Pilaitės kiosko stebuklai: sekmadienio kebabas-karalius

Dėl to, kad po ilgokos pertraukos vėl buvo išsiruošta į kebabo medžioklę, kaltas...Kaunas. Teko laikinojoje sostinėje apsilankyti praėjusią savaitę ir visas tas kelias viešnagės dienas iš galvos niekiap nepavyko išmesti kadaise čia, visai netoli autobusų soties ragauto kebabo pitoje. 

Jis buvo toks gardus, kad kas kartą, kai tik keliai vesdavo pro šią kebabinę, vis užsukdavau į ją ir dainuojančia širdimi traukdavau „Žalgirio” arenos link (ar kažkur kitur). O dabar štai, atėjus vėlyvam vakarui, baksnojau telefoną Laisvės alėjoje ir niekaip jos neradau. „Et, gal užsidarė, negi vlksiuos negarantuotas, kad ją rasiu dar veikiančią, kokį puskilometrį, Jau tada geriau atiduosiu duoklę išliaupsintom Kauno „bazukom”, - mintijau aš. Deja, šis eksperimentas nenusisekė, o mintis apie dionerį taip įsigyveno smegenyse, jog kas kartą apie jį pagalvojus ėmė skirtis skrandžio sultis. 

Tad vėlyvą sekmadienio vakarą ėmiau ir atsidūriau Pilaitėje, prie nemenkai garsaus pilko kiosko daugiabučių apsuptyje. „Mekan Döner Kebap” kebebabų valgytojams tikrai gerai žinomas, per septynis šimtus gūglinėtojų paliko savo atsiliepimus ir vertinimus – o tai jau šį tą reiškia. Atėjo momentas ir pačiam įsitikinti, ar, kaip kad rašė vienas vertintojas – verta dėl šių kebabų iš vieno miesto krašto važiuoti į kitą. 

keb1

„Mekan kebabai" iškaba - tarsi švyturys apytamsėje Pilaitėje. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Blausiai apšviesta Vydūno gatvė, kur ir stūkso keli kioksai (vienas jų ir yra kebabinė), vos keli praeiviai gatvėje, šaltoka – ne pats jaukiausias sekmadienio vakaras. Tačiau štai kebabinėje gyvenimas verda: ruošiami užsakymai, tad maniškio įskaitinio kebabo (štai šiame straipsnyje gali sutikti įskaitinio kebabo apibūdinimą) teks luktelėti penkiolika minučių. Vadinasi, dar teks pašlifuoti Pilaitės gatves, nors tą daryti tokį vakarą ir mažiausiai norisi. Bet už kantrybę atsilyginima.

keb2

Achmedas pluša. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tiesa, kai vėl grįžtu į kioską, jis jau artipilnis – vieni jau atsiima užsakymus, kiti dar lūkuriuoja. O štai ir manasis dioneris su jautiena (4 eurai): kebabinėje besidarbuojantis Achmedas dėmesingai išklauso mano įgeidžių (šiek tiek aštrumo, bet ne per daug, šiek tiek čili, taip, jelapenai tinka, padažo daug nedėkit) ir štai, gražiai atrodanti pita jau mano rankoje. Pats Achmedas, beje, puikiai kalbantis lietuviškai, dėmesio privengia, sako, jog ši kebabinė dirba au penkiolika metų (!), ir pozuoti su kebabu rankose nenori („nereikia reklamos”), na, bent bent jau palaiko savo kūrinį rankoje, kol jį įamžinu. 

keb4

Išsvajotas dioneris. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Ir kaip skonis? O skonis puikus: mėsa puikia slysta į skandį, padažas nelenda į blakstienas, jelapenas puikiai saveikauja su kukūruzais, bandelė neperdžiūvusi. Jokių nepageidautinų pojūčių (o juk kartais vien kebabinių iškabos tarsi sufleruoja, jog čia skrandžio gali laukti tikri išbandymai) Nors iki tikrųjų kebabų ragautojų-profesionalų, apsukusių galbūt ir visas sostinės kebabines, man toloka, tačiau savajame greito maisto žemėlapyje „Mekan Döner Kebap” pažymiu kaip lūkesčius pateisinusią vietą.

keb3

 Valgiaraštis ne toks jau ir mažas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt