmuojamas kultinis vaikystės filmas “Elektroniko nuotykiai”. Aš toje vietoje vėl prisimenu tuos mažyčius džiaugsmus, kurių taip stigo augant tarybinėje eroje.

Augai ir gyvenai Lazdynuose, kuriuose buvo kino teatras, plaukimo baseinas, išdygo bažnyčia. Bažnyčia nepajudinama, kino teatro nebeliko, baseino statybos užstrigo. Pabūk vizionieriumi – ko, tavo galva, šiandien reikėtų Lazdynams? O galbūt visko, ko reikia rajono gyventojams, čia yra?

Esu visiškai atitrūkęs nuo to rajono gyvenimo. Mano tėvai ten tebegyvena, vaikas lankė darželį šiame rajone. Tai užklysdavau tik į labai konkrečias vietas, konkrečiu tikslu. Net neįsivaizduoju, aš pats esu miesto gyventojas, tikriausiai niekada neišsikelsiu į užmiestį. Man Lazdynai šiek tiek primena gyvenimą užmiestyje. Nors tikriausiai ten jau kažkiek viskas pasikeitę. Man labiau patinka urbanizuotos erdvės, tokios kaip Londonas, Niujorkas, Sidnėjus - kur nusileidęs iš savo laiptinės iškart patenki į veiksmą. Gali nusipirkti kavos, vištos sparnelį, picos gabalą ar tiesiog užeiti į barą rytiniam bokalui “Guinnes”. Aš to pasigendu ne tik Lazdynuose, bet ir Antakalnyje, kur šiuo metu gyvenu. Galbūt vėliau, jei neišvažiuosiu gyventi į Kolumbiją, persikelsiu į Vilniaus senamiestį.

Kai pradėjai studijuoti, nemažai laiko praleisdavai Senamiestyje. Jau vien ko vertas muzikinio klubo “Latakas” įkūrimas. Gal gali papasakoti plačiau apie šio klubo Latako gatvėje, kūrimąsi, egzistavimą ir mirtį?

Iš tikrųjų baigus mokyklą aš įstojau į VGTU ir turėjau mokytis Saulėtekyje. Labai pavydėjau savo draugams, kuriuos mokslai nuvedė į Senamiestį. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl mečiau tuo metu tiksliuosius mokslus ir stojau į Konservartoriją buvo ta, kad galėčiau trintis senamiesčio gatvėmis. Taip besimokant “kultūros vadybos” kartu su Donciavu, kuris studijavo toje pačioje konservatorijoje džiazo gitaros mokslą. ir kilo mintis atidaryti pankroko klubą. Kažkokie gandai nuėjo, kad Latako gatvėje, senoje spaustuvėje, rengiami nelegalūs reivai. Nuėjau, susiradau vietinius dailininkus, gavau iš jų sargo telefoną, sumokėjau neatsimenu kiek litų jam ir jau turėjau raktus nuo nešildomos kokių 300 kvadratinių metrų patalpos.

kastetas

Kastetas - vienas buvusio pankroko klubų "Latakas" įkūrėjų. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Net nebandau prisiminti, kiek laiko visa tai veikė, nes su metais atrodo, kad vis daugiau ir daugiau. Padarėme gal kokius šešis-septynis koncertus savaitgaliais. Viską darėme dviese, kartais žmogaus kad pastovėtų prie durų rinkti pinigus paprašydavom vietoje, vos ne pirmo pasitaikiusio. Prie baro stovėdavo irgi koks draugelis, kurį vėliau pavaduodavo jo draugas, o po to - to draugo draugas. Vienu žodžiu totalus chaosas. Grupės grojant plempdavo alų ir myždavo kampe vietoje. Pamenu, kad ateidavo po 200-300 žmonių. Vilniuje tiesiog nebuvo kitų erdvių tokiai muzikai tuo laikotarpiu. Labai dažnai patys ten grodavome, tai nelabai žinau, kas tuo metu prižiūrėdavo tvarką ir rinkdavo pinigus už bilietus. Vienu metu atsimenu išeidinėjant į tūliką kažkas iš manęs pačio prašė lito už išėjimą.

Viskas baigėsi tuo, kad pamatęs mieste plakatą, atsirado pastato šeimininkas ir liepė viską baigti. Dar lyg siūlė pasirašyt normalią sutartį, tęsti jau su juo, o ne su sargu, bet man jau buvo gana. Nes reikėdavo ir konfliktus spręst - apsaugos juk nebuvo, ir greitąją kviesti. Tiesiog tuo metu buvom nesubrendę tvarkytis su tokiais reikalais. Norėjome tiesiog linksmintis, o labai linksma visgi nebuvo.

