Vilniaus detektyvas: Lazdynai ir Pilaitės kebabai repo ritmu

Ko kartais trūksta Vilniui? Ogi saviironiško žvilgsnio iš Konstitucijos prospekto dangoraižio. Galėtų juk kažkas ten rengti ne tik tradicines miestui nusipelniusių piliečių pagerbimo šventes, išdalinti premijas, bet ir suorganizuoti sąlygines „Auksines avietes“.

Šaunusis Lazdynų rajonas šiemet tikrai juose nuskintų bent du apdovanojimus - „Metų balkono“ ir „Garso takelio“ nominacijose.

Apie tik laimingo atsitiktinumo dėka pasibaigusį balkono skrydį iš penkiolikto aukšto žemyn daug buvo rašyta, o dabar eilė susipažinti su garso takeliu, kurį metų pabaigoje įrašė vienas garbingesnių Lazdynų piliečių - „G&G Sindikato“ vyrukas Kastytis Sarnickas-Kastetas, prieš pora metų literatūros pasaulį sudrebinęs savo debiutiniu romanu „Turnė“, o štai dabar pasauliui pristatantis audiodetektyvą „Žėručio gatvės byla”. 

Nors karantinas spaudžia į kampus ir nuotaikos anaiptol ne kalėdinės, bet tavo naujasis darbas – aštuonių dalių muzikinis kriminalinis hiphopinis darbas „Žėručio gatvės byla” nors kažkiek priverčia užsimiršti. Virtualus viršelis tarsi išduoda, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių - „Drąsiųjų kelių” knygų serija. Beje, ganėtinai didelis deficitas sovietiniais laikais. Ar teko savo paauglio bibliotekėlėje turėti kažką iš šios serijos? 

Pradėjęs įrašinėt „Bylą” aš kažkodėl iškart pagalvojau apie „Drasiųjų kelius”. Net nežinau kodėl. Tikrai jaunystėj skaičiau daug iš tos serijos, jų buvo nemažai namuose, be to, mano močiutė, kuri gyveno Prienuose, turėjo labai didelę biblioteką, kaip tiems laikams ir ten būdavo daug tos serijos knygų. Nežinau kodėl ir kokiu būdu. Keisčiausia, kad va taip prisėdus pagalvojus, prisimenu gerai tik vieną tos serijos knygos pavadinimą “Šturmanukas brėžia kursą” ir ten tikrai ne detektyvas.

kastetas sturmanukas

 Kastetas: „Drąsiųjų kelių" įkvėptas.

Perklausius visą šį „trilerį”, atsiskleidžia gana spalvinga Vilniaus geografinė panorama: Lazdynai, Naujininkai, Radvilų rūmai, „Naručio” viešbutis, Pilaitė...Bet kur gi gyvena (ar kur apgyvendintum) pagrindinį šio kūrinio herojų – tris dienas nesiskutusį komisarą? Vienoje dalyje minimas čerpių stogas lyg ir leidžia spėti, kad tai galėtų būti Senamiestis.... 

Man labai patinka toks buitinis realizmas, nežinau iš kur jis atėjo, gal kažkada jaunystėje klausiau tokią grupę Akvarium”. Nepamenu kurioje dainoj Borisas pasakojo, kaip jis eina per Maskvą, Tverės gatve, pasuka link Arbato. Ten mažas epizodas, bet kažkaip labai įstrigo. Suprantu, kad pats niekada taip neparašysiu, kad klausytojas iš tų kelių eilučių pajaustų ar ką tik palijo, gal balos ant šaligatvių, koks metų laikas, gal jau pražydo liepos ir galima užuost. Dar labiau norėjau parašyti geriausią kovų sceną lietuviško repo istorijoje (šypteli). Bet į galą pavargau, tai parašiau tik kelis stulpelius. Atsakant į klausimą, neįsivaizduoju kur gyvena Komisaras. Bet idėja, kad senamiestyje man visai patinka. 

