„Gaisrininko sapnas”: gesintuvas dingo, cepelinai liko

Ilgus metus kelionė iš Vilniaus prasidėdavo būtent nuo šitos vietos – kuomet už nugaros likdavo milžiniškas gesintuvas ir užeiga super romantišku pavadinimu „Gaisrininko sapnas”.

Ir atvirkščiai, kuomet horizonte pasirodydavo milžiniškas gesintuvas ir vijokliais uždangstyta užeigos siena – tai atstodavo užrašą „Sveiki gyvi sugrįžę namo!”. Visai smagiai atrodytų toks pasisveikinimas Savanorių prospekte.

gaisrininko sapnas 2017

 „Gaisrininko sapnas”, 2017 m. gruodis. Foto: Julius Balutavičius/1323.lt

Bet dabar gesintuvo nebėra, nebėra ir „Gaisrininko sapno” - teisingiau užeiga liko, bet be pavadinimo ir be savo simbolinės „iškabos”. Aišku, paklausite, koks skirtumas, kur išgerti kavos ar suvalgyti silkutę – ar užeigoje su gesintuvu ar užeigoje be gesintuvo? Skonis juk nesikeičia? Taip, bet jei esi simbolių mėgėjas, tai šiek tiek kerta per nuotaiką – na, panašiai būna ir sporto sirgaliams, kuomet komanda „persikrikštija” arba pakeičia marškinėlių spalvas.

IMG 0346

  Ex „Gaisrininko sapnas”, 2019 m. lapkritis. Foto: Julius Balutavičius/1323.lt

Taigi, užeiga „Gaisrininko sapnas” jau nuo vasaros liko tik užeiga. Gesintuvas nukabintas ir, jei miesto legendos nemeluoja, išvežtas į metalo laužą. Teko nugirsti tokią versiją, kad patalpų šeimininkas tiesiog nebenorėjo, kad ši užeiga asocijuotųsi su gaisrininkais – juo labiau, kad milžiniškas gesintuvas reklamuodavo ne pačią užeigą, o giliai kieme buvusi gesintuvų pildymo kromelį. Nebeliko jo – nebeliko ir gesintuvo, nuo sienos tyliai nuslinko ir „Gaisrininko sapno” pavadinimas. O juk, reikia pripažinti, buvo vienas originalesnių smuklių pavadinimų Vilniuje. Sakyčiau, tarsi privalomoji gaisrininkų susitikimo vietą ir galbūt net su pretenzija į savaitgalio klubą.

IMG 0353 Užeigos valgiaraštis. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Tačiau tiek šį kartą filosofijos ir pasvarstymų. Dirstelėkime į valgiaraštį ir pabandykime kažko paragauti, juolab kad praėjusios viešnagės metu prieš dvejus metus pasitenkinome tik kavos puodeliu. Išsirenkame mažesnę porciją jautienos guliašo (2 eurai), užsisakome kavos (1 eur) ir prisėdame, persimesdami keliais žodžiais su užeigos šeimininke, kiek apgailestaujančia, kad patalpų šeimininkas nusprendė nukabinti gesintuvą ir nuskusti užeigos pavadinimą. „Bet mums vis skambina ir klausia, ar čia „Gaisrininko sapnas”, - šypteli moteris. 

O štai ir guliašas ant stalo – sukertame ir užskaitome: nors per savo klajones po mažabiudetines užkandines kartas nusiviliame, bet čia maistas skanus – kaip kad ir mūsų ne kartą lankyta Naujamiesčio naminio maisto oazė. Šias mintis tarsi patvirtina ir atsiliepimas nuo kito staliuko, kuomet nuo jo pakyla vyriškis ir padėkoja šeimininkei: „Ačiū, buvo skanu. Kaip visada”.

IMG 0357

 Guliašas. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Ir mes jau kylame nuo stalo, bet vis dėlto knieti sužinoti, koks patiekalas vis dėlto čia, buvusiame „Gaisrininko sapne”, yra karalių karalius? Atsakymas atskrieja per sekundę – cepelinai. Pasirodo, šioje užeigoje antradienis kaip ir neegzistuoja – aplinkinės kontoros savo kalendoriuose šią savaitės dieną žymi kaip cepelindienį. Pastarąjį antradienį užeiga paruošė 114 porcijų cepelinų, išsivaikčiojusių per pora valandų. Kietai, netgi kiečiau nei Vilkpėdės čeburekinė ir jos 35 čeburekų klientas. 

Oi, bet juk šiandien, kai rašau šias eilutes – antradienis. Matyt Savanorių prospektą jau užklojo verdamų cepelinų garas.