Koks tavo studijų prisiminimuose išliko Senamiestis? Ar šiandien dar jame rastum studijų laikų reliktų – nuo anų laikų nepasikeitusių viečikių?

Tai aišku. Gi mūsų senamiestis stovi jau kelis šimtus metų nekintantis. Čia kažkiek juokauju, bet tiesos yra. Man tai yra Vilniaus, Lietuvos širdis. Norėčiau kada nors apie tai parašyti dainą. Bet aš gražiai nemoku. Kažkada galvojau, ar nuo tų laikų yra dar bent viena knaipė, kuriose sėdėdavom. Ir sugalvojau tik vieną - BIX baras. Bet tais laikais ten neidavom, buvo per brangu tikriausiai. Mirkdavome “Pelėdoje”. Merginą, kuri kažkada šeimininkaudavo ten, nesenai buvau aplankęs “Apuoke”, ar kaip ten vadinasi. Šiaip niekas nepasikeitę nuo tų laikų - tik kainos, žinoma. Bet labai neimu į galvą. Kai alus būdavo pigus, vistiek neturėdavome ant jo. Aišku, užstatė Užupio, Subačiaus, Raugyklos kvartalus naujais apartamentais, bet ką padarysi, senasis AŠ galbūt su nostalgija prisimintų tas purvinas tarpuvartes, sakytų kad dingo senamiesčio dvasia, bet dabartinis AŠ - ne.

Šiandien gyveni Antakalnyje, gana ramioje gatvelėje, kur miesto triuškmas netrukdo ateiti kūrybinėms mūzoms – štai ir debiutinė knyga netrukus nuguls knygynuose. Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis korta krito būtent ant Antakalnio? Apskritai, gal gali papasakoti, kaip rinkotės būstą? Prisimenu kaip su būsima žmona buvome susirašę visą eilę kriterijų, išskyrėme prioritetinius rajonus, o nusėdome visai kitame rajone...Ir tos valandos, praleistos sklaidant “Alio reklamos” puslapius. Tau, ko gero, to jau neteko pereiti...

Niekada gyvenime negalėjau pagalvot, kad gyvensiu Antakalnyje. Tais gūdžiais laikais, kai laiką leidau Lazdynuose, dabartinis mano rajonas atrodė kažkur už jūrų marių. Maždaug kaip Londonas ar Dublinas šiuo metu. Bet nutinka taip kaip nutinka. Nebeatsimenu, kaip rinkomės būstą, gal jau vartydami internetu puslapius, nemažai apėjome, apžiūrėjome, turėjome pagrindinius kriterijus nusistatę, bet tuo metu situacija būsto rinkoje pamažu kaito. Tai nutarėm nedelst ir pirkti šį. Labiausiai sprendimą nulėmė aplinka ir vaizdas per langą. Nors kai pagalvoji, kiek laiko praleidžiu žiūrėdamas per jį...

Kas laimi: jaunystės laikų Lazdynai ar šiandieninis Antakalnis? Jau senokai nebėra “Laukinių vakarų”, prieš kurį laiką užsidarė “Mėta”, kita vertus, atsidarė naujų užeigų. Ar būna taip, kad užsuki į vietines rajono knaipes, nusiperki kebabą?

Į “Laukinius vakarus” eidavom su sūnum ledų, “Mėtoje” dar visai nesenai valgiau vištienos sparnelius, bet ir ta reinkarnacija užsidarė. Šiaip per pastaruosius kelis metus reikalai pasitaisė Antakalnyje. Pamenu, kai reikėdavo stumdyti vežimėlį ir galvodavau, kur galima būtų užeit išgert kavos. Ir niekur. Per visa rajoną beveik nebuvo veikiančios nei vienos vasaros terasos. Dabar jau šiek tiek kitaip. Kelios picerijos, kebabinė, prie kurios driekiasi eilės, keli restoranėliai. Galima pėsčiomis, nevažiuojant į miesto centrą, ir Antakalnyje praleisti vakarą.

meta

Buvusi "Mėta". Reinkarnacija vištienos sparnelių pavidalu nebuvo sėkminga. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Iki”, “Rimi”, “Maxima”, “Aibė”, “Norfa”, “Lidl” - kuriame iš šių šešių mažmenos banginių (na, ok, ir ne visai banginių), esančių Vilniuje, tave galima dažniausiai sutikti, besidairantį į bandeles, sūrelius ar pieną prekių lentynose? O turgus? Kartais užsuki į kokį sostinės turgų, tarkim, kalėdinio kalakuto?