Grįžkim prie Lazdynų, prie Žėručio gatvės, kurioje nekilnojamo turto kainos, labiau pasklidus šiam kūriniui, neabejotinai kris...Ar mintį tai, kad kriminalinis nusikaltimas įvykdomas Lazdynuose ir būtent šioje gatvėje, padiktavo tavo lazdynietiškos šaknys (reikėtų priminti, kad Kastetas Lazdynuose, Architektų gatvėje, praleido pirmuosius savo dvidešimt, o gal ir daugiau gyvenimo metų) ar tiesiog gerai viskas rimavosi? 

zerutis lazynai

Žėručio gatvė pagal Google. NT kainos po Kasteto detektyvo čia kils ar kris?

Specialiai kažkaip negalvojau, kas ir kodėl. Gyvenant Lazdynuose visada atrodė, kad esame kažkokioj šiknaskylėje. Čia nebūtinai blogaja prasme. Viskas ten buvo faina ir gerai. Tiesiog tais laikais buvo gana prastas susisiekimas su centrine miesto dalimi. Važiuodavo vienas autobusas gal kelis kart per valandą, anksti baigdavo kursuot. Na, arba reikdavo paėėti toliau link stotelės. Būdavo, tekdavo pėsčiomis eiti kokią valandą nuo Koralų. Tai va tokie prisiminimai ir liko, lyg kokios snaudžiančios tokios atskiros respublikos, pasislėpusios už pušynų. 

Jei jau prisiminėm Lazdynus: šiurpiausios ir smagiausios šio rajono vietelės iš tavo jaunystės dienų? Į „Erfurto” restoraną pankų matyt neįleisdavo, kebabinių dar nebuvo, bet buvo baseinas ir kino teatras, o šalia jo – nelabai jauki požeminė perėja į kitą Lazdynų pusę. Jaučia širdis, kad ten kartais galėdavo tykoti ne patys doriausi jaunuoliai...

lazdynai

 O, vaikeli...Tai - Lazdynai. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Esu gavęs lupt prie Lazdynų kinoteatro. Kol buvo vaikystė, buvo smagu, miškai, upė šalia, seni apleisti Panerių sodai su laukiniais obuoliais. Nežinau kaip kituose rajonuose, Lazdynuose buvo gana marga publika, internacionalinė, tai kaip ir sakai, nešiojant ilgesnius plaukus, ar net šiaip kai kada be priežasties galima buvo sulaukt įvairaus dėmesio. Bet nemanau kad tai kažkoks išskirtinis šio rajono bruožas. Panašiai turbūt buvo visur. 

Jei Lazdynai minimi ne pačiame šviesiausiame kontekste, tai Pilaitė gali ošti, nes tavo opuse minimi jos turbūt skaniausi kebabai (net kyla įtarimas, kad kalba sukasi apie Mekan Doner Kebap, kurio šefui, beje, kažkada teko susigrumti su plėšikėliais) ir kaip gi be česnakinio padažo. Tad paskutinis „muzikinis” klausimas: kur šiais pandemijos ir „Burger King” skandalo laikais tavo jutūbinio (kol kas) albumo herojus – tris dienas nesiskutęs Komisaras – varytų į namus nusičiupti greito maisto? 

Ta kebabinė ir Pilaitė atsirado ne šiaip. Panašiai tuo metu ten filmavom klipą su Baltik Balkan” ir buvo pasakyta, kad čia geriausia kebabinė Vilniuje. Tai kai reikėjo sukurt tolesnį siužetą, patrulius pasiunčiau iš karto tenai.

O dėl rekomendacijų prastas aš siūlytojas, manau vakarais Komisaras gal mirktų (kadangi gyvena senamiestyj Arklių g. (štai ir paaiškėjo konkreti Komisaro gyvenamoji vieta – 1323.lt pastaba)) kur Etmonų Špunkoje", o bobų eitų kabint į Savičiaus Špunką" (šypsosi), ten gal pasiimtų čili trošinio. Bet šiaip jis iš tų žmonių, kur eina pro šalį ir tiesiog užeina. Nesvarbu, ar tai būtų makdonaldas, ar Emilio kebabai” Šiaurės miestelyje.