Čeburekai on tour: Vilkpėdės kulinarinė aternatyva
Galbūt kai kam sunku būti patikėti, bet štai ši nuotraukose įamžinta Vilkpėdės čeburekinė veikia jau keturiolikus ar šešioliktus metus. Įspūdingas pasiekimas, žinant, kad ne tokia jau dažna sostinės užeiga sugeba savo kulinarinę vėliavą nešti keliolika metų. Ir tai – be jokių feisbukų, instagramų bei gūglo mapsų. Tikroji Vilkpėdės kulinarinė alternatyva.
Čeburekinės jau senokai pralaimėjo konkurencinę kovą kebabinėms. Ir Vilkpėdės mūriniame šešiaaukštyje įsikūrusi užeiga mena tuos šlovingus laikus, kuomet čia į pavakarę suvažiuodavo automobiliai iš įvairiausių sostinės rajonų, išsirikiuodavo eilės - beveik prilygstančios tomis, kurios sovietmečiu išsivingiuodavo Palangoje. Žinoma, reikia pabrėžti, kad kalbame apie tuos didžiuosius čeburekus tiesiai iš verdančio aliejaus vonios, o ne pašildomus čeburekėlius iš tetų pyragėlių vežimėlių.
Vilkpėdės čeburekas. Foto: Julius Baliutavičius.
Vilkpėdės čeburekinės interjerą, ko gero, galima apibūdinti kaip ypatingai kuklų, tačiau turintį savotiško šarmo – tokiu neretai gali pasigirti sustojusio laiko kavinės, kad ir beveik prieš metus mūsų aplankytas „Panerys”.
Čeburekinės viduje. Foto: Julius Baliutavičius.
Gana įdomi detalė – ant užeigos palangės suverta visa krūva žurnalo „Žmonės” numerių, dabar tanpa aiškiau, kaip ir kur Indrė Stonkuvienė sugeba surinkti tokią savo instagraminų sekėjų armiją.
Ar kada čia užsuks žurnalo viršelių herojai? Foto: Julius Baliutavičius.
Dar vienas įdomus momentas – nuo neatmenamų laikų ant lango stiklo kabanti akcija-reklama, bylojanti, kad perkant penkis čeburekus šeštas kainuoja vos vieną centą. Pasirodo, būna ir tokių, kurie užsisako kur kas didesnius kiekius. Teko savo ausimis nugirsti istoriją, kaip vienas emigrantas, grįžęs į Vilnių, prieš grįždamas atgal į Angliją, būtinai užsuka į Vilkpėdės čeburekinę ir užsisako 35 čeburekus, kuriuos užsišaldo ir vežasi su savimi į ūkanotąjį Albioną. „Sako mums: aš esu Jūsų fanas”, - šypsosi vidutinio amžiaus moteris.
Ar sukirstum šešis tokius? Foto: Julius Baliutavičius.
O štai ant stalo atkeliauja ir lauktas čeburekas su mėsa (1.95 eur). Būsiu atviras: nesu tokio gatvės maisto gerbėjas, visgi tam reikia matyt labiau užgrūdinto skrandžio – kartais, žinia, nutinka taip: sušlamšti pasiskanaudamas (Vilkpėdės čebureko tešla tikrai skani), o paskui pusdienį tenka vaitoti. Bet visgi keliolika metų trunkanti čeburekinės istorija liudija, kad patenkintų klientų armija kur kas didesnė nei vaitojančių.
Dar šiek tiek Vilkpėdės čeburekinės. Foto: Julius Baliutavičius.