Čia aš nedarau jokių sprendimų. Kažkada ėjau į vieną prekybos centrą, po to arčiau pastatė antrą, ėjau į tą, kur arčiau, tuomet atidarė trečią, o antrą uždarė. Bet tas trečiasis arčiau, tai ir vaikštau į jį. Beveik kasdien. Su turgimi man sunkiau. Yra šalia vienas, kuriame mūsų Prezidentė, užkąsdama vietiniu kebabu, apsipirkinėja, tai nueinu ir aš šviežesnių daržovių kai kada. Bet aš esu intravertas, užsidaręs savyje, man daug patogiau eiti į prekybos cenrą, pačiam kažką pasiimti, įsidėti į maišelį, atsiskaityti kortele savitarnos kasoje ir žingsniuoti. Mane turguje kai kada glumina kontaktas su pardavėju, kuris kažką siūlo, įkalbinėja, jaučiuosi blogai jei atsisakau.

Graffiti, žymos (tagai) – tikrai įdomu išgirsti žmogaus, susijusio su gatvės kultūra, nuomonę. Esi už švarių sienų miestą, ar vis dėlto tai tam tikras didmiesčio požymis? Kita vertus, kam malonu, kai ant savo daugiabučio sienos pamato užrašą iš trijų raidžių, prasidedantį raide X...

Silpnas aš šioje temoje. Daug keliauju, stebiu pasalulį. Nesenai lankiausi Pietų Amerikoje. Įstrigo La Pasas - ne tik tuo, kad didmiestis keturių kilometrų aukštyje ir pritrūksta kvapo. Jis visas išpaišytas. Taip, daug street art’o, bet nemažai ir šiaip pritaginta. Jie tiesiog taip gyvena. Namai baisūs, netinkuoti. Vietinė moteris, vežusi mus taksi pasakojo: čia niekam nesvarbu - tinkuotas tavo namas ar ne. Sienos yra, elektra yra, vando bėga. Vietoje to, kad tinkuotų namą ir bandytų viską išdalinti, vietinis indėnas geriau nusipirks mikroautobusą ir su juo darys verslą, po to nusipirks antra, trečią. Kai jau nebebus poreikio plėsti verslą, va, tada jis tą namą ir nusitinkuos. Nežinau, kiek yra tiesios tame pasakojime. Sunkiai kolkas jiems su tuo verslu. Bet mintis kokia mano būtų. Kad reikėtų labiau rūpintis, kas yra viduje, o ne namo išorėje (apie žmogų tą patį pasakyčiau). Kai viduje jau viskas bus tvarkoje, manau nebus nei tagų, nieko.

Tau asmeniškai smagiausios Vilniaus vietos?

Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu namuose ar įrašų studijoje, retai kur išlendu. Vasarą su šeima labai mėgdavome pravažiuoti puikiu dviračių taku nuo Antakalnio pabaigos iki Vingio parko. Vos atšalus orams beveik kasdien pora valandų praleidžiame Ledo Arenoje Ąžuolyno gatvėje, stebėdami kaip vaikai tobulėja žaisdami ledo ritulį. Jei reikėtų rinktis, kur sukapoti vištenos karbonadą, tikriausiai važiuočiau į kavinę “Žibutė” Lazdynėliuose, kurie XX amžiaus pabaigoje buvo vadinami “pasiolku”. Ten sustojęs laikas - nuo tų metų, kai įrašinėjome “Tavo sielos Vagį” ir “Gatvės Lygą”. Būtinai paimčiau vieną sunkų bokalą alaus, o po to eičiau į “Porno Sound” pas Donciavą. Manau vėl vietoje įrašinėjimo pradiskutuotume visa pusdienį apie tai, kas svarbiau idėja ar skambesys, procesas ar rezultatas, gitaros ar klavišai. Grįžtant namo, jei dar norėčiau alaus, užsukčiau bokalui į “Marsą”, “Gero Viskio barą” ar “Piano Man”. Dažniausiai aš ten nieko nepažįstu ir man tai labai patinka - vienumoje mąstydamas išgeriu vieną ir, jei būna geras oras, mėgstu pėsčiomis praeiti naktiniu Senamiesčiu. Kažkur Šv. Kazimiero gatve pro “Kelpšos arką” (kurios didžiulė nuotrauka puošia mūsų namus), link Bokšto gatvės, pravinguriavus tarp Šv. Onos bažnyčios ir Gedimino kalno pasileisti pėsčiomis namo Antakalnio gatve.